„Artemis II“ įgulos kelionė į Mėnulį atgaivino diskusijas apie tai, ką dar galima naujo sužinoti apie Žemės palydovą. Astrofizikė Renata Minkevičiūtė teigia, kad Mėnulio tyrimai vis dar gali atskleisti daug paslapčių ir įdomybių – nuo tikslaus jo formavimosi proceso ir priežasčių iki atsakymo, kodėl skiriasi matomoji ir nematomoji Mėnulio pusės bei kaip galėjo atsirasti gyvybė Žemėje.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Tuzinas" įraše:
Mėnulio tyrimai galėtų atsakyti, kaip atsirado gyvybė Žemėje
Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto astrofizikė dr. Renata Minkevičiūtė teigia, kad nors Mėnuliui tirti skirta daugybė misijų, jo tyrimai vis dar svarbūs, nes gali atskleisti naujų įdomybių.
„Mėnulis yra detaliai tyrinėtas, bet net ir po daugybės misijų vis dar galima ką nors naujo pamatyti jo paviršiuje. Pavyzdžiui, trumpos „Artemis II“ misijos metu buvo atrasti du nauji krateriai Mėnulio paviršiuje“, – LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ sako astrofizikė.
Anot jos, vis dar neaišku, kaip tiksliai formavosi Mėnulis, todėl tikimasi, kad būsimi Žemės palydovo tyrimai padės užpildyti šias spragas.
„Remiantis „Apollo“ misijų pargabentų mėginių tyrimais, lyg ir esame pritarę idėjai, kad Mėnulis susiformavo po milžiniško smūgio, kuris įvyko gana anksti, susiformavus Žemei. Vyrauja teorija, kad su Žeme susidūrė maždaug Marso dydžio planeta ir iš pačios planetos skeveldrų susiformavo Mėnulis. Bet detalaus paaiškinimo, kaip tai nutiko, kada tiksliai ir kaip greitai Mėnulis susiformavo, kaip vyko tas procesas, vis dar nėra“, – kalba R. Minkevičiūtė.
„Vienos teorijos sako, kad aplink Žemę susiformavo žiedas ir tada tame žiede iš skeveldrų susiformavo Mėnulis. Kitos – kad atskilo didelis gabalas, kuris aplink save surinko skeveldras, ir tai įvyko gana greitai. Tad nėra nusistovėjusio supratimo, kaip Mėnulis atsirado – mums tai tebėra mįslė“, – pabrėžia mokslininkė.
Astrofizikės teigimu, Mėnulio tyrimai taip pat galėtų atsakyti į klausimą, kaip atsirado gyvybė Žemėje.
„Tirdami Mėnulio formavimosi istoriją, mes galime tikėtis užglaistyti Žemės formavimosi istorijos spragas. Vis tiek tos istorijos susijusios, ir galbūt Mėnulis yra svarbus gyvybės atsiradimui Žemėje“, – sako R. Minkevičiūtė.
Matomoji ir nematomoji Mėnulio pusės
Pasak mokslininkės, kuo daugiau tyrinėjamas Mėnulis, tuo daugiau sužinoma, pavyzdžiui, apie nematomąją jo pusę, kuri tam tikrais aspektais skiriasi nuo matomosios.
„Regimoji ir neregimoji Mėnulio pusės yra tarsi dviejų skirtingų kosminių kūnų. Regimojoje pusėje plika akimi galime matyti, kad skiriasi atspalviai: yra šviesūs ir tamsūs plotai. Tie tamsūs plotai yra šiek tiek vėliau susiformavusi Mėnulio pluta, kai iš Mėnulio gilumų išsiveržė tamsi bazaltinė lava. Ji užliejo didžiulius baseinus ir taip susiformavo tamsūs plotai, kurie istoriškai yra vadinami jūromis. Neregimojoje pusėje mes nieko panašaus beveik nematome“, – pasakoja astrofizikė.
R. Minkevičiūtė atkreipia dėmesį, kad mokslininkai kelia įvairias hipotezes, kodėl regimoji ir neregimoji Mėnulio pusės taip skiriasi. Viena iš hipotezių teigia, kad regimoji Mėnulio pusė patiria stipresnį Žemės poveikį, todėl joje, pavyzdžiui, didesnis vulkaninis aktyvumas nei neregimojoje pusėje.
„Viena vertus, matyti, kad į mus atsuktos regimosios pusės pluta yra plonesnė negu neregimosios pusės. Tai galėtų būti susiję su tuo, kad kai Mėnulis susiformavo, jis buvo arčiau Žemės ir nuo pat pradžių visą laiką į Žemę buvo atsukta ta pati pusė. Tai reiškia, kad ji buvo ilgiau šildoma, todėl lėčiau vėso ir kietėjo, nes vis tiek nuo Žemės sklinda šiluma.
Tokiu būdu matomoji pusė buvo labiau veikiama potvynio jėgų iš Žemės. Mes Mėnulio gravitacinį traukos poveikį jaučiame per potvynius ir atoslūgius vandenynuose. Mėnulis, būdamas mažesnis, irgi traukia Žemę į save. Tai galime tik įsivaizduoti, kaip pati Žemė veikia Mėnulį“, – aiškina mokslininkė.
Jos teigimu, skiriasi ir regimosios bei neregimosios Mėnulio pusių uolienos. „Neregimojoje pusėje yra kitokios uolienos. Cheminė sudėtis šiek tiek kitokia, papildyta kitokiais cheminiais elementais – tai irgi yra mįslė, nes neaišku kodėl. Tai yra susiję su Mėnulio formavimusi, kai patys cheminiai elementai pasiskirstę skirtingais atstumais nuo Žemės. Daug ką dar galima atrasti apie Mėnulį“, – pabrėžia astrofizikė.
NASA vengia kalbėti, kad tai naujos kosmoso lenktynės
Pasak R. Minkevičiūtės, įdomu ir tai, kad, pristatydama „Artemis“ programą, NASA vengia kalbėti apie kosmoso lenktynes, nors akivaizdu, jog tam tikru mastu jos vis dėlto vyksta.
„NASA kategoriškai pabrėžia, kad tai yra ne lenktynės, o tiesiog bandymas įsikurti kitame kosminiame kūne. Nors iš šalies žiūrint atrodytų, kad vis dėlto yra kažkokia svarba aplenkti Kiniją. Be to, konkurencija vyksta ne tik tarp valstybinių kosminių agentūrų, bet ir tarp privačių“, – sako mokslininkė.
Vis dėlto astrofizikė pabrėžia, kad jei iš tiesų vyktų kosmoso lenktynės, joms būtų skiriami didžiuliai finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, kaip buvo „Apollo“ programos laikotarpiu.
„Apollo“ misijų metu nuskraidinti žmogų į Mėnulį buvo svarbiausias tikslas. Daug kas buvo dėl to aukojama. Dabar to nejuntama. Kaip tik girdime, kad naujoji Donaldo Trumpo administracija karpo ir [NASA] biudžetą. Todėl varžybos lėtesnės ir nesijaučia tos desperacijos, kad mes būtinai dabar turime aplenkti Kiniją“, – teigia R. Minkevičiūtė.
Ji atskleidžia: jei ir būtų poreikis varžytis, tai vyktų dėl vieno iš Mėnulio išteklių – helio-3 izotopo, kuris galėtų būti naudojamas švaresnei energijai išgauti.
„Šiuo metu bandoma sukurti kažką panašaus į tai, kas vyksta žvaigždžių viduje: tai yra ne skaldyti branduolius, kaip daroma atominėse elektrinėse, o juos jungti, nes branduolių jungimas suteikia daugiau energijos, kuri yra ir švaresnė. Tokiu atveju nelieka pavojingų atliekų. Tačiau tokias reakcijas suvaldyti nėra paprasta, ir, kiek žinoma, kol kas Žemėje nėra veikiančio ir pelningo reaktoriaus“, – pasakoja astrofizikė.
Ateityje bus siekiama maksimaliai išnaudoti Mėnulio išteklius
Vis dėlto, pasak jos, kyla klausimas, ar atsipirktų šių iškasenų gavyba ir pargabenimas į Žemę.
„Dar iki galo net nėra aišku, kaip reikėtų iš Mėnulio dirvožemio išgauti tą helio-3 izotopą. Tam nesukurta technologija ir klausimas, ar tai pasiteisintų. Bet žmogus labai mėgsta skaičiuoti į priekį, todėl jau yra apskaičiuota, kad į saują telpantis helio kiekis kainuotų 20 milijonų. Tokiu atveju galime kalbėti apie atsiperkančias sąnaudas“, – sako R. Minkevičiūtė.
Mokslininkės teigimu, ateityje bus siekiama kuo labiau išnaudoti Mėnulyje esančius išteklius. Ji atskleidžia, kad būtent kalbos apie vandens atradimą Mėnulyje ir paskatino žmones grįžti į Žemės palydovą.
„Ilgą laiką manyta, kad Mėnulis yra sausa vieta, visiška dykuma. Bet naujausi tyrimai įrodė, kad Mėnulyje yra vandens, ypač jo daug yra pietiniame ašigalyje, kur ir planuojama „Artemis“ programos metu leistis kurti bazių – būtent ten, kur daugiausiai vandens ledo krateriuose, kurių nepasiekia Saulės šviesa. Tik vis dar neaišku, kiek to ledo yra“, – teigia astrofizikė.
Pasak jos, tai, kad Mėnulyje yra vandens, reiškia, jog, vykdant misijas, ateityje bus sutaupoma, nes vandenį galima naudoti raketų kuro, deguonies ir vandenilio gamyboje.
„Nėra aišku, kiek to vandens yra ir kaip jį būtų galima panaudoti. Nesu tikra, ar mes turime technologiją vandeniui išgauti ir jį tokiu būdu perdirbti. Nepaisant to, vis tiek dirbama ta kryptimi, kad būtų įkurtos bazės. Paskutiniai pranešimai sako, kad tai įvyks per artimiausius septynerius metus, nes yra planai šiam laikotarpiui. Tad skrydžių į Mėnulį turėtų vis daugėti“, – teigia R. Minkevičiūtė.
Parengė Vaida Račkauskaitė.
