Seinų kunigų seminarija (Lenkijoje) mini 200 metų įkūrimo jubiliejų. Siekiant priminti, kad seminarija buvo lietuvybės išsaugojimo ir knygnešystės centru, leidžiami straipsniai ir knygos. Seimas šiuos metus yra paskelbęs Seinų kunigų seminarijos metais.
Vyskupo ir „Anykščių šilelio“ autoriaus Antano Baranausko paminklas prie Seinų bažnyčios ir seminarijos primena, kad čia veikė Lietuvos tautinio atgimimo centras. A. Baranauskas bažnyčios koplyčioje ir palaidotas.
Kunigų seminarija, įsikūrusi dominikonų vienuolyno patalpose, kur čia dabar veikia lenkiškas muziejus, kunigystei rengė dvasininkus Užnemunei, tarp klierikų – daugiausia lietuviai iš Marijampolės gimnazijos. Čia mokėsi asmenybės, be kurių neįsivaizduojama moderni Lietuva – Vincas Mykolaitis-Putinas, Justinas Staugaitis, Mykolas Krupavičius. Minint seminarijos jubiliejų, jos istorija aprašyta Sigito Birgelio ir Albino Jarmalos knygoje „Nuo Seinų kunigų seminarijos mūrų iki Veisiejų altorių“.
„Tai buvo mūsų didvyrių kalvė, būtent ten gimė lietuviškas atgimimas. Tai ir Basanavičius, ir Kudirka, Jablonskis. Ten rengdavosi klierikai, mokėsi lietuvių istorijos, puoselėjo tapatybę, ten ugdė lietuviškumą“, – pabrėžia Punsko „Aušros“ leidyklos vadovas, publicistas Sigitas Birgelis.
Knygoje pristatomi ir trisdešimt trys dvasininkai, po mokslų seminarijoje grįžę tarnauti į Veisiejų parapiją.
„Grįžę su ta lietuviškumo dvasia ateidavo ir į Lietuvos parapijas. Pavyzdžiui, Silvestras Leonavičius pirmasis Užnemunėje prakalbo per pamokslus lietuvių kalba, nes iki tol jiems tik lenkiškai buvo leidžiama kalbėti“, – pažymi knygos autorius A. Jarmala.
Knygos autoriai pasakoja apie seminarijoje veikusias slaptas klierikų organizacijas, kurių nariai platino draudžiamą lietuvišką spaudą.
„Per paštą tam tikru būdu paimdavo kažkokį rusų labai politinį laikraštį ar žurnalą, išplėsdavo vidų ir ten įdėdavo lietuvišką laikraštį – tokiu būdu cenzūra nesusekdavo“, – pasakoja S. Birgelis.
„Kai kuriems ta tarnystė ėjo tuo sunkiu spaudos draudimo laikotarpiu, tai jie buvo prisidėję prie tos spaudos platinimo. Buvo švyturiai, lietuvybės skleidėjai“, – pabrėžia knygos autorius A. Jarmala.
Pasak knygos autorių, seminarijos patalpose dabar veikiančio lenkiško muziejaus ekspozicijose tam laikotarpiui, kai čia veikė lietuvybės atgimimo ir knygnešystės centras, vietos beveik neliko, išskyrus įrengtą lietuvišką menę.
