„Galima norėti, kad čia kažko nebūtų: kad nebūtų asfalto, krovos ar uosto. Bet kažkas vis tiek bus. Mes siekiame, kad tai būtų parkas“, – sako šalia triukšmingų uosto krovos įmonių ir geležinkelio gyvenantys klaipėdiečiai Laura ir Audrius Domarkai.
Jie kalba apie maždaug 5,4 hektaro plotą, apaugusį žole ir medžiais. Jame planuota įrengti krovos aikštelę į uostą iš užsienio atplukdytiems automobiliams.
Savivaldybės taryba planuojamai veiklai nepritarė, šį sprendimą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija apskundė teisme.
„Realybė, su kuria mes gyvename kasdien“
Laura ir Audrius Domarkai mus pasitinka vilkėdami tamsiai žalios spalvos džemperius su Šaulių sąjungos atributika. Prie šaulių Domarkai prisijungė prieš kelerius metus. „Tai suteikė pilietiškumo, užsidegimo kažką daryti dėl bendruomenės. Supranti, kad nesi vienas ir negali galvoti tik apie save, nes jei galvotum tik apie save, seniai būtum į viską nusispjovęs ir išvažiavęs į kaimą“, – pasakoja L. Domarkienė. Ji Žvejybos uosto mikrorajone gyvena nuo 1984 metų.
Čia įsiterpia A. Domarkas: „Iš tiesų, aš pirmiausia galvoju apie save. Kai įsivaizduoju, kad man po langais kažkas kažką ims krauti... Žmogus pirmiausia galvoja apie save, apie savo šeimą. Kiti supranta, kad tai, ką darome, naudinga jiems, rajonui ir visam miestui, todėl mus palaiko.“
Maždaug kelios dešimtys metrų skiria jų namus nuo krovininio geležinkelio, iškart už jo dirba viena didžiausių Klaipėdos uosto krovinių kompanijų. Pastebiu, kad krovimo garsai gana triukšmingi. „Taip, tai jau yra ta realybė, su kuria mes gyvename kasdien“, – sako L. Domarkienė.
Apie planuojamą automobilių krovos aikštelę jiedu su vyru sužinojo ruošdamiesi pakalbėti savivaldybės tarybos posėdyje apie uosto krovos įmonės keliamą triukšmą. Triukšmo pagausėjo nugriovus apleistą keliaaukštį pastatą. Jis skyrė krovos įmonę nuo daugiabučių. „Tada paaiškėjo, kokį garsą iš tiesų kelia krova“, – sako L. Domarkienė.
Kaip pasakoja gyventojai, triukšmas labiausiai dirgina naktį, kartais kraunami konteineriai nukrenta. Daug triukšmo kelia krovininis geležinkelis, pradedant kaukliu, baigiant nemaloniu cypimu stabdant.
„Moteris iš mūsų daugiabučio mūsų paprašė nueiti į savivaldybės tarybos posėdį, iškelti šią problemą. Sako: „Aš nebegaliu miegoti.“ Besiruošdami ir beieškodami informacijos aptikome planą, kad šitoje vietoje planuojama padaryti krovą.“
Jie kalba apie maždaug 5,4 hektaro žalią plotą Strėvos gatvėje. Tai uosto žemė.
Kažkada čia stovėjo žvejų sodybos, mokykla, nepriklausomybės pradžioje čia buvo statomas vaistų sandėlis, jo pamatų griuvėsiai išliko iki šiol.
„Žmonės čia vedžioja šunis, o vasarą ir deginasi ant tų pamatų“, – sako L. Domarkienė. „Taip, nes nėra daugiau kur pabūti saulėje“, – priduria A. Domarkas.
„Taip, mes norime parko!“
Toliau tarp Strėvos gatvės ir Baltijos prospekto yra kitas žalias plotas. Jame auga brandūs medžiai: „223 medžiai. Dalis jų – robinijos, invazinė rūšis. Bet vis tiek jos yra žalios. Kai kurios tuopos – metro skersmens. Ir visa tai jie nori išpjauti.“
Už medžių driekiasi Baltijos prospektas. „Jame telkiasi sunkiasvoris transportas, milžiniškos eilės į Centrinį Klaipėdos terminalą. Šitie medžiai kol kas yra vienintelis buferis, bent kažkiek apsaugantis nuo triukšmo ir oro taršos.
Todėl sakome, kad krovos aikštelės problema yra labai kompleksinė. Ji nėra tik tai, kad elektriniai krautuvai tyliai tylutėliai kažką čia kraus.“
Pasak L. Domarkienės, nors ši erdvė apleista, jos ekosistema skurdi, savo funkcijas ji atlieka. „Medžiai, žolė akumuliuoja šilumą ir neleidžia mums čia įkaisti. Jeigu visas šis plotas bus išasfaltuotas, turėsime didelį lengvai įkaistantį baltą ekraną. Ar nematome, kad žmogui mieste ant asfalto darosi negerai?“
Maždaug 1 200 mikrorajono gyventojų internete ir gyvai pasirašė peticiją, joje pasisakė prieš čia suplanuotą automobilių krovos aikštelę, pasak jų, dėl perteklinės taršos galinčią sukelti įvairių sveikatos sutrikimų.
Gyventojai peticijoje taip pat išreiškė norą, kad šioje vietoje atsirastų parkas su poilsio zonomis.
„Taip, mes norime parko, nes tai yra vienintelė vieta, kur jis gali atsirasti. Šitame visame rajone nėra nė vieno žalio ploto. Tai ne pokštas. Yra keli medžiai kiemuose ir viskas“, – sako Domarkai.
Žvejybos uoste gyvena apie 11–12 tūkstančių žmonių.
Pasak gyventojų, parkas būtų kompensacija už jau dabar patiriamą poveikį.
„Žmogus, matydamas pro langą žalią medį, vienaip reaguoja į visokius stresorius, o matydamas asfaltą ir važiuojančius vilkikus – visiškai kitaip. Tas psichologinis poveikis yra turbūt pats svarbiausias. Jei čia būtų parkas, pradėtum galvoti: gerai, ši teritorija nėra pasmerkta, čia galima gyventi, matyti tai, ką mato normalūs Europos piliečiai pro langą.“
„Mes su žmona kai kalbamės, keliame sau kažkokius siekius, – sako A. Domarkas. – Ko mes norim? Galima norėti, kad čia kažko nebūtų. Kad nebūtų asfalto, kad nebūtų krovos darbų, kad nebūtų uosto. Bet kažkas vis tiek bus. Mūsų siekis yra, kad čia būtų parkas.“
„Nerealu tikėtis parko šalia uosto“
„Nerealu tikėtis, kad 5 hektarų teritorijoje šalia uosto būtų įrengtas parkas“, – sako Tomas Eirošius, bendrovės „Neto terminalas“ direktorius. Būtent ši įmonė 2024 metais išsinuomojo Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui priklausančią teritoriją Strėvos gatvėje ir planavo čia įrengti iš užjūrio atplukdytų naudotų automobilių krovos aikštelę.
„Siūlėme ir kompensacinių priemonių, aukojame dalį sklypų žaliajai zonai su suoliukais, želdiniais ir parkavimo vietomis įrengti, – pasakoja jis. Pasak jo, niekas iš susitikime dalyvavusių gyventojų nenorėjo girdėti pasiūlymų. – Jie prieštaravo uosto veiklai ir norėjo tuos sklypus susigrąžinti visuomeniniams poreikiams.
Tai nesuvokiama, nes daugiau nei dvidešimt metų derinama, kad tai būtų uosto žemė, ir, atsiradus realiam nuomininkui ir galimai veiklai, pradėta prieštarauti.“
Įmonė šiuo metu nuomoja kitą Klaipėdos uosto krovos aikštelę, bet be ilgalaikės sutarties. T. Eirošių plotas Strėvos gatvėje patraukė dėl to, kad yra šalia vieno didžiausių konteinerių terminalų ir dėl ilgalaikės nuomos galimybės. Įmonė šį plotą išsinuomojo 25 metams.
Pasak verslininko, didelis privalumas ir tai, kad nuomojant žemę, priklausančią uostui, muitinės procedūros gerokai paprastesnės. „Kaip žinome, kroviniui turbūt svarbiausias dalykas yra kaina, greitis ir saugumas. Čia greitis yra labai svarbus.“
Tačiau kovo pabaigoje Klaipėdos miesto savivaldybės taryba mero siūlymu nusprendė nepritarti planuojamai aikštelei. Tarybos sprendime išvardyta trylika punktų: įvardijama, kad krova vyktų itin arti gyvenamųjų namų, neatitiktų teritorijos paskirties, galėtų dar padidinti viršnorminį aplinkos triukšmą, sukeltų oro taršą, vibracijas, šviesos taršą.
„(...) Pašalinus želdinius ir didžiąją dalį planuojamos ūkinės veiklos teritorijos padengus kietąja danga, tikėtinas aplinkos oro kokybės pablogėjimas, neigiamas poveikis biologinei įvairovei ir mikroklimatui dėl žaliosios zonos ir joje augančių želdinių praradimo, taip pat galimas neigiamas poveikis gyventojų psichoemocinei būsenai.
Tokie sprendiniai taip pat galimai turės ilgalaikį ir, tikėtina, neigiamą poveikį gretimybėje esančiai gyvenamajai aplinkai dėl klimato kaitos padarinių: padidės patvankų atsiradimo rizika, ilgalaikėje perspektyvoje išaugs vietos gyventojų stresas dėl karščio, padidės terminis diskomfortas, paūmės miesto šilumos salos efektas“, – rašoma Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendime.
„Kiekvienas žemės lopinėlis mums svarbus“
Savivaldybei pasinaudojus veto teise, Aplinkos apsaugos agentūra nutraukė poveikio aplinkai vertinimo procedūrą. Balandžio pabaigoje uosto žemę išnuomojusi Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija šį sprendimą apskundė Regionų administraciniam teismui.
Pagrindu kreiptis į teismą, kaip aiškina uosto direkcija, tapo tai, kad „Neto terminalas“ nespėjo pateikti viso poveikio aplinkai vertinimo, o tik vertinimo programą.
„Klaipėdos miesto taryba priėmė tokį sprendimą, kuris, mūsų supratimu, nėra teisiškai pagrįstas ir viršija kompetencijas, – sako Klaipėdos valstybinio jūrų uosto generalinis direktorius Algis Latakas. – Taryba užkirto kelią atlikti poveikio aplinkai vertinimą ir Taryba, neturėdama kompetencijos, turbūt neatlikusi tam tikrų specializuotų veiksmų ar tyrimų, nusprendė, kad poveikis aplinkai bus neigiamas.
Mūsų supratimu, šitas tarybos sprendimas pažeidžia ūkinės laisvės principą, nes veiklą vykdyti mes privalome.“
Sklypai Strėvos gatvėje uosto rezervinės teritorijos statusą įgijo 1994 metais. Tačiau 2018–2020 metų Vyriausybė savo nutarimais prijungė šiuos sklypus prie uosto, taigi tai nebėra rezervinė teritorija. Uosto plėtrai 2022 metais pritarė Klaipėdos miesto savivaldybė – tuomet buvo patvirtinti detaliojo plano pakeitimai ir strateginis pasekmių aplinkai vertinimas.
Uosto atstovai pasakoja, kad keletą metų rasti nuomininko nepavyko. 2024 metais atsirado „Neto terminalas“.
T. Eirošius į pastabą, kad gyventojai jau dabar patiria daug triukšmo ir kitokio poveikio iš uosto ir kad nenori dar vieno taršos šaltinio, atsako, kad esminė Klaipėdos uosto problema, kad jis yra pačiame mieste. „Čia reikia ne vienetinių, o sisteminių sprendimų, kurie tiek padėtų apsaugoti gyvenamąją aplinką, tiek leistų uostui plėstis. Dabar savivaldybė nuėjo paprasčiausiu keliu, uždraudė vykdyti veiklą sklypuose, kurie buvo derinami, kad juose vykdoma veikla. Savivaldybė prieštarauja savo priimtiems sprendimams.“ Pasak T. Eirošiaus, jis tapo kovos tarp miesto savivaldybės administracijos ir uosto direkcijos įkaitu.
„Iš tikrųjų viena didžiausių Klaipėdos uosto problemų yra teritorijų trūkumas, – teigia A. Latakas. – Mes esame apsupti miesto, saugomų Kuršių nerijos teritorijų, todėl kiekvienas žemės lopinėlis, kuris gali būti pritaikytas uosto veiklai, mums yra labai svarbus konkuruojant su aplinkiniais uostais, turinčiais neribotas galimybes plėstis.“
„Žmogus šiandien daro poveikį aplinkai, – priduria generalinis direktorius. – Bet visi turime suprasti: nedirbdami, nekurdami, vien iš parkų neišgyvensime.“
„Su malonumu rastume lėšų užsodinti“
Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus iki 2019 metų vadovavo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai. Meru jis buvo išrinktas 2023 metais. Nauji rinkimai į savivaldybių tarybas ir merus vyks kitąmet.
„Mes išgirdome praeitais metais, kad čia norima atidaryti terminalą, kuriame būtų kraunama gana daug konteinerių, – pasakoja A. Vaitkus. – Per parą iki 30 konteinerių, tai reikštų apie 60 krovininių automobilių į priekį ir atgal, nes logistika susideda iš atvažiavimo į vietą ir išvažiavimo.
Pasak A. Vaitkaus, tokia veikla netenkina ne tik gyventojų, bet ir savivaldybės vadovų bei politikų. „Uostas turi savo teritorijas savo vidinėse teritorijose. Pagal nustatytas taisykles, jie tokį krovinį gali apdoroti, priimti, iškrauti, pakrauti, bet jau nelįsti prie pat žmonių langų ir nebloginti jų gyvenimo sąlygų.“
Praėjusių metų pabaigoje meras apsilankė Strėvos gatvėje ir susitiko su vietos gyventojais. Jis pripažįsta, kad toje teritorijoje nebuvo lankęsis jau seniai ir nustebo, kokia ji apleista. Pagal pernai patvirtintą Klaipėdos miesto žalinimo planą Žvejybos uostas išskirtas kaip prioritetas: jame numatoma sodinti želdinius, sutvarkyti kiemus, įrengti parkavimo aikšteles.
Paklaustas, ką mano apie gyventojų siekį uosto žemėje turėti parką, meras sako apie šiuos pageidavimus negirdėjęs ir kad turėtų apie tai pakalbėti su bendruomenės atstovais. Vis tik šiai minčiai jis pritartų: „100–150 metrų pločio zona taptų geru buferiu. Jeigu kas nors klaustų manęs, aš sakau, kad tikrai tam pritariu ir su malonumu rastume lėšų užsodinti.“
„Niekas negarantuoja, kad ten būtų parkas“
Susisiekimo viceministrė Dovilė Sujetaitė vardija įvairius uosto plėtrą grindžiančius teisės aktus ir sako, kad tuomet, kai jie buvo priimti, visuomenė neprieštaravo.
„Apibendrinant, kadangi tai yra valstybės turtas, Uosto direkcija yra įpareigota tiek iš akcininko, t. y. Susisiekimo ministerijos, tiek iš Valstybės kontrolės, kuri žiūri, kaip valstybė elgiasi su turtu, kad jis nebūtų apleistas, kad jis būtų naudojamas ir kad iš jo būtų grąža generuojama valstybei.“
Tiesa, taip, kaip nusprendė prijungti teritoriją prie uosto, Vyriausybė taip pat gali ją grąžinti miestui – to ir siekia gyventojai. D. Sujetaitė sako, kad Vyriausybę varžo sutartiniai įsipareigojimai tarp uosto ir nuomininko.
„Tai yra nemaža dilema: kad nebūtų Vyriausybės pagrindo nutraukti tą sutartį, nes tada atsiranda potencialus teisinis ginčas dėl kompensavimo nuomininkui už jau patirtas ir esamas investicijas, už negautas pajamas ir t. t.
Šioje diskusijoje ne kartą ir miesto savivaldybė išsakė tokią poziciją, kad „mes, kaip miestas, galime perimti tą teritoriją“. Bet, net ir pasikeitus tų sklypų valdytojui, sutartis vis tiek galios. Kyla klausimas, ką tada daryti.“
Pasak D. Sujetaitės, savivaldybės teritorijų planavimo dokumentai numato sklypų paskirtį urbanizuotai veiklai, o ne želdiniams ar visuomeninei paskirčiai, „taigi niekas negarantuoja, kad ten nebus kažkokiai komercinei veiklai išnuomota žemė ar kokie nors daugiabučiai nebus statomi“.
„Jei susisiekimo ministras susikoncentruotų į gyventojų poreikius“
Neseniai Klaipėdos Žvejybos uosto mikrorajono gyventojai siekdami užtarimo lankėsi ir pas susisiekimo ministrą Jurą Taminską. Tačiau užtarimo negavo.
„Ministras kalbėjo apie kažkokį mistinį konfliktą, kuris neva yra tarp Klaipėdos savivaldybės vadovybės administracijos ir uosto direkcijos, – pasakoja A. Domarkas. – Mes nežinome, kas ten per konfliktas, bet žinome labai konkrečias pasekmes savo sveikatai.
Jeigu ministras nekreiptų tiek daug dėmesio į intrigas, o tiesiog susikoncentruotų į gyventojų poreikius, tai tą problemą būtų galbūt galima lengviau išspręsti. Nes iš tikrųjų ta teritorija yra labai maža ir visiškai nesvarbi. Svarbi ji tik mums, gyventojams, dėl mūsų sveikatos, dėl mūsų vaikų sveikatos. Tiesiog reiktų aikštelę iškelti į kitą vietą, o šitą teritoriją atiduoti miestui.“
Lankėsi jie ir pas ministrę pirmininkę Ingą Ruginienę. L. Domarkienė pasakoja: „Premjerė pasakė, kad apie tą situaciją visiškai nieko nežinojo, ir pažadėjo dialogą, kažkaip situaciją spręsti.“
Gyventojai sako, kad 2022 metais informacija apie svarstomus detaliojo plano pakeitimus jų nepasiekė. Pasak jų, svarstymas vyko po COVID-19 pandemijos nuotoliniu būdu ir informacija buvo skelbta tik savivaldybės puslapyje. „Tai kaip tam žmogui sužinoti?“ – klausia L. Domarkienė.
„Mus remia visa bendruomenė, seniūnaitė, savivaldybė, miesto taryba, meras, institucijos, aplinkosaugininkai. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pasakė, kad aikštelė būtų per arti“, – sako ji.
Pasak jos, „juokingai skamba populistiniai pasakymai: „Tai kraustykitės į kaimą, ten jums niekas netriukšmaus.“ Apie ką mes kalbam? 10 tūkstančių gyventojų yra šitam rajone. Tai į kokį kaimą mus siūlote iškraustyti? Ir kodėl toks dialogas apskritai gali vykti šiuolaikinėje visuomenėje?“
Aplinkos psichologė: emocinė sveikata nėra vertinama, bet ji tampriai susijusi su fizine sveikata
Vykstant šiai istorijai, Kauno technologijos universiteto mokslininkės Audra Balundė ir Audronė Telešienė paviešino kokybinio tyrimo apie taršą patyrusius klaipėdiečius rezultatus. Apklausta 700 žmonių.
„Tokio pobūdžio tyrimų iki šiol nebuvo atlikta, bent jau mums nepavyko rasti. Todėl bendradarbiaudami su Klaipėdos Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru surinkome duomenis apie taršos pranešimus. Žiūrėjome, kur mieste buvo pranešta apie taršą, ir sudarėme taršos žemėlapį: konkrečias gatves ir vietas, ir ten pirmiausia apklausėjai ėjo ir apklausė žmones.
Jie apklausė tik tuos, kurie sakė patiriantys pramoninės veiklos taršą ir jos pasekmių“, – sako pagrindinė tyrėja, aplinkos psichologijos srities mokslų daktarė A. Balundė.
Keletą metų iki tol ji bendradarbiavo su nevyriausybine organizacija „Klaipėdiečių iniciatyva už demokratiją ir ekologiją“ (KIDE) ir kartu su bendruomene vystė tyrimo metodologiją.
Tyrimas parodė, kad didžioji dalis apklaustųjų, 65 procentai, reguliariai patiria triukšmą, kiek mažiau – nemalonius kvapus, dulkėtumą, oro taršą ir vibraciją.
„Dėl taršos patiriami sunkumai dažniausiai yra nuovargis, nervingumas, prastas miegas, negalėjimas susikaupti“, – pasakoja A. Balundė.
Didžioji dalis taršos paveiktų gyventojų yra vyresnio amžiaus – nuo 55 metų. „Svarbu į tai atsižvelgti, nes dažnai vyresni žmonės jau turi sunkumų, susijusių su sveikata, neretai ir su finansine gerove, – sako tyrėja. – Tai yra susisumuojančios rizikos.“
Pasak A. Balundės, gyventojai gerai informuoti apie taršos poveikį ir galimas rizikas ir dalis jų praneša apie taršos atvejus atsakingoms institucijoms, jungiasi prie bendruomenės iniciatyvų taršai mažinti ir dalyvauja miesto planavimo procesuose.
Vis dėlto didžioji dalis gyventojų nesijaučia galintys veiksmingai tvarkytis su taršos sukeliamais sunkumais. Todėl, pažymi tyrėja, svarbu sudaryti sąlygas gyventojams lengvai pranešti apie taršos atvejus. Taip pat turėtų atsirasti galimybė gauti emocinę pagalbą. Mat taršos patyrimas gali sukelti daug neigiamų emocijų.
„Kiek žinau, planuojant ūkinę veiklą, poveikis emocinei gerovei nėra vertinamas. Bet juk gerai žinome, kad poveikis emocinei sveikatai yra tampriai susijęs su poveikiu fizinei sveikatai“, – apibendrina mokslininkė. Ji su kolege rengia rekomendacijas politikos formuotojams.
