Verslo vadybininkas Mindaugas Balčiūnas sako, kad veiksmingiausias lietuviškas burtažodis yra žodis „niekada“. Jis yra sakęs, kad niekada negyvens kaime, niekada nepirks sodybos ir neturės daug vaikų, nes su jais daug vargo, taip pat niekada nedirbs rankomis, nes tam duota galva, bet visi tie „niekada“ virto realybe. Dabar vyras gyvena Padvarninkų kaime Anykščių rajone, su žmona Vita augina keturias dukras, kurių susilaukė, jau priartėjęs prie ketvirtos dešimties, ir gamina obuolių sūrius ir kitokius skanėstus.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Mindaugas Balčiūnas užaugo Panevėžyje, gyveno Vilniuje, o į Anykščių rajoną jį atviliojo gražūs saulėlydžiai.
- Mindaugas su žmona Vita kaime augina keturias dukras, gamina skanėstus iš obuolių ir veda edukacijas.
- Į kaimą atsikraustė ir prie šeimos verslo prisidėjo ir Mindaugo tėvai, kurių dabar jau nebėra tarp gyvųjų.
- Obuolių sūris – tipiškas lietuviškas skanumynas, kuris pagal Mindaugo šeimos receptą verdamas net 6 valandas.
Mindaugas užaugo Panevėžyje, studijavo Kaune, paskui gyveno bute Vilniaus Fabijoniškių mikrorajone ir vaikščiojo į darbą biure, vilkėdamas kostiumą ir avėdamas „lakierkomis“. Būsimą žmoną jis sutiko, nuėjęs į vieną renginį, į kurį nunešė savo keptos duonos. Ten viena mergina didelėmis akimis nustebusi jo paklausė, negi tikrai pats ją kepė. Taip užsimezgė jųdviejų pažintis ir štai dabar jiedu augina dukreles Mariją, Dorotėją, Liuciją ir mažylę Rūtelę.
Prieš devynerius metus susilaukusi pirmosios dukros šeima vienai vasarai išvažiavo į sodybą Anykščių rajone – pamanė, kad bus smagiau vežimėlį stumdyti ant žolytės gryname ore, o rudenį ketino grįžti į miestą. „Bet nutiko taip, kad čia vakarų pusė ir kiekvieną vakarą rodo serialą, kuris vadinasi „Saulėlydis“. Tai purpurinis, tai raudonas, tai į debesį, tai su mėnuliais... Kitas dalykas – čia perisi daug lakštingalų, tad serialas būna su garso takeliu. Ir įpusėjus vasarai mes su žmona pradėjome svarstyti, ar tos Fabijoniškės mus tikrai traukia“, – pasakojo Mindaugas.
Pasak jo, paskutinis žinomas Lietuvą pasiekęs meteoritas nukrito Padvarninkų apylinkėse, žmogaus darže. „Tad jeigu jau žvaigždės čia krenta, kodėl gi kokiam vilniečiui ar panevėžiečiui čia neatsidurti“, – kalbėjo charizmatiškas ir žodžio kišenėje neieškantis vyras.
Į kaimą užsimanė ir tėvai
Panašiai kaip jiems su žmona nutiko ir jo mamai. Ji gyveno Panevėžyje ir negalvojo niekur kraustytis iš buto su patogumais, kur šalia yra parduotuvių ir poliklinika. Tačiau Mindaugas su šeima apsigyveno name su dviem atskirais įėjimais, vienoje namo dalyje pasiūlė mamai apsistoti savaitgaliais, kai norėsis. „Mamos pirmasis savaitgalis prasidėjo gegužės 7 d., o baigėsi spalio 25 d. Po poros metų ji sumanė parduoti butą Panevėžyje ir nusipirko Anykščiuose, dar po poros metų jai nusibodo važinėti ir iš Anykščių, tad persikraustė į Padvarninkus“, – pasakojo vyras.
Šis kaimas paviliojo ir jo tėtį. Kaip pasakojo šmaikštusis Mindaugas, jo tėtis prieš porą dešimtmečių buvo išėjęs „pasiganyti, pažiūrėti, kas gero rinkoje“. Kai pamatė, kad nieko gero rinkoje nėra, jis grįžo į šeimą ir į kaimą, kur gimė vienturčio sūnaus dukros, jo anūkės. Tiesa, dabar abiejų Mindaugo tėvelių jau nėra tarp gyvųjų, jiedu iškeliavo į amžinybę vienas paskui kitą.
Yra buvęs toks įdomus nutikimas. Sekmadienį visa šeima nuvyko į Troškūnų bažnyčią, Vitai nedaug bebuvo likę iki gimdymo. Užuot žvejojęs, prisijungė ir Mindaugo tėtis, kuris bažnyčioje lankydavosi retai. Per pamaldas Mindaugo tėčiui sustojo širdis. Tarp žmonių buvo medikė ir gelbėtojas, jie atgaivino Mindaugo tėtį.
„Vėliau tėtis juokaudavo, kad nedažnai ką iš bažnyčios išneša kojomis į priekį gyvą. O po penkių dienų po šio įvykio gimė mūsų mažoji Marija, ji turėjo tiesiog nuostabų santykį su savo seneliu, mano tėčiu, dar kai sunkiai atpažindavo veidus, senelis jai buvo viskas. Sakau, kad vaikai turi geresnį ryšį Aukščiausiojoj ministerijoj, tad ten Marija paprašė, kad dar truputį paliktų senelį žemėje“, – pasakojo Mindaugas.
Prisiminė seną lietuvišką gardumyną
Įsikūręs kaime, Mindaugas toliau nuotoliniu būdu dirbo senajame darbe, elektroninės komercijos įmonėje, ir neketino šioje srityje nieko keisti. Tačiau dabar jis yra obuolių sūrius ir kitus vaisinius gardumynus gaminančios įmonės „Pjauk grybą“ ir edukacijas rengiančio projekto „Marijos trobelė“ vadovas ir pagrindinis darbuotojas.
Maistą gaminti mūsų herojus mėgo ir seniau, na, o sodyboje augo trylika obelų, pirmaisiais metais jos davė labai gerą derlių. Šeima susimąstė, ką su juo daryti, juk tiek obuolių sulčių neišgers, ir mama pasiūlė gaminti obuolių sūrį. Taip be jokio verslo plano užsimezgė įmonės veikla.
Pirmaisiais metais šeima pagamino 100 obuolių sūrių ir netikėtai greitai juos visus išpardavė. Po poros metų jau teko gaminti jų kelias tonas, žinoma, tam trylikos savų obelų nebeužteko. Mindaugas sako, kad nors populiariausias lietuviškas gardumynas yra šakotis, norint tai užginčyti galima sakyti, kad jis yra importinis gaminys, atkeliavęs į Lietuvą iš Vokietijos per Lenkiją, na, o obuolių sūris yra itin senas lietuviškas gardumynas.
„Netoli nuo mūsų yra Didžiulių sodyba, kurios šeimininkė Liudvika Didžiulienė slapyvardžiu Žmona 19 amžiaus pabaigoje parašė pirmąją lietuvišką receptų knygą „Lietuvos gaspadinė, arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“, ir ten yra obuolių sūrio receptas. Aš apie tai sužinojau vėliau ir priėmiau tai kaip ženklą, kad užsiimu tinkama veikla“, – pasakojo vyras.
Kiek šeimininkių – tiek ir receptų
Visgi įsijautęs į obuolių sūrio gamybą Mindaugas susimąstė, kad jaunimui šis skanėstas neretai atrodo kaip močiutės maistas. Užtai prieš keletą metų dalyvaudamas Sūrių festivalyje Druskininkuose jis su kitais sūrininkais pradėjo eksperimentuoti ir atrado įdomių skonių derinių. Pavyzdžiui, labai įdomiai atrodo obuolių ir pelėsinio sūrio derinys. Taip pat obuolių sūris dera su kastiniu. Dar viena įdomi kombinacija – obuolių sūris su džiovintomis kriaušėmis, pelėsiniu sūriu ir apelsinų džemu. Maža tos, jis dera ir su vadinamuoju jalapenu – Chalapos aitriosiomis paprikomis.
„Žmonės paprastai apie obuolių sūrį galvoja kaip apie saldumyną, o aš noriu, kad išėję iš mano edukacijų jie apie jį galvotų kaip apie žaidimą maistu. Net ir į namus atėjusiems svečiams galima pasiūlyti obuolių sūrio su saulėje džiovintais pomidorais ir alyvuogėmis ar dar kažką įdomaus sukomponuoti iš to, ką rasite šaldytuve, ir svečiai galbūt liks maloniai nustebę“, – sakė Mindaugas.
Pasak pašnekovo, kiek yra šeimininkių, tiek yra ir obuolių sūrio receptų. Kai Mindaugas edukacijose besilankančių moksleivių paklausia, iš kokių dviejų ingredientų gaminamas obuolių sūris, tie vienbalsiai atsako, kad iš obuolių ir sūrio. Iš tikrųjų tai obuoliai ir cukrus (kiti gamintojai kartais dar deda cinamono, smulkintų riešutų, virimo pabaigoje įmeta džiovintų obuolių ir pan.).
„Mes pasirinkome klasikinį receptą be jokių papildomų dalykų. Mūsų obuolių sūris kiek tamsesnis nei daugumos, nes verdame su žievelėmis ir sudėtyje būna daugiau pektino, reikia ilgiau virti. Dažnai mūsų žmonės klausia, ar galima išvirti obuolių sūrį be cukraus. Ne, negalima. Bandėme naudoti steviją, medų ir kitus variantus, bet sūris išsileidžia, o cukrus veikia kaip tirštiklis. Be to, jis veikia kaip konservantas ir dėl to sūris negenda“, – aiškino Mindaugas.
Tiesa, jis stengėsi sumažinti cukraus kiekį, kiek įmanoma, dabar 5,5 kg obuolių prireikia 800 g cukraus (paruoštame gaminyje būna 10–11 g pridėtinio cukraus, tai yra santykinai nedaug). Sūrį tenka virti 6 valandas, ir jį reikia nuolatos maišyti, antraip prisvils arba pradės taškytis, dėl to per „Marijos trobelėje“ rengiamas edukacijas obuolių sūris negaminamas, tik ragaujamas. Paruoštas sūris apie mėnesį brandinamas.
Obuolių sūriams gaminti geriausia tinka antaniniai obuoliai arba jų pakaitalas ‘Bogatyr’ veislė. Gauti pakankamai tokių obuolių nėra paprasta, nes didieji medelynai jų beveik neaugina arba nesaugo per žiemą. Obuolių sūrio gamybą kai kas namuose supaprastina: tiesiog sutarkuoja obuolius, užberia cukraus ir pakaitina orkaitėje. „Aš tokį produktą nepagarbiai vadinu keptu marmeladu“, – nukirto Mindaugas.
Gražiai įpakuotas sūris dažnai keliauja kaip lauktuvės į užsienį. Patogu ir tai, kad jis negenda (tiesa, pagal įstatymus ant pakuotės galiojimo datą vis tiek reikia nurodyti). Tiesa, užsieniečiams būna sunku išaiškinti, kas tai yra, jiems vis tiek lieka neaišku, kodėl toks desertas iš obuolių vadinamas sūriu. „Vienam italui aiškinau, kad jį reikia panašiai brandinti, dėti į sūrmaišius, galiausiai, ir forma kaip sūrio, o tas vis tiek: „Kodėl forma kaip sūrio? Sūris juk apvalus.“ Na, išties italai juk nežino, kokios formos mūsų varškės sūris“, – sako Mindaugas.
Delikatesu virto „sugadinti“ obuoliai
Obuolių sūris tapo Mindaugo įmonės vizitine kortele, bet jis kaime ėmėsi ir kitų produktų gamybos. „Buvo toks nutikimas, kai mamytė prieš keletą metų džiovino obuoliukus ir pasakė, kad juos sudegino, sugadino. Visgi juos pasilikome, kai vykome į mugę, pasiėmėme ir žmonės juos išpirko, išėjo labai neblogi obuolių „čipsai“. Tad grįžęs namo prašiau mamos taip „gadinti“ obuolius ir toliau“, – pasakojo Mindaugas.
Šie džiovinti obuoliai yra traškūs, be to, kaip ir bulvių traškučių atveju, pradėjus juos valgyti, būna sunku sustoti. Tiesa, jeigu pakuotė ilgiau būna pradaryta, obuoliai sudrėksta ir tampa įprastais džiovintais obuoliais, kaip pas močiutę.
Na, o užsienio rinkai Mindaugas su žmona pradėjo gaminti tai, kas angliškai vadinama „food leather“. Lietuviškai pažodžiui tai būtų vaisių oda, tad, kad gražiau skambėtų, jiedu produktą praminė uoginiais vaisinukais ir sako, kad tai tiesiog sveiki guminukai. Jų sudėtis – 70 proc. obuolių ir 30 proc. vyšnių, braškių ar kitų uogų.
„Tai tarsi džiovinta vaikiška obuolių tyrelė, ir ji puiki tuo, kad taip vaikams galima sumaitinti daug vaisių ir uogų. 1 gabalėlis sveria apie 70 g, o jam pagaminti reikia 600 gramų obuolių ir uogų, juos džioviname 45 laipsnių temperatūroje, vadinasi, didžioji dalis vitaminų ir ląstelienos lieka. Na, o juk 600 g obuolių ir uogų vaikui niekaip neįsiūlysite“, – pasakojo Mindaugas. Tiesa, jis pripažino, kad tai nėra unikalus dalykus, štai Sakartvele panašus produktas gaminamas iš vynuogių, dar kitur – iš abrikosų; panašių gaminių yra ir Lietuvoje.
Į svečius atvyksta baikerių ir žurnalistų
Palikdamas Vilnių Mindaugas buvo nusiteikęs, kad jis yra baltarankis ir vinių kalti ir nieko panašaus daryti jam nepatinka, bet visgi sukalė šuniui būdą, na, o vėliau jau pasistatė ir pavėsinę, joje rengia edukacijas. „Ir vinį kalti man jau visai malonu – nežinau, kas mane taip paveikė, ar amžius, ar Padvarninkai, ar obuolių sūris, viskas vyksta ne pagal mane, bet aš jaučiuosi laimingas“, – sakė pašnekovas.
Jo siūlomos edukacijos prasidėjo nuo pasiūlymų vaikams – jie ieško lobio stebuklingame sode, rungiasi estafetėse ir, žinoma, skanauja obuolių sūrio. Dar jie gamina „kramteikslą – valgomą paveikslą“. Tam reikia ant minėto uoginio vaisinuko lakšto užtepti šokoladinio kremo ar riešutų sviesto, o tada iš sėklų, džiovintų uogų, riešutų ir pan. dėlioti sumanytą vaizdą. Paskui, nufotografavus rezultatą, galima šį paveikslą suvynioti kaip kebabą, tada supjaustyti jį sušius primenančiais gabalėliais, o tuomet jau valgyti kaip šokoladinį batonėlį.
„Manėme, kad rengsime tokias edukacijas tik vaikams, bet kartą pas mus užsuko būrys baikerių, rimtų vyrų, ir žmona sumanė jiems pasiūlyti pagaminti valgomą paveikslą. Ir ką jūs manote? Vyrai vaizdavo savo motociklus ar emblemas ir garsiai kvatojosi – visgi visi mes esame vaikai. O močiutės iš Trečiojo amžiaus universiteto sakė, kad tokius paveikslus jos dėlioja kaip kokią mozaiką“, – sakė Mindaugas.
Galiausiai pašnekovas pastebėjo, kad kai mieste vaikščiojo į darbą vilkėdamas kostiumu, jis buvo niekam neįdomus, o kai išsikraustė į kaimą, kur dažniausiai vaikšto basas, ir ėmėsi savo veiklų, jį labai pamėgo žurnalistai. Filmuoti laidų čia buvo atvykusi Beata Nicholson, Gianas Luca Demarco, Orijus Gasanovas, laidos „Gyventi kaime gera“ atstovai ir kiti ir, rodos, visiems Padvarninkų kaime patiko.
Edukacijos „Marijos trobelėje“ žurnalistams ir tinklaraštininkams buvo pristatytos pažintinės kelionės po Anykščių ir Labanoro regioninius parkus metu. Kelionę organizavo Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija, įtakos publikacijos turiniui tai neturėjo.
