Propagandinė istorijos institucionalizacija prikelia skausmingus prisiminimus, gilina istorines traumas, reikalauja teisingumo, atpildo, bet neskatina abipusio pripažinimo ir susitaikymo.
Kai istorinius faktus paverčiame vertybiniu pasakojimu, kai juos institucionalizuojame įpaminklindami ir ritualizuodami, sukuriame propagandinį pasakojimą, nors ir tautiškai reikšmingą. Šiandien Lenkijos ir Ukrainos atminties institutai pažadino Voluinės ir Galicijos tragedijos temą, o šalių politikai susikirto, negalėdami pripažinti vieni kitų atminties, bet didina susipriešinimą. Ukrainiečiai pavadino savo karinius darinius Stepano Banderos bei kitų Ukrainos nacionalistų organizacijos ir Ukrainos sukilėlių armijos didvyrių vardais bei kuria savo herojų panteoną.
O Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis pasmerkė ukrainiečių žingsnius, atšaukė Baltojo erelio ordiną, skirtą Volodymyrui Zelenskiui ir sutiko su tuo, kad Ukrainai nebūtų perduoti lėktuvai MIG-29, nežiūrint to, kad Ukraina gina ne tik savo, bet ir Lenkijos laisvę. Atitinkamai, Zelenskis pasiskubino pats atsisakyti šio ordino, o paskui jį Lenkijos ordinų atsisakė daugelis kitų Ukrainos buvusių ar esamų politinių lyderių. Po jų jau lenkai ėmė atsisakinėti Ukrainos apdovanojimų ir riboti Ukrainos pabėgėlių galimybes būti Lenkijoje ir Lenkijos karinę pagalbą. Į istorinį ginčą įsitraukė ir kai kurie Čekijos politikai, pasiūlę atimti iš Zelenskio Baltojo Liūto ordiną. Lenkai kaltina, kad Ukrainos panteono didvyriai organizavo ir vykdė masines lenkų skerdynes Voluinėje ir Galicijoje 1943–1945 metais.
Teigiama, kad skerdynių metu buvo nužudyta virš 60 tūkstančių lenkų. Atrodytų, kad lenkai teisūs, net jei jų retorika atkartoja Maskvos Kremliaus propagandą, esą ukrainiečiai yra nacistai. Klausimas, ar lenkai nematė Ukrainos atminties politikos po 1991 metų ir kad OUN ir UPA herojai garbinami dar nuo oranžinės 2004 metų revoliucijos? Nawrockis tikrai puikiai žino istoriją. Jis buvo Lenkijos nacionalinės atminties instituto vadovas iki pat 2025 rinkimų.
Abipusio pripažinimo diplomatinė istorikų ar filosofų nuostata įgalina išgirsti vienas kito skausmą ir kviečia susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pagilinti atminties kančią. Protingas susivaldymas, o ne nuolankus herojų atšaukimas yra išmintingos diplomatijos požymis. Tai ir yra sumani atminties detraumatizacija be išsigalvotos denacifikacijos politikos.
Šis institutas siekia atkurti istorinį patriotinį teisingumą. Šis Atminties institutas padėjo Lenkijoje atidaryti arti dvidešimties didelių memorialinių paminklinių kompleksų, skirtų minėtų žudynių atminimui. Institucionalizuota, ritualizuota atmintis ir nepakanta ypač stipriai veikia religinę sąmonę, kuri ypač stipri Lenkijoje ir Ukrainoje. O ukrainiečiai vietoje to, kad susilaikytų nuo veiksmų, kurie gali skaudinti Lenkijos tautą, surado argumentų, kodėl lenkai patys kalti.
Jie atminties konfliktą pradeda dar nuo Abiejų Tautų Respublikos laikų, kaltindami lenkus nuolatiniu kazokų išnaudojimu, žudymu, stačiatikių tikėjimo varžymu, prisimenamas 1919–1920 metų lenkų ir ukrainiečių karas, lenkų okupacija, ukrainiečių deportacijos, Juzefo Pilsudskio vykdyta etninio sutramdymo politika (pacifikacija) 1930 metais. Jos metu Lenkijos policija ir kariuomenė uždarė ukrainiečių kultūrines bei švietimo organizacijas, konfiskavo jų turtą bei areštavo ir kalino tūkstančius ukrainiečių inteligentų ir politinių lyderių, griovė stačiatikių bažnyčias.
Abi pusės stato paminklus, vykdo jų garbinimo ritualines akcijas, kviečia ir šlovina praeities šmėklas kaip savo sąžinės sargus. Abiejų atminties institutų veiklos tikslai primena Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiklas. Jo veikla siekia teisingumo ir herojų pagerbimo, bet kartais paskatina, kad ir nesąmoningai, analogiškus konfliktus. Daug šalių turi panašius skausmo ir tragedijos atminties institutus, kurie vadovaujasi tiesos atskleidimo ir įvertinimo, bet ne abipusio pripažinimo ir susitaikymo, ne diplomatinių derybų nuostatomis.
Filosofas Hegelis kadaise argumentavo, kad pripažinimas yra svarbus dvasios raidos principas, kuris negali remtis tik vienos pusės tiesa, bet abiejų pusių savęs suvaržymu. Tačiau kad abi pusės pripažintų viena kitą turi įgyti skirtingus ir vertus pripažinimo veidus. Nors abipusis pripažinimas apriboja kiekvienos konflikto pusės teisingumą ir savivertę, bet nepanaikina kitos pusės savitumo.
Tai visai kitoks mąstymo būdas, nei siekti pergalės. Pergalė dovanoja šlovę, o abipusis diplomatinis, politinis pripažinimas didina abiejų pusių galimybes. Priešingai, Lietuva ir Lenkija ėjo laipsnišku susitaikymo, abipusio pripažinimo, skirtingų istorinių pasakojimų sugyvendinimo keliu. Pavyzdžiui, lietuviškas tautinis panteonas tyliai suderinamas su J. Pilsudskio kapu, lenkų mažąja meka Vilniuje. Vadovaujamasi nuostata: ilsėkis ramybėje. Šiandien Lietuva, prezidentas, URM, remdamiesi savo patirties analize, galėtų tarpininkauti šiame ukrainiečių ir lenkų neapykantos ginče.
Prisimintina geroji 1994-ųjų ir vėlesnių metų dvišalės Lietuvos ir Lenkijos istorikų komisijos veikla įvertinant istorinius skaudulius ir traumas dėl 1919–1920 m. įvykių ir tarpukario Vilniaus krašto okupacijos, kurios dėka buvo pasiūlyta sutarta interpretacija ir medžiaga istorijos vadovėliams. Abipusio pripažinimo diplomatinė istorikų ar filosofų nuostata įgalina išgirsti vienas kito skausmą ir kviečia susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pagilinti atminties kančią. Protingas susivaldymas, o ne nuolankus herojų atšaukimas yra išmintingos diplomatijos požymis. Tai ir yra sumani atminties detraumatizacija be išsigalvotos denacifikacijos politikos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
