Ovidijus Urnižius iš Utenos rajono, Antalgės kaimo, šiuo metu su žmona augina 3 mėnesių kūdikį ir gyvena bute, nes čia su mažyliu patogiau. Bet kai tik turi valandėlę laisvo laiko, patraukia į už poros kilometrų stovintį savo namelį iš malkų, kuriame, pasak vyro, jo širdis atsigauna. Beje, tas namas tinkamas gyventi ir žiemą.
Ovidijus savo pasakojimą LRT.lt pradėjo nuo to, kad maždaug prieš dešimtmetį nusprendė nesukti galvos dėl to, ką pagalvos kiti, ir elgtis taip, kaip pačiam atrodo tinkamiausia. Ir kai nusprendė taip elgtis, viskas pradėjo klostytis geriau. Na, o susimąstęs apie namo statybas jis suvokė, kad nori ne tokio namo, kokius statosi dauguma, iš blokelių, apšildomo polistirenu, o kažko įdomesnio.
„Galvojau apie kupolinį namą, bet jam dar reikėjo pasitaupyti. O tada netikėtai „YouTube“ platformoje pamačiau vaizdo įrašą, kaip užsieniečiai statosi namelį iš malkų. Greitai, kaip iš kokių kaladėlių. Parodžiau tą įrašą žmonai, juokais paklausiau, gal ir ji taip norėtų. Ir, mano didelei nuostabai, ji atsakė, kad nori“, – kelerių metų senumo įvykius atsiminė pašnekovas.
Tada jiedu susirado daugiau informacijos apie namus iš malkų (angliškai tokia statybų technika vadinama „cordwood“) ir nusprendė kibti į darbus. Informacijos apie statybas internete daugiausia ieškojo žmona Inga, nes ji geriau moka anglų kalbą, na, o Ovidijus galvojo, kaip teoriją paversti praktika. Lietuvoje tokių namų beveik nėra, tad nėra ir informacijos apie juos.
Pirmos dienos rezultatas nuvylė
Suprantama, realybėje darbai vyko gerokai lėčiau nei internetiniame vaizdo įraše. Sklypą namui Ovidijus jau turėjo (buvo pasitaikiusi galimybė jį įsigyti už gerą kainą), taip pat turėjo nuosavo miško, kurį valydamas galėjo pasirūpinti statyboms reikalingomis medžiagomis, bet darbo vis tiek buvo daug.
Statyboms Ovidijus naudojo eglės medieną. Ją nužievino, paruošė reikiamo dydžio kaladėles – kiekvienos ilgis buvo 36 cm – ir uždengęs paliko visiems metams, kad išdžiūtų: namui reikalinga visiškai sausa mediena. Tuomet buvo nulieti pamatai ir jau buvo galima kibti į statybas.
„Ir dabar gerai atsimenu, kad pirmąją dieną dviese su žmona dirbome nuo 11 iki 23 valandos, o sumūrijome tik apie 1 kv. metrą rąstelių. Nemaniau, kad tai užtruks taip ilgai. Iš viso mūrijome namą 33 dienas (neskaitant terasos), daugiausia – dviese su žmona“, – pasakojo pašnekovas.
Mūrijant reikėjo žiūrėti, kuris rąstelis prie kurio geriau gula. Tarp jų reikėjo palikti nei per didelius, nei per mažus – maždaug 2 cm – tarpus. Na, o mišinį, kurį naudojo mūryti, gaminosi iš tam tikra proporcija sumaišytų smėlio, balto cemento, kalkių ir mirkytų šlapių pjuvenų (šios reikalingos tam, kad vasarą greit džiūdamas betonas netrūkinėtų). Mūrijo rąstelius ties galais, o per vidurį paliko tuščią ertmę, ją vėliau užpildė pjuvenomis, kad būtų šilčiau. Iš lauko pusės medieną dar impregnavo, kad ji nepūtų, o namo viduje paliko natūralią.
Paruošti medieną, uždengti stogą ir atlikti kai kuriuos kitus sudėtingesnius darbus šeimai padėjo statybas išmanantys draugai. Tiesa, buvo ir tokių bičiulių, kurie sakė, kad Ovidijus sugalvojo nesąmonę, kad mediena su betonu nesusiriš, tokios sienos sutrūkinės ar pan. Tačiau namas jau keletą metų stovi sėkmingai ir šeimininkai savo sprendimu labai patenkinti.
Reiktų kantrybės ir užsispyrimo
Namelis nedidelis, jo plotas – 18 kv. m, taip pat yra 12 kv. m terasa. Kambario grindys dengtos plytelėmis, o terasoje jos medinės. Kambaryje įrengta ir mini virtuvėlė, čia tilpo ir drabužiams bei kitiems daiktams skirta spinta. Su kambariu ribojasi pirtelė, joje sumūryta krosnis ir apšildo visą namelį (taip pat įrengtas grindinis šildymas). Kad namelyje visą laiką būtų šilta, parai pakanka kibiro malkų.
Prie pat namelio specialiai iškastas tvenkinys ir šulinys. Yra ir daržas, vasarą šeimininkai mėgsta jame pasikapstyti.
Virtuvėlėje įrengta ir kriauklė, bet štai vandentiekio ir kanalizacijos nėra. Pasak Ovidijaus, jie su žmona nusprendė, kad jų nesives, nes jie paprasti žmonės iš kaimo, užaugę be patogumų, tad bus gerai ir be jų. Tačiau dabar dėl šio sprendimo pasigailėjo. Būtent dėl to su kūdikiu daugiausia ir būna bute, nors ir namelyje pakankamai šilta ir patogu.
„Bet aš, kai turiu laisvesnio laiko, nors trumpam čia ateinu. Namelis laukuose, kaimynai tik už kelių šimtų metrų, taigi čia būti man labai ramu, sėdžiu sau išsišiepęs – bute taip gerai nesijaučiu. Būna, draugai paskambina ir iš mano balso atskiria, sako, tu dabar turbūt name, kad toks patenkintas“, – nusišypsojo Ovidijus.
Jo teta, pamačiusi statinio išorę, pasakė: „Kaip pasakų namelis.“ Ir kiti žavisi dailia namelio išore, visai šalia jo esančiu tvenkiniu. Namo viduje pirmaisiais metais labai jautėsi medienos kvapas, bet dabar jis jau išsisklaidęs.
Pastatas kvėpuoja, taigi, neturėtų pelyti. Ovidijus teigė skaitęs, kad JAV tokie namai stovi ir 200 metų. Jis yra girdėjęs, kad Lietuvoje kažkas turi pasistatęs tokio tipo pirtelę, o apie daugiau tokių statinių jam girdėti neteko, nors labai gali būti, kad jų yra ir daugiau.
Apie šį savo statinį ir apie kitus dalykus Ovidijus ėmė pasakoti savo „YouTube“ paskyroje. Jis viską pasakoja paprastai ir nuoširdžiai, kalba tarmiškai ir jau turi nemažai sekėjų, kuriuos, ko gero, ir paperka savo paprastumu.
O ką Ovidijus patartų įsivertinti tiems, kurie, susižavėję jo namelio nuotraukomis, taip pat užsinorėjo tokį pasistatyti? „Kantrybės ir užsispyrimo tikrai reikės, tai kruopštus darbas. Tuos rąstelius dėlioji, dėlioji... Bet aš esu įsitikinęs, kad pasistengti buvo verta“, – sakė antalgiškis.
