Aktorius, režisierius ir dramos terapeutas Kirilas Glušajevas atvirai kalba apie mokyklos metus, pirmuosius susidūrimus su teatru ir meilę, kuri, kaip pats sako, jo gyvenime visada buvo skirta ilgam.
Viso pokalbio su K. Glušajevu klausykite čia:
– Koks tu buvai mokykloje?
– Buvau prieštarų derinys – turėjau gerus rezultatus iš didžiosios daugumos dalykų, net nebūtinai humanitarinėse kryptyse, iš fizikos turėjau stiprų devynetą, nors chemijoje man drebėdavo kojos. Žaisminga klasės atmosfera padėdavo sumažinti nerimą ir išlaikyti tai, ką reikėjo. Neapsimetinėsiu, teko ir nuodėmėje pabūti, ne kartą nusirašyti, vaidinti, kad man tikrai įdomu, tikrai viską supratau.
Tačiau, kita vertus, tikrai daug dalyvavau užklasinėje veikloje, tiek skaitovų konkursuose, tiek teatro studijoje – ten vyko pirmos pažintys su teatru. Aišku, mokykloje turėjau dvejetą, jei kalbėtume apie elgesį.
Provokuodavau mokinius ir mokytojus, šūkaudavau, organizuodavau veiklas, į kurias įviliodavau ir savo klasiokus, pavyzdžiui – įrengėme pamokų praleidinėjimo kambariuką spintoje. Aš nenorėjau niekam vadovauti, bet man buvo smagu idėjomis užkrėsti bendraminčius.
Daug kam mokykla asocijuojasi su blogais prisiminimais, o man atvirkščiai – mokykla yra vienas geriausių etapų mano gyvenime. Aišku, gaudavau velnių, tėvai matydavo gerus pažymius ir iniciatyvas, bet per tėvų susirinkimą išlįsdavo visos ylos iš maišo.
– Kokį įvykį savo gyvenime galėtum pavadinti labiausiai tave sukrėtusiu?
– Turiu net kelis. Jei nėra ryškių įvykių, bandau jų susikurti arba įprasminti tai, kas yra buvę, – pamatyti, kur yra prasmė ten, kas atrodo nereikšminga.
Visada atsimenu, kaip man pradėjo augti dantys. Atsimenu užrasojusius virtuvės langus, atsimenu medines kėdes – stalus, atsimenu, kaip joje sėdžiu ir man be galo skauda galvą, burną. Tuo metu, kadangi nesuvoki savęs, nesupranti, ką reiškia, tas spengiantis skausmas. Aš sakau mamai, kad man skauda – aš negaliu to sakyti, bet aš perduodu tą informaciją, ji mane glosto. Iki šiol atsimenu, kaip ji sako: „Palauk, dabar negaliu, tuoj košė išbėgs.“ Atsimenu ir kaip guliu medinėje lovoje, skausmo nebėra, tėvas atsibusdamas įsikimba į lovos strypus ir rąžosi.
Man neteko dėl Gintarės kovoti – tai buvo abipusis sprendimas, abu atėjome su patirtimis, abu buvome pažįstami.
Sąmonė gyvenimą fiksuoja kadrais, priklauso, kaip biochemiškai situacijoje buvo prisotintas organizmas (...). Kartais akimirksniu įvykęs judesys, gestas gali matytis kaip sustingęs, jei organizmas yra prisotintas adrenalino, kaip besitęsiantis amžinybę.
– Ar tau yra tekę muštis dėl meilės?
– Be abejo; ir mokykloje, ir tarp geriausių draugų. Daug prisidėjo devyniasdešimtinių nuotaikos, man ir dabar keista, kaip žmonės tamsiuoju paros metu eina gatve su ausinukais.
– Kaip manai, ar vyrai ir brandesniame amžiuje tokius dalykus dar aiškinasi tomis pačiomis priemonėmis?
– Priklauso nuo žmonių, esančių konflikte, ir kiek toli tas konfliktas yra pažengęs. Pasivaikštant senamiesčiu ir šiandien matosi, kad niekas neatšaukė testosterono ir estrogeno – mušasi ir vyrai, ir moterys, priklauso ir nuo miesto, kultūrinio pasiskirstymo, ypač jei galvosime apie Dubliną ar Londoną, ar Niujorką.
– Ar esi kovotojas, kai kalba eina apie meilę?
– Nepasakyčiau, kad turėjau daug rimtų santykių, esu iš vienmylių, kuriems svarbūs tik ilgalaikiai santykiai. Mano atveju, man neteko dėl Gintarės kovoti – tai buvo abipusis sprendimas, abu atėjome su patirtimis, abu buvome pažįstami, aš tikrai ilgiau ją žinojau kaip aktorę, nei ji mane kaip režisierių.
Aš buvau trečiosios kartos R. Tumino kurse, ir ne aktorių, o režisierių. Būdamas dar dvyliktoje klasėje stebėjau spektaklius – ten Gintarę pirmą kartą ir pamačiau. Tik vėliau susitikome realybėje, bendravome, susitikdavome teatro renginiuose, repeticijose, atsidarinėjo Mažasis teatras.
– Ar Gintarę pirmą kartą pamatei dar prieš jai ištekant už Ramūno Cicėno?
– Jie draugavo labai ilgai, aš ją pirmą kartą pamačiau vaidinančią „Madagaskare“, tai buvo magistro darbas. Po kelerių metų, kai įstojau pas R. Tuminą, susivedė visi galai – kai ėjau stoti į akademiją, nebuvau Mažojo teatro fanas, aš apskritai norėjau stoti į tapybą, buvau hiphopo fanas, dėl to man didelį įspūdį paliko O. Koršunovo teatras – galvojau, kad jie istorijas pasakoja iš savo gyvenimo, kad viskas vyksta čia ir dabar, kaip ir hiphope.
– Kaip jūsų ir Gintarės keliai susitiko?
– R. Tuminas buvo kurso vadovas, eidavome į teatro repeticijas, turėjome ir praktiką, praktikos sąlygos buvo tokios, kad visą spektaklio procesą reikėjo išgyventi nuo pradžios iki galo – vaidinti, stebėti repeticijas, būti. Mes buvome septyniese, vaidinome dvasias saloje, o Gintarė vaidino Mirandą – ištremtojo burtininko dukrą (V. Šekspyro pjesė „Audra“ – LRT.lt).
Mes susitikome sceniniuose procesuose, bet tai buvo tik buvimas scenoje, man jis nebuvo labai įdomus, man daug įdomesnis buvo tuometis Vilnius, vyko daug parodų, spektaklių, festivalių, vakarėlių, teminių dienų. Tuo metu jau turėjome galimybę bendrauti su vyresniais kolegomis, todėl praktika man buvo apie tai.
Baigęs studijas atėjau ruošti pjesės skaitymą ir pradėjome daugiau bendrauti, kreipti dėmesį vienas į kitą, atsirado daugiau džiazo.
