Kai Šiauliuose gyvenanti Anželika Krikštaponienė naujam pažįstamam pasako, kad yra pastorė, tas neretai kilsteli antakį. Tuomet ji patikslina, kad yra dvasininkė, panašiai kaip kunigas, tada žmogui tampa šiek tiek aiškiau. LRT.lt moteris papasakojo, kaip pasirinko tokį neįprastą gyvenimo kelią, ir apie sūnaus Saliamono vestuves. Jose santuoką palaimino net keturi pastoriai, o pagrindinė šventė vyko egzotiškojoje Ugandoje, iš kur kilusi jos sūnaus išrinktoji.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Anželika Krikštaponienė yra pastorė ir ganytojiška veikla užsiima jau 35 metus.
- Paauglystėje skaitydama Šventąjį Raštą ji mąstė, kaip visas gyvenimas susitvarkytų, jei žmonės gyventų taip, kaip ten parašyta.
- Pastorės vyras Aidas taip pat tarnauja bažnyčioje, o jų trys vaikai, pasak jos, yra „paliesti tikėjimo“.
- Kai moteris išgirdo, kad jos sūnus sutiko afrikietiškos išvaizdos mylimąją iš Ugandos, ji labai nustebo, bet atžalą palaikė.
- Tradicinės vestuvės Ugandoje buvo iš dviejų dalių, antrojoje dalyvavo net 400 svečių.
Anželika pastebėjo, kad jos gyvenimo kelio pasirinkimas dar stebina lietuvius, o kai kuriose kitose Vakarų šalyse moterys ganytojos jau atrodo gana įprastai. Svečiuojantis Danijoje pašnekovei asmeniškai teko sutikti moterų pastorių skirtingose bažnyčiose. Didžiojoje Britanijoje neseniai Sarah Mullally išrinkta pirmąja anglikonų bažnyčios Kenterberio arkivyskupe. JAV įvairiose kongregacijose moterų dvasininkių būta dar nuo 19 amžiaus vidurio.
Anželika pastore tapo tuojau po Nepriklausomybės atkūrimo, nors tai tuomet Lietuvoje atrodė dar labai neįprasta. Ganytojiška veikla ji užsiima jau 35 metus ir yra „Tiesos žodžio“ bažnyčios pastorė. Ji konsultuoja žmones sielovados klausimais, rengia maldos susitikimus, bendrauja su bažnyčios vadovais, skiria laiko Šventojo Rašto ir teologinėms studijoms, moko ir pamokslauja, dalyvauja tarpkonfesinėje bei visuomeninėje veikloje ir panašiai. Pašnekovė pastebėjo, jog tam, kad žmogus galėtų tapti dvasininku, svarbi ne jo lytis, o ar jis turi pašaukimą, taip pat profesinį pastoracinį pasiruošimą.
Anželika augo intelektualių žmonių šeimoje (jos tėvai buvo geologai, inžinieriai), nuo vaikystės buvo linkusi į meną, ją domino ir klausimai apie žmogaus sielą, apie tai, kas jai nutinka po mirties. Paauglystėje didelį įspūdį padarė Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėlyje“, taip pat susidomėjusi skaitė „Evangelijos sakmes“ – nors tai buvo sovietinė knyga, skirta religijos kritikai, joje buvo galima aptikti citatų iš Šventojo Rašto, kuris tuo metu buvo uždraustas.
Kartą, kai Anželikai buvo 15–16 metų, jos mama namie papasakojo, kad viena kolegė inžinierė per pietų pertrauką, kai kiti plepa ar skuba į parduotuves, labai įdėmiai skaito Šventąjį Raštą. „Paprašiau mamos, gal jos kolegė tą knygą mums paskolintų, ši sutiko, o tada abi su mama tą knygą (rusišką vertimą) skaitėme. Tekstas mane pakerėjo nuo pat pirmų eilučių, jaučiau, kad viskas, kas ten parašyta, yra tiesa. O perskaičiusi vis mąsčiau, kaip visas gyvenimas susitvarkytų, jei žmonės gyventų taip, kaip ten parašyta“, – atsiminė Anželika.
Geriau gera pastorė negu bloga dailininkė
Kai prasidėjo Atgimimas, tautoje išryškėjo tikėjimo troškulys, žmonės ėmė daug labiau domėtis dvasiniais dalykais. Po sovietinio laikotarpio Lietuvoje atgimė įvairių konfesijų bažnyčios, kai kurios bendruomenės išėjo iš pogrindžio (pvz., sekmininkai). Tuo metu (1989–1990 m.) Anželika pamėgo kalbėtis su savo draugais biblinėmis ir dvasinėmis temomis, o galiausiai jie susibūrė į dvasinę tikinčiųjų grupelę Šiauliuose.
„Mokiausi dailės, bet, rodos, mane šaukė Viešpats. 1991 m. įkūrėme „Tiesos žodžio“ bendruomenę ir aš tapau jos pastore. Prieš tai dar pasakiau sau, kad ja būsiu, jeigu mane palaimins tėtis, mat jis nuoširdžiai mane rėmė meno studijose – ir jis tą padarė, pasakė, kad geriau jau būčiau gera pastore negu bloga dailininke“, – pasakojo Anželika.
Šiaulių bažnyčia „Tiesos žodis“ yra registruota Lietuvos Teisingumo ministerijoje ir turi juridinį statusą nuo pat įsikūrimo pradžios. Pašnekovė patikino, kad jų santykiai su kitomis konfesijomis, taip pat ir Katalikų bažnyčia, yra geri.
„Žmonėms, kurie tuo nesidomi, atrodo, kad bažnyčios yra tik kelios pagrindinės, bet iš tiesų, krikščioniškų bažnyčių visais laikais buvo gerokai daugiau. Vienos jų senos ir tradicinės, kitos naujos, nepriklausomos ir modernios. Šiauliuose tarp skirtingų krikščionių konfesijų yra puoselėjama ekumeninė bendrystė, kuri tęsiasi daugiau nei 30 metų. Evangelikai, ortodoksai ir katalikai mielai kartu meldžiasi ir ieško bendros tarnystės galimybių, netgi kuo galėtų paremti vieni kitus, ištiesdami pagalbos ranką.
Arba štai Lietuvos bažnyčiose vis užgimsta naujos lietuviškos giesmės. O jas, pavyzdžiui, sukurtas Gintauto Abariaus bei kitų autorių, iš mūsų perėmusios, mielai gieda ir Katalikų, ir Sekmininkų, ir kai kurios kitos bažnyčios. Ir mes giedame giesmes, sukurtas kitur“, – pasakojo Anželika.
Sūnui linkėjo „dievotos žmonos“
Vienas iš akivaizdžių konfesinių skirtumų – katalikiškose bažnyčiose dvasininkai laikosi celibato, o evangelinėse jie gali tuoktis ir turėti šeimas. Kartu su Anželika „Tiesos žodžio“ bažnyčioje jau daugiau nei tris dešimtmečius tarnauja jos vyras Aidas.
Pastorė pasakojo, kad jis augo pamaldžioje katalikiškoje šeimoje, mama mokė sūnų ir poterių, ir ragino melstis savais žodžiais, vis jam sakydavo: „Prašyk Dievo dievotos žmonos.“ Tiesa, anyta turbūt nė nesvajojo, kad sūnaus išrinktoji bus tokia „dievota“, kad net tarnaus prie altoriaus.
Jiedu susipažino 1990 m. per Anželikos draugės gimtadienį, šventės metu jaunuoliai ėmė dalytis mintimis apie tikėjimą ir vyrą palietė pašnekovės žodžiai, jis jos paprašė papasakoti daugiau. Netrukus prisijungė prie jos suburtos jaunimo grupės, o tuoktis jiedu pasiryžo, kai vaikinas atsakė, kad kartu trokšta tarnauti Dievui ir merginos pašaukimas būti pastore jam nėra kliūtis. Pora šiais metais atšvęs santuokos 35-metį, užaugino tris vaikus (buvo ir ketvirtas, bet jis, būdamas visai mažutis, išėjo anapus).
Du vyresnieji poros vaikai jau suaugę ir susituokę, tik paauglys sūnus likęs kartu su tėvais ir, pasak mamos, yra tikras jų akių džiaugsmas. Dukra Akvilė su vyru gyvena Danijoje, Kopenhagoje, ten pat apsistojo ir vidurinis sūnus Saliamonas. Visi vaikai, kaip sako Anželika, yra „paliesti tikėjimo“.
Marti iš mažai girdėtos šalies
Moteris su vyru šių metų vasarį dalyvavo sūnaus Saliamono vestuvėse ir ne kur kitur, o egzotiškojoje Ugandoje. Prieš kurį laiką sūnus mamai papasakojo, kad Kopenhagoje, tarptautinėje jaunimo biblijos grupelėje, susipažino su miela mergina Belinda, su kuria jam įdomu bendrauti įvairiausiomis temomis, ir ji yra kilusi iš Ugandos. Sūnus paklausė, ką mama apie tai mananti.
„Žinoma, stebėjausi – ir dabar mes sakome, kad Belinda yra mūsų egzotinė martelė – bet paklausiau, ar jiedu randa bendrą kalbą, ar nejaučia kultūrinių skirtumų, ir jis atsakė, kad ne, ji jam netgi primena mane ir močiutę, tėčio mamą. Žinoma, man nė nesisapnavo, kad turėsiu tokią marčią, bet sūnus patikino, kad tai jo žmogus, jiedu puikiai sutaria ir turi daug bendro. O man gražus liudijimas buvo tai, kad ji kilusi iš krikščioniškos šeimos ir pati yra gilaus tikėjimo mergina“, – pasakojo Anželika.
Dar mama pasiteiravo, kaip sūnų priima merginos artimieji, ir jis atsakė, kad labai gražiai, bendrauja su jos dėde, kuris taip pat gyvena Kopenhagoje, o nuotoliu pasikalba ir su jos tėvais. „Įdomu tai, kad Belindos tėtis yra katalikas, mama anglikonė, o mes – evangeliniai krikščionys, bet tai tikrai nekliudo. Ir savo vaikams sakėme, kad jie renkasi patys, bet labai malonu, kad jų išrinktieji – krikščionys. Taip pat vaikams sakėme, kad šeimos gyvenimą gyventi su Viešpaties išmintimi bus lengviau, bet į jų pasirinkimą nesikišome“, – teigė Anželika.
Jautėsi kaip filme
Belinda ir Saliamonas pirmiausia registravo tarptautinę santuoką Kopenhagoje. Šventė Danijoje buvo kukli, tik su artimiausiais žmonėmis, bet mamą sujaudino jaunųjų prašymas palaiminti jų santuoką. O gerokai didesnė šventė netrukus po to įvyko Ugandoje ir Anželika su vyru bei kitais vaikais taip pat ten dalyvavo.
„Belindos šeima didelė, ji turi keturis brolius, jiems visiems šeima – tikra vertybė, tad nusprendė švęsti ten, o mes vykome į jų šalį, apie kurią iki tol nedaug tebuvome girdėję, jautėmės kaip kokiame filme“, – pasakojo Anželika.
Vestuvės Ugandoje buvo iš dviejų dalių. Pirmoji šventės dalis, vadinama tradicinėmis vestuvėmis, vyko vasario 7 d., o pagrindinis šventimas su krikščioniška santuokos palaiminimo ceremonija – vasario 14 d.
Pirmoje dalyje, tradicinėse vestuvėse, susipažįsta jaunikio ir jaunosios šeimos, moteris pristato giminei savo išrinktąjį, visi vieni kitiems prisistato šokio išraiška: tetos, broliai, pusbroliai, pusseserės. Dėdės ir vyresnieji sako kalbas. Vyko ir nacionaliniai žaidimai: pagrindinė teta ieškojo tarp svečių pasislėpusio jaunikio. Po to jaunikis turėjo atpažinti savo išrinktosios tarp pusseserių, kurių veidus slėpė lengvos šilko skarelės.
Visi svečiai, patys artimiausi giminaičiai – jų buvo apie 200 – vilkėjo ryškiais margaspalviais tautiniais šalies drabužiais, juos nuotaka parūpino ir svečiams iš Lietuvos. Išskirtinis dėmesys buvo parodytas tėvams: ir ugandiškiams, ir lietuvaičiams.
„Sakėme laiminimo kalbas jaunųjų porai. Mūsų šeima išėjo ant pakylos grojant dainai „Ant kalno mūrai, joja lietuviai“, kurios ir muzika, ir išversti žodžiai paliko didelį įspūdį nuotakos giminaičiams. Keitėmės įvairiomis nacionalinėmis dovanėlėmis. Šios šventės pabaigoje jaunuosius palaimino dėdė, kuris yra evangelinės bažnyčios pastorius, tarnaujantis savo bendruomenei kartu su žmona (beje, ji puikiai vedė abejas vestuves su kitu profesionaliu vedėju)“, – dalijosi įspūdžiais Anželika.
Ir pridūrė, kad visi žmonės buvo labai šilti, draugiški, vienas kitą palaikantys, labai malonu buvo su jais bendrauti. Su vietiniais jie susikalbėjo angliškai, mat Uganda – buvęs Didžiosios Britanijos protektoratas (skirtingai nei kolonijose, kurias Britanija valdė tiesiogiai, Ugandoje buvo išlaikyti vietiniai valdovai ir tradicinės karalystės, tokios kaip Buganda). Tiesa, marčios šeimos nariai tarpusavyje kalbasi keliomis genčių kalbomis, kurių iš viso ten – net apie 40.
Antroji šventės dalis, vykusi po savaitės, apėmė jaunųjų įžadus ir palaiminimą. Šią ceremoniją vedė dar du pastoriai, vyresnysis ir jaunesnysis, tad iš viso jaunieji gavo net keturių pastorių iš skirtingų bažnyčių palaiminimą (įskaitant tą, kurį Anželika suteikė Kopenhagoje). O nacionalinių vaišių, šokių, linksmybių ir juoko netrūko abiejose šventės dalyse.
Pirmoji šventės dalis vyko nuotakos tėvų namų kieme, kur svečiams buvo pastatytos palapinės, o krikščioniška ceremonija ir po jos sekusios linksmybės – privačiame parke su palmėmis ir tvenkiniu, kur taip pat buvo pastatyta atskira scena ir viena didelė palapinė, kurioje sutilpo šįkart jau 400 svečių – prie šeimos narių ir giminaičių prisijungė jaunųjų draugai, buvę bendraklasiai, kolegos.
Besivystanti šalis su darbščiais žmonėmis
Vestuvės vyko Ugandos sostinėje Kampaloje, kurią lietuviai pasiekė per Stambulą, atstumas į vieną pusę – apie 9 000 km. Kokį įspūdį šiaulietei apskritai paliko Uganda, esanti Afrikos centre netoli Kenijos? „Iš tikrųjų mes Lietuvoje apie Afriką žinome mažai, be to, esame girdėję nemažai mitų. Winstonas Churchillis savo kelionių dienoraštyje Ugandą yra pavadinęs Afrikos perlu. Joje netoli Viktorijos ežero yra Nilo ištakos. Čia subtiliai ir neagresyviai persipina vietinė ir krikščioniškoji kultūra. Gal yra vietų, kuriose baltaodžiams keliautojams vieniems lankytis nebūtų saugu, bet mus visur lydėjo vietiniai, tad viskas atrodė paprasta“, – pasakojo Anželika.
Pasak jos, vietiniai žmonės yra tvarkingi ir darbštūs, taip pat verslūs, o valstybė, kuri yra ganėtinai pažangi, tą jų verslumą skatina, ypač smulkųjį verslą bei žemdirbystę. Gatvėse labai daug atvirų prekyviečių, kur galima nusipirkti visko, ko tik reikia – pradedant maistu, baigiant statybinėmis medžiagomis. Šalis vystosi, tiesiami nauji keliai, statomi modernūs pastatai. Vietiniai įspūdingai rengiasi, ypač moterys, kurios nevengia tradicinių drabužių ir kasdienybėje. Pašnekovė patikino, kad pinigų iš keliautojų ten niekas neprašo, tiesiog nėra tokios kultūros.
„Šalyje labai patogu ir tai, kad joje, kadangi ji yra ties pusiauju, temperatūra ir žiemą, ir vasarą yra 26–30 laipsnių šilumos, saulė visuomet teka 7 val., leidžiasi 19 val. Labiausiai mums patiko, kad Lietuva ir Uganda yra toje pačioje laiko juostoje (tik Lietuva turi vasaros laiką). Šalies teritorijoje yra 10 oficialių nacionalinių parkų, jie užima iki 20 proc. šalies teritorijos, ten yra kuo pasigrožėti. Mums buvo garbė su jaunavedžiais ir keliais Belindos artimaisiais aplankyti vieną iš jų, didžiausią šalyje – Merčisono krioklių nacionalinį parką, kurį garsina galingas Nilo krioklys ir laukinės gamtos safariai“, – pasakojo pašnekovė.
Tikėtina, kad tai buvo pirma, bet ne paskutinė jos ir vyro kelionė į Ugandą – marčios artimieji pabrėžė, kad naujieji šeimos nariai iš Lietuvos ten visuomet laukiami.
