„Dabar kai pagalvoji, juokinga situacija, tačiau tada niekas manęs neklausė, kiek man metų. Turbūt mano pašnekovai net nesuprato, kad kalbasi su nepilnamečiu“, – prisimindamas dar paauglystėje prasidėjusią karjerą televizijoje, LRT.lt sako Jogaila Morkūnas. Būdamas abiturientu, jis sukosi pačiame įvykių sūkuryje, naktimis ieškojo tankų, kalbino politikus. Tiesa, dėl savo drąsos iš eterio galiausiai turėjo pasitraukti: „Saujelė senbuvių rado legalų būdą manęs atsikratyti – dėl to, kad per greitai kalbu, jie man pripaišė kalbos sutrikimą ir užsiundė kalbininkus.“
– Su LRT jubiliejui skirta laida „100 jūsų“ kaip vedėjas trumpam sugrįžtate į eterį. Kaip jaučiatės čia, kur kadaise prasidėjo jūsų televizinis kelias? Ar daug sentimentų?
– LRT prasidėjo ne šiaip mano televizinis kelias, bet gyvenimo mokykla. Mano amžiuje – ir sentimentų, ir jaudulio ar emocijų mažiau, bet kad ir kiek spyriočiausi ir galvočiau, kad reikia užsiimti darbu, kurį išmanau geriausiai, – renginių organizavimu, atsisakyti negalėjau – dėl nuotykio, dėl pažinčių, dėl senojo savo amato. Negalėjau taip prieštarauti savo esybei.
– Norisi sugrįžti į pačią pradžią. Laidoje „Pusvalandis po pamokų“ pradėjote dirbti būdamas 13–14 metų. Ar ne per daug atsakomybės paaugliui, kuris galėtų tiesiog važinėtis dviračiu, leisti laiką su draugais?
– Tada, kaip ir dabar, labai nemėgau nieko neveikti. Man visad norėjosi užsiimti veiklomis, kurios mane jaudina ir yra be galo įdomios. Kai būdamas 12–13 metų pradėjau rodytis televizijoje, man tai buvo kažkokia sunkiai suvokiama svajonė, stebuklas, o ir Konarskio rūmai atrodė kupini nepaaiškinamos magijos. Kadangi mokytis niekad nemėgau ir mokykla nebuvo mano prioritetas, televizija man tapo papildomu informacijos šaltiniu, tikrąja gyvenimo mokykla ir branda. Kaip mėgstu sakyti, mano tada dar maža kojytė buvo įkišta tarp besiveriančių televizijos pasaulio durų, pro kurias netrukus užėjau visu kūnu.
– Spėju, kad anuomet žavėjo ne tik pati veikla, bet ir atlygis. Turbūt jau būdamas paauglys uždirbdavote kaip kai kurie suaugusieji.
– Tais laikais pinigų turėjau nemažai. Gal daugiau už suaugusiuosius ir neuždirbdavau, bet bandeles valgykloje bendraklasiams ir draugams galėjau pirkti lengva ranka. Paauglystėje puse etato dirbau mokyklos raštinėje: spausdinimo mašinėle rinkdavau įsakymus, taip pat versdavau įvairių amerikietiškų žurnalų („Sports Illustrated“, „Times“ ar kt.) publikacijas ir pardavinėjau skirtingoms redakcijoms. Uždirbau tiek, kad, būdamas 14 metų, turėjau susimokėti prie ruso buvusį viengungio mokestį, kuriuo buvo skatinama tuoktis.
– Po 1991-ųjų sausio įvykių, pats dar būdamas moksleivis, iš laidos paaugliams perėjote kurti reportažų LTV naujienų tarnybai. Kaip prisimenate tą laiką?
– Tuo metu dar ėjau į 12 klasę. Dabar kai pagalvoji, juokinga situacija, tačiau tada niekas manęs neklausė, kiek man metų. Turbūt mano pašnekovai net nesuprato, kad kalbasi su nepilnamečiu.
Tiesiog degiau jaunatvišku polėkiu, noru ir turbūt tam tikru naivumu – negi kursiu laidą apie moksleivių reikalus, kai tėvynė pavojuje? Laidoje „Pusvalandis po pamokų“ jau buvau pradirbęs dvejus–trejus metus, taigi patekti į įvykių sūkurį, ieškoti tankų, naktį laukti iš susitikimo su popiežiumi sugrįžtančio Vytauto Landsbergio, įvairios aktualijos – man tada buvo kažkoks kosmosas. Kaip nuotykius mėgstančiam jaunuoliui, man tai buvo nuostabi terpė, todėl keliaudavau visur, kur pasiųsdavo.
Juolab ir aplinkybės tam buvo palankios: gyvenau Žvėryne, netoli parlamento, kur buvo įsikūrusi laikinoji televizijos studija, transliavusi Vilniaus kraštui. Be to, tuo metu trūko profesionalių kamerų, o aš turėjau buitinę, su kuria galėjau dirbti.
Taip pradėjau kaip naudingas entuziastas, o vėliau perėjau dirbti visu etatu. Iš pradžių kaip reporteris, vėliau vedžiau laidą „Labas rytas, Lietuva“. Kai mokytojai iš ryto pamatydavo mane eteryje, jau žinodavo, kad į pirmą pamoką nebeateisiu.
– Kaip tokius jūsų profesinius vingius vertino mama? Turbūt jaudinosi žinodama, kad nepilnametis sūnus ieško tankų?
– Nemačiau reikalo mamos apkrauti visa ta informacija. Jai tiesiog pasakydavau, kad einu į televiziją, bet nedetalizuodavau, kokie tiksliai darbai laukia. Kad važinėjau tankų ieškodamas ar kad Čečėnijoje buvau paimtas įkaitu, ji sužinojo jau po visko.
– Buvote paimtas įkaitu?
– Tai jau kiek vėlesni įvykiai – buvau 20–21 metų. Pamenu, kaip „Panoramos“ žurnalistas kartu su parlamentine Lietuvos delegacija keliavau į Grozną, kur buvo laidojamas neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs pirmasis nepriklausomo Sakartvelo prezidentas Zviadas Gamsachurdija. Vietoje trijų dienų ten praleidome tris savaites. Vieną vakarą su buvusiu prezidento patarėju Alvydu Medalinsku grįžome iš vieno objekto ir mus paėmė įkaitais. Streso buvo, bet viskas baigėsi gerai.
– Atrodo, kad televizijoje užteko visko – ir veiksmo, ir iššūkių. Kodėl išėjote?
– Kai dabar atsisuku, pasižiūriu savo senus reportažus, suprantu, kad buvau ne tik labai produktyvus, bet ir labai drąsus tais laikais. Ne todėl, kad eidavau tankų ieškoti ar vykdavau į karštus taškus, tiesiog mano siužetuose buvo juntama ir sarkazmo gaidelė, ir kritika valdžiai, net tiems, kurie tuo metu buvo nekritikuojami.
Anuomet laisvas žodis dar nebuvo toks laisvas, koks yra dabar ar už kokį kovojame. Taigi saujelė eterio senbuvių rado legalų būdą manęs atsikratyti – dėl to, kad per greitai kalbu, jie man pripaišė kalbos sutrikimą ir užsiundė kalbininkus. Šie po kiekvienos laidos atsiųsdavo daugybę mano kirčiavimo, tarties, sakinio struktūros klaidų.
Panašūs epizodai ir paskatino mane išeiti. Be to, tuo metu jau nėriau į renginių organizavimo verslą. Taigi pagalvojau, kad vienu užpakaliu neužsėsiu dviejų kėdžių.
– Nebuvo apmaudu, kad viskas taip susiklostė?
– Nevalia gailėtis to, kas buvo. Geriau pasidžiaugti, kad tai buvo labai gera patirtis. Televizijai esu dėkingas už tai, kad tiek išmokau, už gebėjimą bendrauti, už pažintis, už begales gražių dalykų.
Maža to, televizija nors ir dinamiška, joje, ypač laidų vedėjo darbe, yra tam tikra rutina, kuri man tuo metu jau buvo pabodusi, norėjosi judėti toliau ir priimti naujus iššūkius. Renginių organizavimo srityje jų man netrūksta iki šiol, taigi jaučiuosi labai savo vietoje.
– Būdamas paauglys, vėliau jaunuolis, nestokojote entuziazmo, energijos. Ar, jūsų manymu, jaunajai kartai nestinga to užsidegimo?
– Močiutės visad sako, kad jų laikais jaunimas buvo ypatingesnis. Bėgant laikui, tai nesikeičia – vis dar yra taip sakančių žmonių. Tačiau nenorėkite, kad jaunimas būtų toks, kokie buvome mes, gink Dieve.
Dabar jaunimas turi savų tikslų, planų, galbūt trumpalaikių ar su mažiau atsakomybės, bet jiems netrūksta nei polėkio, nei entuziazmo, jie padaro tikrai gražių dalykų. Be to, ne viskas priklauso tik nuo kartos ar laikmečio – aplinka turi tam tikros įtakos, bet nemažai lemia tėvų auklėjimas, jų diegiamas požiūris.
– Pats ne kartą sakėte, kad domitės naujovėmis, technologijomis. Ar lengva susikalbėti su savo vaikais, suprasti, kuo jie dabar gyvena?
– Vyriausiam mano sūnui – 28-eri, jis baigė rimtas muzikos akademijas Šveicarijoje ir Suomijoje, yra profesionalus simfoninio orkestro dirigentas. Tačiau jis pagalvojo, kad šioje srityje jau nemažai pasiekta, todėl sugalvojo mokytis „airBaltic“ Pilotų akademijoje Rygoje ir po pusmečio jau turės komercinio lėktuvo piloto licenciją. Net ir norėdamas, nieko pakeisti negalėčiau, todėl džiaugiuosi jo noru tobulėti ir augti skirtingose srityse.
Kalbant apie mažuosius, kuriems dabar yra 8 ir 10 metų, jie auga kitaip nei vyresnysis brolis. Būdamas jaunesniųjų amžiaus, ir jis neturėjo tokių galimybių naudotis išmaniuoju telefonu, planšete, rinktis iš tokios jutuberių ar trumpukų gausos, kokioje naršo jaunesnieji. Jiems jau paklūsta įvairios programos ir dirbtinis intelektas. Man atrodo, kad tai yra nuostabu.
– Sparčiai besivystant technologijoms, ir mūsų gyvenimo tempas tapo labai greitas. Žmonės, išsiilgę lėto buvimo, ieško galimybių stabtelėti ar sulėtėti. Kaip stabtelite jūs?
– Dabar madinga sakyti, kad reikia išeiti iš komforto zonos, bet aš niekur vaikščioti nenoriu. Lygiai taip pat populiaru kalbėti apie sustojimą, bet aš nieko stabdyti ar lėtinti nenoriu. Nelabai įsivaizduoju savęs sakančio, kad gana, dabar jau pabūsiu ramiai namuose. Man patinka gyventi taip, kaip gyvenu. Mėgstu miesto triukšmą. Man patinka vakarėliai, ilga naktis iš penktadienio į sekmadienį, bendravimas, žmonės, vakarienės, priešpiečiai mieste, ypač mūsų nuostabiame Vilniuje, kur tiek visko vyksta.
Netgi kai manęs paklausia, kada eisiu atostogauti, dažniausiai atsakau, kad nepervargstu tiek, kad man reikėtų atostogų. Suprantu, kad kiekvieno iš mūsų poreikiai ir supratimas apie poilsį skiriasi. Daugeliui poilsis turbūt siejasi su sodyba, ežeru, uodais, tik ne man. Gulėjimas prie baseino? Na, pagulėjau valandą, o kas toliau?
Man geriausias atsipalaidavimas ir vertybė – knygų skaitymas, bet tai darau griežtai vienas ir tik skrisdamas lėktuvu. Namuose per daug trikdžių: telefonų, kompiuterių, planų, kad galėčiau tam susikaupti. Taigi kuo daugiau skrydžių, tuo geriau.
– Ar skaičiuojate, kiek bent apytiksliai turite skrydžių per metus?
– Įvedu kiekvieną skrydį ir programėlės suskaičiuoja. Praėjusiais metais 108 skrydžiai. Manau, ir šiemet bus panašiai. Tiesa, yra dar viena programėlė, vadinasi „Been“, kuri skaičiuoja ne pačius skrydžius, o aplankytus kraštus. Toji statistika didesnį nerimą kelia, bet šią vasarą jau įžengiu į trijų skaičių zoną – būsiu aplankęs 100 šalių.
– Turite užsibrėžęs kokių nors kelionių tikslų?
– Kol kas mano tikslas buvo pasiekti 100 šalių, tada žiūrėsime. Mano tikslai dažniausiai susiję su profesine veikla. Mano darbas išties labai įdomus. Paprastai kalbant, vieną dieną gaudau dronus, kitą – dirbu su NATO susitikimu, Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai ar panašiai. Man kaskart įdomu laimėti konkursus ir pasiekti mažas profesines pergales, gilintis į procesus ir matyti, kaip viskas vyksta iš vidaus. Profesinėje srityje esu kaip mažas drakoniukas – noriu ir vieno, ir kito. Ne dėl finansinės naudos, o dėl naujų iššūkių, kuriuos noriu įveikti. Kaip sakoma, reikia užlipti ant vieno kalno, kad pamatytum kitą, o kai pamatai, nori užkopti ir į jį. Taigi užstrigau tame kalnyne.
– Ką pavadintumėte gyvenimo pergalėmis?
– Savo vaikus. Vis labiau džiaugiuosi buvimu su jais. Pastaruoju metu ypač daug laiko praleidžiu su mažaisiais. Kai kuriuos gyvenimo epizodus jie man nupiešia naujomis spalvomis.
