Rašytojas Andrius Kleiva per septynerius metus Japonijoje ne tik išmoko skaityti, rašyti bei kalbėti japoniškai, bet ir tapo tikru Japonijos kultūros ambasadoriumi Lietuvoje. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Virtuvėje su Beata“ jis pasakoja apie lietuvių pamėgtą šalį ir atsako, ar turime kažką bendro su salos gyventojais.
Visą laidos įrašą rasite čia:
– Kiek knygų jau parašei apie Japoniją?
– Tris, ir man tas yra labai keista, nes niekada gyvenime nesitikėjau pradėti rašyti.
– Esi jauniausias Lietuvos tinklaraštininkas, tau buvo vos 11 metų – kaip sugalvojai rašyti?
– Man patikdavo stebėti aplink vykstančius dalykus ir apie juos kalbėti kitiems žmonėms, dabar šią savybę pildau Japonijoje.
– Kaip tu atsidūrei Japonijoje?
– Viskas prasidėjo nuo studijų Prancūzijoje, ten studijavau politikos mokslus, susijusius su Europos ir Azijos regionais. Trečiaisiais metais, galima sakyti, priverstiniu būdu turėjau išvykti į pasirinktą Azijos šalį. Kadangi buvau pradėjęs mokytis japonų kalbos, nuspendžiau, kad Japonija galėtų būti ta šalis, kurioje galėčiau apsistoti.
Tuo metu neturėjau didžiulio susidomėjimo Japonija, išvykau ten ieškoti nuotykių, nes žinojau, kad sugrįšiu į Lietuvą, į Europą. Galų gale mano nuotykis atsitiktinumo dėka prasitęsė į septynerius metus.
Mėgstu sakyti, kad besimokant japonų kalbos verkiama du kartus. Vieną kartą jos pradėjus mokytis ir antrą kartą – suvokus šios kalbos galimybes.
– Kaip tau pavyko išmokti rašyti, skaityti ir kalbėti japoniškai? Kokio sudėtingumo tai yra kalba?
– Mėgstu sakyti, kad besimokant japonų kalbos verkiama du kartus. Vieną kartą jos pradėjus mokytis ir antrą kartą – suvokus šios kalbos galimybes.
Iš tiesų japonų kalbos sudėtingumas yra ne simboliai, o sugebėjimas susikalbėti su žmonėmis. Japonai mėgsta leistis į abstraktybes, kad žmogus neįsižeistų, jie nori išlaikyti pokalbio harmoniją (...). Pavyzdžiui, jei japonas paragautų šaltibarščių ir jam jie nepatiktų, jis pasakytų: „Negalėčiau pasakyti, kad man ši sriuba nepatinka.“
– Kiek hieroglifų yra japonų kalboje?
– Norint skaityti laikraštį, reikia mokėti apie 3000 japoniškų rašmenų, nors jų yra kur kas daugiau. Daugybės jų nemoka patys japonai, nes jų nenaudoja kasdien.
– Kodėl lietuviai taip įsimylėjo Japoniją?
– Japonai ir lietuviai yra panašaus būdo. Mes esame taupūs emocijų atžvilgiu, atvirai nesidžiaugiame, neliūdime, laikomės socialinių atstumų, todėl lietuviams Japonijoje yra patogu būti, jie nesijaučia prispausti.
Japonai ir lietuviai yra panašaus būdo.
Japonija tam tikra prasme yra kitas pasaulis. Tai salos visuomenė, kurioje yra visai kitoks požiūris į gyvenimą bendruomenėje – tai žavi lietuvius.
– Kas japonams palieka didžiausią įspūdį Lietuvoje?
– Lietuvoje japonams labiausiai norėdavau parodyti istorinius objektus, tačiau dažniausiai įspūdi japonams palikdavo lietuviškas maistas, kuris turi dramatiškų atspalvių, ir gamta.
Japonams erdvės, miškai yra tai, ką jie labai brangina, tai yra sudėtingiau pasiekiama pačioje Japonijoje.
– Ar tiesa, kad japonai yra be galo tvarkingi?
– Viešosios erdvės yra be galo tvarkingos, salos žmonės turi tokį nusistatymą, kad bendrosios erdvės privalo būti švarios ir tvarkingos. Tačiau jei žvilgtelėtume į japonų namus, pamatytume, kodėl taip sunku į juos patekti.
Jei japonas paragautų šaltibarščių ir jam jie nepatiktų, jis pasakytų: „Negalėčiau pasakyti, kad man ši sriuba nepatinka.“
Erdvės didesniuose miestuose mažos. Žmonės neturi daug galimybių laikyti savo namus tvarkingus. Pakviesti į svečius, žmonės išgirsta japonus sakant: „Nesiauk, trejus metus čia neploviau.“ Iš tiesų jie būna šlavę, skalavę ir tvarkę. Čia gražus japoniško ir lietuviško kuklumo panašumas.
– Kokią japonų visuomenės savybę norėtum atvežti ir palikti Lietuvoje?
– Tai būtų galvojimas apie kitą žmogų. Japonus ši savybė prispaudžia, nes galvodamas apie kitą, tu mažiau galvoji apie save, tačiau jei mes galėtume šiek tiek daugiau pagalvoti apie vienas kitą, viešąsias erdves, visiems mums tai būtų į naudą.
– Kodėl japonai taip myli maistą?
– Japonai jaučia, kad ir kur važiuotų, kad ir ką veiktų, maistas yra fenomenas, kuris padės patirti. Tai yra ne tai, ką matome, bet ką patiriame visu kūnu. Tas elementas japonus žavi ir jų šalyje, ir kitur. Lietuva su šaltibarščiais, šakočiais džiugina japonus.
– Japonams patinka šakočiai?
– Šakotis japonus pradžioje šokiruoja. Jis su ragais, agresyvus. Paskui išgirsta, kad tai tas pats šakotis, kurį jie turi savo parduotuvėse. Tai šakotis su sakuromis ir žaliąja arbata. Jų japonai gali įsigyti parduotuvėse.
– O japonai ir cepelinai? Ar japonai mėgsta cepelinus ir kaip jiems atrodo, koks tai patiekalas?
– Cepelinus gaminti išmokau Japonijoje. Yra japonų šefė, kuri moka kepti juodą duoną, virti cepelinus. Ji mane pasikvietė gaminti cepelinų. Tai buvo pirmas kartas, kai savomis rankomis juos gaminau. Jie buvo patiekti su salotomis, norint išlaikyti patiekalo balansą.
Laidoje A. Kleiva gamino japonišką patiekalą, iš japoniško „yoshoku“ maisto kategorijos. Išvertus tiesiogiai, būtų „vakarietiškas patiekalas“. Pasak Andriaus, šis patiekalas buvo sukurtas 20 a. pradžioje, vakarietišką suvokimą kombinuojant su japonišku suvokimu. Tai vištiena su ryžiais, grybais ir kiaušiniais.
Andriaus Kleivos japoniškas omletas
Reikės:
40 g sviesto,
vištos krūtinėlės,
valgomojo svogūnėlio,
5 pievagrybių,
2–3 šaukštų kečupo,
druskos,
juodųjų pipirų,
300 g virtų apvaliagrūdžių ryžių,
2 kiaušinių,
kečupo patiekti.
Gamybos būdą žiūrėkite laidos įraše.
