Inga Jočienė prieš metus į klubą Kaune subūrė mezgimo entuziastes, kurios kartą per mėnesį susitinka į vėlyvuosius pusryčius, kurių metu ne tik užkandžiauja, bet ir dalijasi mezgimo subtilybėmis. J. Jočienė sako, jog mezgimą mėgsta ir vyrai, tačiau juos pastebėti – sunku.
Visą LRT RADIJO įrašą rasite čia:
Nemuno pakrantės apsuptyje burys moterų susitinka pasišnekučiuoti ir patarškinti virbalais. Mezgėja Dovilė į Kauną atvyksta net iš Klaipėdos, ji teigia, kad mezgimas yra pagrindinis jos gyvenimo hobis.
„Kaune turiu mezgančių draugių, bendruomenė taip įtraukia, kad dėl jos verta atvykti net iš Klaipėdos.
Turime bendrų projektų kartu, susitariame kokį megztinį norime megzti ir sėdame. Įdomu susitikti ir pasižiūrėti, kaip iš vieno dizainerės aprašymo gali gimti keli drabužio variantai“, – LRT RADIJO laidoje „Už Vilniaus“ su šypsena sako Dovilė iš Klaipėdos.
Dovilė tikina, jog mezginio paslaptis slypi siūluose – skirtingi siūlai atlieka skirtingas funkcijas bei suteikia skirtingų pojūčių.
„Jeigu kūnas prakaituoja – ne tie siūlai, jei griaužia – siūlai taip pat yra netinkami. Kažin ar griaužtų šilkas, reikia pasirinkti sau tinkančią ir priimtiną medžiagą.
Aš toleruoju vilną, galiu nešioti net islandiškos vilnos megztinius, kurie yra ganėtinai šiurkštūs. Viskas priklauso nuo teisingo siūlo, kuo natūralesnis siūlas, tuo geriau“, – priduria ji.
Inga sako ilgai norėjusi prisijungti prie mezgėjų klubo, galiausiai apsisprendė supratusi, kad megzti moterų apsuptyje – be galo įdomu. Mezga ji ne tik Kaune, bet ir Rumšiškėse.
„Vienam megzti neįdomu, susitikus galima ir pasimokyti, ir gerai kartu praleisti laiką. Aš mezgu tiek, kiek save atsimenu, jau pirmoje klasėje pati sau nusimezgiau pirmąjį megztinį.
Vienam megzti neįdomu, susitikus galima ir pasimokyti, ir gerai kartu praleisti laiką.
Dabar mezgu viską: sukneles, palaidines, nemezgu tik kojinių. Vieną porą kojinių mezgiau du mėnesius, o spėjau panešioti vos dvi savaites. Aišku, šiais laikais siūlai jau yra kitokie, bet aš šį darbą nusprendžiau perleisti savo mamai.
Mezgimas man yra daugiau nei hobis, tai yra gyvenimo būdas, kasdien turiu numegzti bent eilę. Gerai, kad susiradau bendraminčių, nes kartais galvodavau, kad man ne viskas gerai – virbalai su manimi keliauja visur ir visada“, – sako ji.
Akvilė megzti pradėjo vos prieš metus, į naują hobį ją atvedė jos augintinis. Anot jos, pasaulyje vyksta mezgimo renesansas.
„Neturėjau kuo aprengti šuniuko, netiko nė vienas drabužėlis. Mezgančios draugės paragino mane pradėti megzti pačiai – taip atsirado idėja papuošti prancūzų buldogą pačios megztu megztuku.
Dabar jau mezgu trečią modelį, bet turiu nemažai prancūzų buldogų gerbėjų, kurie laukia megztuko eilėje“, – teigia ji.
Pirmojo susitikimo metu mezgėme stovėdamos, net netilpome į kavinę.
Mezgėjų klubo įkūrėja I. Jočienė pasakoja, jog mezgėjų klubas – ne tik vieta kartu nusimegzti dailų drabužį ar aksesuarą, tai – bendruomenė.
„Kaune turėjome surasti erdvę, kur galėtume burtis, vėliau įsitaisėme į prancūzo kavinę, kurio močiutė tokios kavinės norėjo Prancūzijoje. Šiandien mūsų bendruomenė pastovios erdvės neturi, suorganizuojame susitikimo vietą iš anksto.
Šiuo metu mūsų klube yra apie 20 moterų. Pirmojo susitikimo metu mezgėme stovėdamos, net netilpome į kavinę, bet tikiu, kad mūsų bendruomenė yra dar didesnė, turime grupes socialiniuose tinkluose“, – teigia ji.
Vilniuje matau mezgančius vyrus, tik jie kuklinasi. Net neabejoju, kad jų yra ir daugiau, bet jie yra pogrindyje.
Mezgėjų bendruomenės moterys nuolat tobulėja, o kartais susiburia megzti ne tik sau, bet ir vardan kilnaus tikslo.
„Vilnietės buvo surinkusios kompaniją, kuriai pasiūlė numegzti vilnones kojines ukrainiečiams su Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis. Visos kojinės buvo išsiųsto kariams į frontą“, – pasakoja Inga.
Mezgimo būrelius vyrai apeina, tačiau Inga tikina, jog mezgimu užsiimančių vyrų Lietuvoje yra, tik jų reikia paieškoti.
„Vilniuje matau mezgančius vyrus, tik jie kuklinasi. Net neabejoju, kad jų yra ir daugiau, bet jie yra pogrindyje, norėtųsi juos ištraukti į viešumą. Skandinavijos šalyse tai yra ganėtinai įprasta, bet Lietuvoje dar ne“, – įžvalgomis dalijasi ji.
