Kaunietis Rimantas Pileckis dėl įgimto cerebrinio paralyžiaus rankoje nenulaiko šaukšto – kad pavalgytų, jam reikalinga pagalba. Visgi prieš keletą dešimtmečių 54 metų vyras dar nulaikydavo rankoje (tik kairėje, kuri buvo stipresnė) teptuką ir akvarele nutapė daug paveikslų. Dabar jis labai džiaugiasi tuo, kad žmonės šio jo pomėgio neužmiršo ir meno galerijoje „Drobė“ surengė jo darbų parodą.
Rimantas ne tik sunkiai valdo rankas ir kojas, bet ir sunkiai kalba – jį supranta tik jį gerai pažįstantys žmonės. Tad apie vyrą LRT.lt, jam pačiam sutikus, papasakojo jo mama ir dvi su juo daug bendraujančios Maltos ordino pagalbos tarnybos (kitaip – maltiečių) savanorės.
Rimantas dabar gyvena su mama Albina, kuri juo daugiausia ir rūpinasi. Jo tėtis jau miręs, jis turi 8 metais jaunesnį brolį (šis negalios neturi), kuris yra sukūręs savo šeimą ir gyvena atskirai. Mama – dabar jau pensininkė, seniau rūpinimąsi sūnumi ji derino su darbu. Moteris sako, kad ją suprasti gali tik tie, kurie patys slaugo artimą žmogų.
Albina pasakojo, kad kai ji, būdama visai jauna, susilaukė pirmagimio, atrodė, kad jis gimė negyvas. Medikai jį atgaivino, savaitę jis gulėjo Reanimacijos skyriuje.
„Išrašydami mane namo, dar pasakė: „Jums reikės susirasti gerą nervų gydytoją.“ Žinoma, jaučiausi labai sutrikusi, nežinojau, kas laukia, – o ir žmonių su negalia mano aplinkoje nebuvo, ir apskritai sovietmečiu jų beveik nebuvo matyti. Na, ir prasidėjo vargelis“, – visa tai Albina pasakoja ramiai, juk ji tiki, kad tokius išbandymus Dievas skiria tik stipriems žmonėms, tiems, kurie gali juos ištverti.
Berniukas viską daryti pradėdavo vėliau nei kiti – ir guguoti, ir šypsotis, ir sėdėti (tą daryti apskritai jam sekėsi sunkiai). Kai buvo maždaug 5 metų, jam pavykdavo ir žengti vieną kitą žingsnį, bet tėvų viltys, kad ateityje galės vaikščioti savarankiškai, nepasiteisino. „Daug laiko leisdavome Druskininkuose, sanatorijoje „Saulutė“, tačiau vaikystėje jis buvo užsispyręs – medikai tai net įrašė jo ligos istorijoje – ir kai kurių pratimų daryti nesutikdavo“, – prisiminė mama.
Ji pridūrė, kad dabar Rimantas puikiai supranta, jog jam sportuoti naudinga. Jis mankštinasi ir įvairiose treniruotėse, ir savarankiškai. Šeimos sodyboje Prienų rajone, kur mama su sūnumi vis nuvažiuoja pabūti gamtoje, yra įrengti specialūs treniruokliai, kuriais vyras mielai naudojasi, taip pat išsiruošia pasportuoti Ąžuolyno parke.
Piešti paragino rūpestingi specialistai
Rimantas baigė 8 klases specialiojoje mokykloje, paskui prisijungė prie tuo metu, apie 1998 m., Kaune įkurto Neįgalaus jaunimo centro. „Ten dirbo šaunus direktorius ir darbuotojai, kurie tikrai rūpinosi negalią turinčiais jaunuoliais. Socialinė darbuotoja Onutė netgi pasirūpino, kad jie vakarinėje mokykloje išklausytų 12 klasių kursą. Nors Rimantas kaire ranka nespėdavo sukonspektuoti visko, ko reikia, – kas nors tai padarydavo už jį“, – pasakojo mama.
Ta pati socialinė darbuotoja surado dailės mokytoją Rasą, kuri jaunuolius mokė piešti, o pati ragino Rimantą tobulėti ir namuose. Jis tą ir darydavo, tiesa, reikėdavo mamos pagalbos, kad įpiltų vandens ar paduotų dažų. 2001 m. Kauno jėzuitų gimnazijoje įvyko pirmoji Rimanto darbų paroda, vėliau jų buvo dar porą.
Dabar Rimantas jau nepiešia, nes ir kairė ranka nusilpo – teptuką nulaikyti jau sunku. Bet maltiečių savanoriai prisiminė šį jo talentą ir šiemet surengė dar vieną jo senųjų darbų parodą – ji iki gegužės 1 d. veikia meno galerijoje „Drobė“ (buvusiame „Drobės“ fabrike), o nuo gegužės 18 d. persikels į Vilijampolės biblioteką.
Rimantas parodos atidaryme labai džiaugėsi sulaukęs daug dėmesio ir sveikinimų. Jam labai smagu, kai kiti įvertina jo gebėjimus. Po parodos atidarymo vyras artimiesiems sakė, kad vėl bandys imti į rankas teptuką ir piešti – jeigu labai labai norės, gal jam ir pavyks...
„Jis dabar labai džiaugiasi draugyste su maltiečiais. Jie pasirūpina, kad jis turėtų įdomių veiklų, galėtų žaisti bočią ir kad bendrautų su žmonėmis. Jis į jų centrą vyksta du kartus per savaitę, taip pat vyksta į kitą centrą pasportuoti, turi kitų veiklų. Namuose Kaune aš tiek jį ir tematau – dažnai ryte jis kažkur išeina – pats nuvažiuoja elektriniu vežimėliu – o grįžta tik vakare“, – pasakojo mama.
Paveikslus rado garaže
Rimanto tapybos darbų parodą organizavusi savanorė Reinolda pasakojo, kad su juo susipažino prieš pusantrų metų. „Dirbu juoko jogos trenere, o maltiečių centras įsikūręs netoli mano namų, tad sumaniau nueiti ir pasiūlyti, kad galiu pasidalyti savo žiniomis. Tiesa, iki tol man šio centro veikla siejosi tik su senais žmonėmis ir sriuba, o pamačiau, kad centrą lanko daug šaunių jaunų žmonių, turinčių negalią, ir tarp mūsų užsimezgė draugystė“, – pasakojo moteris.
Ji sako pastebėjusi, kad šie žmonės labai stiprūs, o bendruomenėje – labai draugiška, šeimyniška atmosfera. Kai vienas bendruomenės narys Donatas jai prasitarė, kad Rimantas yra menininkas ir seniau puikiai piešdavo, Reinolda tuo susidomėjo. Iš paties dailininko ji išgirdo, kad jo darbai dabar tiesiog sudėti namų garaže.
„Netrukus nuvykome į jo namus, mama ištraukė tuos darbus, ir jie mane sužavėjo – tokie gilūs ir įvairūs. Tada kilo noras organizuoti Rimanto kūrinių parodą. Visai bendruomenei prisidėjus, pavyko tai padaryti. Juk norisi, kad visi žinotų, jog negalią turintys žmonės yra labai kūrybingi ir talentingi“, – sakė Reinolda.
Ji pridūrė, kad nors Rimanto kūnas ir silpnas, jo dvasia labai stipri: jis aukšto intelekto, labai vyriškas ir atkaklus. Pavyzdžiui, yra teikiama pavežėjimo paslauga, bet jis nusiteikęs į maltiečių centrą kone per pusę Kauno elektriniu vežimėliu atvažiuoti pats.
„Taip pat jis labai smalsus, nori kuo daugiau gyvenime patirti ir išbandyti. Apskritai, pradėjusi bendrauti su šios bendruomenės nariais, nebemanau, kad dera skirstyti žmones į sveikuosius ir turinčiuosius negalią, nes visi mes esame panašūs“, – pastebėjo Rimanto drauge tapusi savanorė.
Traukiniu išsiruošė į Vilnių
Kita savanorė Ramunė Puidokienė pasakojo, kad su Rimantu susipažino daugiau nei prieš penkerius metus. Maltiečiai turi savo bočios komandą – tai toks rutulių mėtymo sportas, populiarus tarp neįgaliųjų (jis žaidžiamas sėdint vežimėlyje arba ant kėdės). Bočia įtraukta į paralimpinių žaidynių programą, o Lietuvos čempionatas kasmet vyksta Alytuje.
„Rimantas pernai Lietuvos čempionate netgi užėmė pirmąją vietą, šiemet liko antras, ir jis tuo labai patenkintas. Jam judėti į priekį padeda užsispyrimas. Tiesa, mūsų rungtynėse tvyro draugiška atmosfera. Štai kartą vienas dalyvis negalėjo išmesti kamuolio (matyt, nuo streso raumenis sutraukė spazmai) ir labai dėl to išgyveno, apsiverkė. Nugalėtojai tarpusavyje pasitarė ir čempionų taurę atidavė jam. Su mūsų Rimantu buvo ir taip, kad jis nuvažiavo net į Kauno savivaldybę, kai norėjo palaikymo bočios žaidėjams. Savivaldybėje jis tarnautojams kažką aiškino savo „paukščių kalba“ – ir jam pavyko pasiekti tikslą“, – pasakojo Ramunė.
Ji pridūrė, kad Rimantas stengiasi būti savarankiškas, kiek tik gali. Galbūt prisideda tai, kad jo mama, labai šauni moteris, vaikystėje jo neišskirdavo iš sveikų pusbrolių ir pusseserių būrio, nesaugojo nuo visų sunkumų ir mokė pasirūpinti savimi. Užtat kartą jis sumanė ir su savo elektriniu vežimėliu traukiniu nuvyko į Vilnių pasižiūrėti kalėdinės eglutės – kelionė nebuvo lengva, bet grįžo labai patenkintas.
Nors Ramunė daugiausia rūpinasi Rimanto ir kitų bendruomenės narių bočios žaidimo reikalais, ji yra mačiusi mūsų herojaus paveikslus ir turi už ką pagirti. Pasak moters, menininkas gražiai piešia ir gamtą, ir Kauno pilį bei tiltus, ir moteris – iš piešinių aišku, kad jis mato ir supranta žmones. „Rimanto labai vyriška ir labai stipri siela – su juo bendraudamas nematai jo negalios“, – sakė Ramunė.
