„Keista matyti, kad esu pristatomas kaip mylimasis, nors šiame projekte esu labiau vadybininkas, nei mylimasis. Ne tik padedu savo partneriui – kaip vadybininkas, taip pat prisiėmiau atsakomybę atstovauti Lietuvai ir stengiuosi tai daryti kiek galiu geriausiai“, – LRT.lt sako Vitalijus Gylys, Lietuvos atstovo „Eurovizijoje“ Tomo Alenčiko – Lion Ceccah vadybininkas ir gyvenimo partneris. Daugeliui geriausiai iš kino industrijos žinomas Vitalijus, pasakoja, kas jį įtraukė į „Eurovizijos“ sūkūrį ir kokie projektai laukia jam pasibaigus.
– Daugeliui geriausiai žinomas esate iš kino pasaulio, kaip atsidūrėte „Eurovizijos“ užkulisiuose?
– Kai Tomas pasakė, kad nori eiti į atrankas ir parodė dainos demoversiją, pagalvojau, kad ji verta dėmesio ir turi būti išgirsta, taigi norėjosi jam pagelbėti išgryninant idėją, žinutę ir sukuriant pasirodymą, kuris atitiktų kūrinį. Taip padėdamas draugui, savaime įsitraukiau į procesą, nors jokio susitarimo, kad būsiu jo vadybininkas, su Tomu neturėjome (nusijuokia). Tiesiog, kadangi man viskas įdomu, norėjosi išbandyti ką nors naujo. Iš pradžių į viską labiau žiūrėjau kaip į žaidimą. Nors pats pasirodymas – ganėtinai sudėtingas, mums sekėsi palyginti lengvai ir „Sólo Quiero Más“ laimėjo atranką.
Kai po finalo užkulisiuose priėjęs Audrius Giržadas paklausė, su kuo toliau reikės bendrauti ir viską derinti, teko greitai apsispręsti, tad ranką pakėliau aš. Tik tada aiškiai ir suvokiau, į ką veliuosi ir koks krūvis laukia.
– Kas jums tapo didžiausiais euroviziniais iššūkiais?
– Kadangi LMTA esu baigęs kino prodiusavimą, vadyba man nebuvo didelis iššūkis. Sakyčiau, tai, kad nesu labai susijęs su muzika man buvo didesnis išbandymas. Nuo vaikystės man įdomiausias buvo vaizdas, jausmas ir tik tada garsas. Tačiau ir „Eurovizija“ jau nebėra tik muzikos konkursas – vaizdas čia toks pats svarbus.
Galima sakyti, šiame konkurse susitinka kinas ir teatras – čia svarbu ne tik kaip artistas elgiasi scenoje, bet ir kaip visa tai yra nufilmuojama, tačiau vis tiek tai yra gyvas pasirodymas, kurio nepakartosi. Pamenu, kai nacionalinės atrankos pusfinalyje sugriūti turėjusi skulptūra liko stovėti, labai pykau, kad pasirodymo pakartoti negalėjome. Tačiau dabar suprantu, jog tai buvo labai vertinga pamoka – didžiojoje „Eurovizijoje“ nieko nepakartosi ir neperfilmuosi.
Vis tik sunkiausia turbūt pats eurovizinis formatas, kuriame viskas labai griežtai sureglamentuota, ir didelis konkurso tempas. Dirbdamas kine turi daugiau laiko pasiruošti, suburti komandą, o „Eurovizijoje“ viskas turi būti įgyvendinama labai greitai. Atrodo, kad nėra kada galvoti, nes reikia veikti. Kai laimėjome atranką teko per savaitę suruošti kalnus dokumentų, apgalvoti, kokius efektus naudosime scenoje, nors net nebuvau tikras, kad tikrai jiems turėsime biudžeto. Rizikavau, bet galiausiai viskas išsisprendė.
– Skamba taip, lyg pastaraisiais mėnesiais sukotės milžinišku tempu.
– Taip ir buvo – iš tiesų mums šis eurovizinis projektas prasidėjo dar rudenį, taigi tęsiasi jau daugiau nei pusmetį. Spėjau ir perdegti, ir pavargti, bet pirmąkart apie tai susimąsčiau tik per šį pokalbį. Iki tol neturėjau laiko apie tai net pagalvoti – tiesiog buvo daugybė dalykų, kurie turėjo būti padaryti ir nebuvo kada paskęsti apmąstymuose.
Sudėtinga ir tai, kad tenka dirbti su antra puse, nelengva, kai susimaišo darbo ir asmeniniai santykiai. Mes pažįstami vos metus, o jau po pusmečio ėmėmės tokio didelio ir sudėtingo projekto.
– Buvo išbandymas santykiams?
– Tokiame projekte santykius tikrai galima pasitikrinti, tik, kaip ir sakiau, net ir apie tai galvoti nebuvo kada. Džiaugiuosi, kad viskas vyksta labai organiškai, labai vienas kitą papildome ir pasiskirstome darbus. Sakyčiau, kad mūsų duetas – labai geras, nes kiekvienas turime savo stipriųjų pusių ir išlaikome ganėtinai harmoningą balansą.
– Mūsų atstovas veikiausiai tikėjosi išaugusio dėmesio, tačiau nežinau, ar jūs numanėte, kiek jo teks jums.
– Nors logiškai galėjau tai numanyti, tokio dėmesio vis tiek nesitikėjau. Keista matyti, kad esu pristatomas kaip mylimasis, nors šiame projekte esu labiau vadybininkas, nei mylimasis. Juk ne tik padedu savo partneriui – kaip jo vadybininkas, taip pat prisiėmiau atsakomybę atstovauti Lietuvai ir stengiuosi tai daryti kiek galiu geriausiai.
Keista matyti, kad esu pristatomas kaip mylimasis, nors šiame projekte esu labiau vadybininkas, nei mylimasis.
Nėra lengva, kai tiek daug yra tavo rankose. Aišku, viską palengvina pats Tomas. Labai juo didžiuojuosi, nes jis puikiai pasirodo ne tik scenoje, bet ir už jos. Jis turi patirties ir aiškiai suvokia, kad dalyvaujant tokiame konkurse kaip „Eurovizija“, vien pasirodyti scenoje neužtenka – jis daug dirba su žiniasklaida, dalija interviu, pozuoja fotografams.
Nemažai nuo pečių nuima ir stipri komanda. Ką atsinešiau iš kino, tai supratimą, kad vienas gero filmo niekada nepastatysi. Į „Euroviziją“ žiūrėjau taip pat, todėl po truputį susibūrė profesionalai, padėję įgyvendinti tai, kas matoma ekrane.
Prisijungė Marija Petraitytė, Sigita Šimkūnaitė, Sandra Straukaitė, Artiom Grigorian, Armas Rudaitis, Mantas Frolenko, Ignas Blažys, vėliau – Povilas Varvuolis, padėję sukurti vaizdą, kurį dabar mato milijonai transliacijos žiūrovų. Stipri komanda, kokios ir Tomas iki šiol neturėjo, tikrai labai padeda, tačiau vadybininkas vis tiek yra kaip piltuvėlis, į kurį viskas subėga. Tenka suvaldyti ir sustyguoti daugybę procesų, o prie viso to, dar turiu pasirūpinti, kad Tomas išliktų kuo ramesnis, nes tai labai prisideda prie jo pasirodymo.
Ne tik padedu savo partneriui – kaip jo vadybininkas, taip pat prisiėmiau atsakomybę atstovauti Lietuvai ir stengiuosi tai daryti kiek galiu geriausiai.
Žinoma, ši patirtis mane labai paaugino. „Eurovizija“ yra tarptautinis projektas, kuriame nuolat reikia ieškoti bendrų vardiklių. Mums su Tomu bet kaip netinka, tačiau ne viską, ką mes sugalvojame, įmanoma įgyvendinti, todėl reikia ieškoti kompromisų, bendrų vardiklių su savo komanda, ir LRT bei EBU. Reikia surasti daugybę išeičių ir sprendimų, neretai tenka pasitelkti visą per gyvenimą sukauptą patirtį. Tačiau po šios „Eurovizijos“ jau atrodo, kad galiu bet ką.
– Vis tik jums pusmetį trukusi „Eurovizija“ jau skaičiuoja paskutines valandas, prie kokių darbų ir projektų sugrįšite jai pasibaigus?
– Tiesą sakant, pirmiausia norėtųsi padaryti bent trumpą pauzę, kad viskas, ką patyrėme ir išgyvenome, susidėliotų ir nusėstų galvoje, norisi atsikvėpti. Tačiau daug laiko tam neturėsiu – laukia didžiulis projektas, reikia grįžti prie savo kuriamo filmo, kuris buvo sena mano svajonė.
Iš tiesų kino industrijoje išbandžiau daugybę skirtingų pozicijų.
Po šios „Eurovizijos“ jau atrodo, kad galiu bet ką.
Baigęs kino prodiusavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, buvau įsisukęs į reklamas, vėliau dirbau lokacijų vadybininku, gamybos vadovu, pastaruoju metu dirbu įmonėje, kurioje esu lokacijų paieškos vadovas. Pagaliau pasiryžau debiutuoti kaip režisierius – spalį nufilmavau trumpo metro filmą ir pavasarį planavau jį pristatyti. Atrodė, kad viskas mano gyvenime eina gan nuosekliai, bet tada prasidėjo mūsų su Tomu santykiai, „Eurovizija“, įsisukau į veiklas ir mano filmo postprodukcijos darbai sustojo.
– Apie ką jūsų filmas?
– Iš tiesų seniai norėjau surežisuoti trumpo metro filmą, bet nenorėjau kurti tik tam, kad kurčiau. Ilgą laiką negalėjau sau atsakyti, ką juo noriu pasakyti, o man visada labai svarbu suprasti, ką noriu papasakoti ir koks mano tikslas.
Kai prieš keletą metų mirė mano mama, galbūt bėgdamas nuo skausmo ar bandydamas kovoti su gedulu, sugalvojau, kad noriu apie tai sukurti filmą. Taigi jis – apie mane, mano a. a. mamą ir dieną, kai ji išėjo. Turbūt ne veltui sakoma, kad žmogus užauga tada, kai netenka mamos.
Kurdamas filmą kontempliavau, ieškojau atsakymų, tačiau juos iki galo atrasiu turbūt tada, kai montažo darbai bus baigti, dabar jis filmas sustojęs ties keliomis montažo versijomis. Tikiu, kad filmas turėtų paliesti žiūrovą, nes viskas ateina iš mano vidaus.
– Sunku kurti filmą apie tokią jautrią patirtį?
– Nuo nelaimės praėjo keletas metų, bet ne viskas dar išgyventa. Be to, tokį darbą atiduoti sunkiau. Kai esi vadybininkas turi daug atsakomybių, tačiau vis tiek esi ganėtinai saugioje pozicijoje. Kai esi režisierius, filmo pasirodymo lauki su daugiau baimės – nežinai, kaip jis bus priimtas, ar bus kam įdomus, ar bus aiškiai perskaitoma ką norėjau papasakoti. Tu tarsi atiduodi savo kūrybą visiems ir visi ją pamatys.
Tačiau atėjo laikas, kai nebenoriu būti už kadro, turiu daug idėjų, patirties ir atėjo laikas visu tuo pasidalyti. Kaip minėjau, „Eurovizijoje“ patikėjau, kad galiu viską, ir neabejoju, kad dabar šausiu į priekį, tereikia laiko viską susidėlioti ir apgalvoti.
Nors žinau, kad jau birželį laukia daugybė veiklų, Tomo koncertų ir naujų projektų, kol kas nenoriu galvoti, ką turiu nuveikti, noriu tiesiog pabūti ir nepamiršti pasidžiaugti gyvenimu. Svarbu nepamiršti, kad jis labai fainas ir dažniau reikia leisti sau tiesiog gyventi.
