Džiazo vokalo, džiazo filosofijos ir grakščiosios fleitos artistė Neda Malūnavičiūtė tikina – žmogui ir atlikėjui reikia tik laisvės ir gebėjimo ją priimti su visais nuopuoliais ir pakilimais. Vokalistė neslepia, spalvingas meno pasaulis kartais gali patraukti į tamsą, tačiau iš jos išlipti ji sugebėjo per vieną lemtingą naktį.
Viso pokalbio su Neda Malūnavičiūtė klausykite čia:
– Kaip manai, ar meniškas požiūris į pasaulį gali atverti duris į kelias meno sritis?
– Nežinau, nuo ko tai priklauso. Ne visi dainininkai paišo, bet yra tokių, kurie ir paišo, ir dainuoja, ir vaidina. Daug dainininkų yra geri aktoriai. Jei Dievas drėbteli talentų, tai kartais jie pasirodo esantys pasislėpę skirtingose srityse.
– Kada tu supratai, kad nori dainuoti?
– Vaikystėje sugebėjau viską: ir lankyti muzikos mokyklą, ir su bernais duotis. Mano laikas nėjo veltui, net duodamasi su bernais aš sportuodavau.
Muzikos mokykloje apie dainavimą nebuvo minčių, mano specialybė – fleita, kurią ir baigiau. Dainuodavau tik paviršutiniškai, nes reikėdavo, kaip ir reikėjo mokytis solfedžio. Vėliau mane pakvietė į rėmus netelpančią muzikos grupę – ten buvo ir dainavimo, ir grojimo, tačiau dainavimas ten atstojo instrumentą. Ten balsu pradėjau daug improvizuoti.
Kai supratau, kad noriu dainuoti, įstojau į dabartinę Akademiją, jau laukiausi, vėliau pagimdžiau. Pagimdžius kažkas įvyksta su organizmu – aš grįžau į Akademiją, nors tuo metu auginau Matą, o vakarais dar ir dainuodavau. Mano dainavimas prasidėjo nuo džiazo klasikos, dainuoti mane pakvietė kolegos, vienu metu grojome su vyru.
Mūsų džiazavimas užsisuko – grojome standartinę muziką, bet pavažinėdavome ir į festivalius. Tada prasidėjo pagrindinis mano dainavimo laikas, supratau, kad net fleita traukiasi į kažkurį planą. Tada supratau, kad vokalas yra tikriausias mano instrumentas.
– Minėjai, kad vaikystėje daug laiko praleidai su berniukais, buvai meniškos sielos vaikas. Ar tu turėjai draugų?
– Iš manęs mokykloje niekada nesityčiojo, jaučiau, kad mane laiko išskirtine, gal net keistoka, bet niekada nepatyriau patyčių. Labai tikiu, jei mane būtų nuskriaudę, aš būčiau davusi atgal. Aš nuo pat vaikystės esu tokia – niekam neleidžiu savęs skriausti. Mano vyresnioji sesuo niekada nemokėjo apsiginti, mes labai skirtingos.
Turėjau gerus klasiokus, jie buvo man savi – nors neturėjome superdraugystės, niekada nesijaučiau nelaukiama. Kita vertus, po mokyklos aš lėkdavau į muzikos mokyklą, ten manęs laukdavo mano žmonės, mano kompanija.
Mokykloje man buvo be proto neįdomu, o muzikos mokykloje jaučiausi puikiai, nusimesdavau uniformą ir mėgaudavausi. Visada jaučiausi apsupta žmonių, kurie mane myli ir gerbia, gal man ir pasisekė.
– Ko apie gyvenimą tave mokydamas džiazo išmokė Vladimiras Čekasinas?
– Apie gyvenimą jis nieko nemokė, mes mokėmės iš jo elgesio. Taip vyksta su tėvais – jie nori, kad jų vaikai būtų tobuli, nors patys tokie nėra. Čia lygiai taip pat. Kai buvau vaikas, jis man atrodė keistas, ir dabar toks atrodo, tačiau jis išsiskyrė iš kitų, ir prie to keistumo aš greitai pripratau, supratau, kad tai yra visiška norma.
Vaikystėje kartu su juo mes maišėme Europą – tai yra pati geriausia gyvenimo mokykla (...). Jis buvo vaikščiojanti filosofija, be galo paslaptinga, be galo įdomi. Jis yra labai santūrus, niekada nėra ant nieko pakėlęs balso, o jo mąstymas – be galo šviesus.
Iš jo išmokau laisvės. Kartais net džiazo pamokos gali įsprausti į rėmus, o jis mokė ko kito. Tačiau ta laisvė turi būti ne bet kokia.
– Kaip manai, kokio lygio Lietuvos scena yra šiandien?
– Mano atsakymas galėtų būti labai nevienareikšmiškas. Aišku, mes esame labai pažangūs, dabar yra daug instrumentinių, technologinių galimybių kurti muziką, atsirado kokybiški įrašai, yra daugiau informacijos, kaip reikia dainuoti.
Aš esu iš tos kartos, iš tos, kuri neturėjo nieko. Aš nesimokiau vokalo, turėjau tik muzikinę bazę. Anksčiau scenoje buvo daugiau paprastumo ir naivumo, bet nebuvo prastumo (...). Įvyko daug dalykų, kurie yra nesusiję su muzika, kalbu ne tik apie technologijas.
Dabar aplink atlikėją yra šimto žmonių komanda, kuri ir rengia, ir grimuoja, ir neša stiklinę vandens. Scenografijose skraido lėktuvai, plaikstosi ugnis, šokinėja kaskadininkai, bet viskas daroma dėl vizualo, o muzikos kartais ten ir nėra.
Aš buvau visiška alkoholikė. Vėliau tas alkoholis net nebebuvo susijęs su darbu, jis buvo visada, man jo reikėjo.
Kai atlikėjo viduje nieko nėra, tada ir muzika nejaudina, neužkabina, toje muzikoje nėra gelmės. Suprantu, kad nėra ko kapstytis po popsą, tačiau yra atlikėjų, kurie sugeba ir tame žanre panirti giliau.
Monikai Liu Dievas drėbtelėjo talento, Gabrielės Vilkickytės sunkumai taip pat jaučiasi jos buvime, jos kūryboje. Labai matosi, kai atlikėjų gyvenime nieko netrūko.
– Kaip tu manai, ar tie sunkumai kūrėjus kartais pastumia į alkoholį, narkotikus?
– Negaliu paaiškinti, kodėl taip nutinka. Pagundų mano laikais buvo daug, jų yra ir dabar. Vaišės po koncerto ar po turo yra norma, pasidarė norma. Vieniems tas skystis labai patiko, kiti pradėjo vartoti ir suprato, kad nebegali be jo.
Mes apsisprendėme, ko norime, – dainuoti ar gerti ir eiti link dugno. Aš dar labai norėjau dainuoti.
Antrasis variantas nutiko ir man. Aš buvau visiška alkoholikė. Vėliau tas alkoholis net nebebuvo susijęs su darbu, jis buvo visada, man jo reikėjo. Negaliu paaiškinti, kodėl taip buvo. Buvau priklausoma, tik tiek, kad kažkas iš viršaus man paaiškino – jei toliau taip gyvensiu, numirsiu.
– Kas tau tai paaiškino?
– Mano noras ir motyvacija buvo didžiuliai. Mes su kolega, kuris turėjo panašių problemų, atgrojome bjaurų koncertą, patys pasijutome šlykščiai ir tas gėdos jausmas buvo impulsas, kad reikia kažką daryti. Tą pačią akimirką susilažinome – privalome keistis.
Mums pasidarė gėda prieš žiūrovą, nebuvome girti, bet jautėmės labai pagirioti. Mes apsisprendėme, ko norime, – dainuoti ar gerti ir eiti link dugno. Aš dar labai norėjau dainuoti.
Jau kitą dieną man pasirodė, kad su tuo susitvarkiau. Ir nuo tos dienos praėjo jau 20 metų. Man reikėjo tik racionalaus žvilgsnio į save, juolab kad mano karjeroje buvo koncertų, kuriuos atlikau išgėrusi, turėjau pasekmių, nesumokėtų honorarų. Turėjau bėdą, bet su ja susitvarkiau.
