Nors dizainerė Marija Petraitytė dažniau lieka už kadro, jos kuriamus kostiumus neretai galima išvysti muzikos ir teatro scenose, ant raudonojo kilimo. Šiemet jos podiumu tapo spalvingoji „Eurovizija“ – būtent Marija sukūrė mūsų atstovo kostiumą. Tiesa, tai jau ne pirmas kartas, kai jos kūrybą išvysta visa Europa.
– Juokavote, kad jūs „Eurovizijoje“ buvote pusantro karto, ką turėjote mintyje?
– Mano eurovizinė istorija ir pažintis su konkursu prasidėjo nuo Silvester Belt – 2024-ųjų „Eurovizijai“ sukūriau jo ir šokėjų scenos kostiumus. Tiesa, tąkart kartu su atlikėju į konkursą Malmėje nevykau. Nors buvo labai smagu pamatyti savo kūrybą per televizoriaus ekraną namuose, nebuvo tokio jaudulio, įtampos. Dabar, kai jau pati esu kartu su atlikėju Vienoje, pati jaučiu eurovizinį pulsą, matau, kuo gyvena komanda, gaunu daugiau emocijų, viskas kur kas labiau apčiuopiama, gyviau, realiau.
– Tiesa, čia turite ir daugiau pareigų – Tomui Alenčikui-Lion Ceccah taip pat padedate kaip stilistė.
– Tiesa, esu mados dizainerė ir kostiumų dailininkė, tai kiek kita specializacija nei stilisto, bet vykdama į Vieną sutikau Tomui padėti visokeriopai.
Be abejo, jis ir pats turi savo viziją, matymą, pajautimą, savo drabužių archyvą, kurį taip pat naudojame, kad jį aprengtume kuo tvariau. Net ir su kai kuriais įvaizdžiais, tik skirtingai stilizuotais, jis yra pasirodęs ne kartą. Manau, labai svarbu išlikti sąmoningu vartotoju.
Pastebiu, kad ir Holivudo žvaigždės ant raudonojo kilimo vilki prieš tai pačių dėvėtas sukneles, kas yra labai graži tendencija. Juk iš tiesų, labai gaila, kai gražūs drabužiai po vieno pasirodymo tampa tarsi nebedėvėtini, lyg būtų kažkuo prastesni, nors tam, kad jie būtų pagaminti, buvo sudėta labai daug žmogaus darbo: nuo audinio pagaminimo iki pasiuvimo.
Skauda širdį, kai mėnesį kuri, gamini drabužį raudonojo kilimo šventei, kur jis yra nufotografuojamas, po to dėvimas vos keletą valandų ir galiausiai nugula giliai spintoje. Kaip kokia kometa – sušvytėjo ir dingo. Norėtųsi ją išvysti dažniau.
Bendradarbiaujant su Tomu man taip pat labai svarbu, kad kiekvieną kartą jis jaustųsi savimi, tačiau oficialesniuose konkurso renginiuose jo apranga sietųsi su jo eurovizinės scenos koncepcija, sidabrinio žmogaus įvaizdžiu, būtų išlaikyta tam tikra stilistika, spalvos.
– Mūsų atstovo pasirodymas giriamas už tai, kad yra skoningas ir labai teatrališkas. Matyt, ne veltui – juk jo komandoje darbuojasi „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatės Sandra Straukaitė ir Sigita Šimkūnaitė, šiam apdovanojimui buvote nominuota ir jūs.
– Simboliška, kad ir nominacija susijusi su Austrija – buvau nominuota Pradedančiojo menininko kategorijoje už kostiumų dizainą Vienoje gimusio Johanno Strausso operetėje „Šikšnosparnis“ Panevėžio muzikiniame teatre. Teko sukurti kostiumus dviem aktorių sąstatams ir chorui – išties nemažai. Be to, norėjosi į kostiumus pažvelgti įdomiau, taigi sukūriau juos su istoriniu prieskoniu ir futuristinėmis užuominomis.
Džiaugiuosi, kad ne tik aš, bet ir pats spektaklis buvo pastebėtas. Iš tiesų operečių Lietuvoje turime ne tiek ir daug. Malonu, kad viena žymiausių ir populiariausių operečių pasaulyje sulaukė pasisekimo ir mūsų šalyje – gauti bilietų labai sudėtinga. Taip pat man buvo svarbu padaryti ką nors gražaus savo miestui, mat esu tikra panevėžietė.
Tiesa, mano, kaip kostiumų dailininkės, kelias prasidėjo palyginti neseniai – aktyviau dirbu pastaruosius porą metų. Viskas prasidėjo, kai Aleksandras Špilevojus pakvietė mane prisijungti prie dviejų spektaklių.
Mano pirmasis krikštas buvo bendras darbas su dramaturgu ir režisieriumi Ivanu Vyrypajevu jo spektaklyje „Mahamaya Electronic Devices“. Šis spektaklis keliauja po visą pasaulį, tad tapau jo kostiumų dailininke Lietuvoje, padėjusia įgyvendinti kūrėjų viziją. Taip pat dirbau su A. Špilevojumi Šiaulių dramos teatre jo spektaklyje „Migla“, ir taip viskas įsisuko.
Dabar kaip kostiumų dailininkė darbuojuosi jau penktame spektaklyje – Nacionaliniame dramos teatre kuriu kostiumus spektakliui „Geismas“. Taip jau sutapo, kad sugrįžus iš „Eurovizijos“, iki premjeros bus likusios dvi savaitės, taigi būdama Vienoje su komanda bendrauju nuotoliu, stebiu, kaip viskas vyksta. Kaip sakoma, dirbu dviem frontais (nusijuokia).
Iš tiesų mados dizainas ir kostiumų dailininko darbas labai panašūs – abu reikalauja kūrybinės personažo analizės. Kai dirbi su atlikėju, taip pat turi būti susipažinusi su kontekstu, žinoti, ką ir kur jis nori papasakoti, kokia yra sumanyta koncepcija ir pan. Tai labai įdomus procesas.
Esu laiminga, kad mano profesijoje, kuri yra ganėtinai nišinė, konkurencinga ir kurioje jaunam dizaineriui įsitvirtinti nelengva, aš turiu veiklos ir jau besidėliojančius ateities projektus.
Džiugu, kad mano vaikystės svajonės pildosi. Jau mokykloje žinojau, kuo noriu būti. Net mano bendramoksliai ir draugai pamena, kad visada sakiau, jog būsiu dizainerė, taigi, net jei ir esu užsisukusi veikloje, pavargusi ar neturiu laiko sau – negaliu skųstis, tiesiog mėgaujuosi tuo, ką darau.
– Paminėjote gimtąjį Panevėžį, kuriame ir dabar gyvenate. Rodos, dabar dauguma palieka gimtuosius miestus ir kuriasi didžiuosiuose miestuose.
– Ir mano gyvenime buvo skirtingų etapų. Iškart po mokyklos išvykau studijuoti į Daniją. Degiau jaunatvišku entuziazmu, norėjau pamatyti pasaulio, Lietuva man netgi atrodė per maža. Kopenhagoje baigiau tvarios mados dizainą, ten įsitikinau, kad man išties labai patinka kurti, nagrinėti, konstruoti. Labai patiko pats kūrybos procesas.
Po studijų norėjau toliau mokytis ir sugrįžau į Vilniaus dailės akademiją. Man labai pasisekė, nes tuo metu čia kaip tik vyko įvairūs perversmai, keitėsi programa, tad atsidaro daug nuostabių dėstytojų, kurių dėka įgijau gerus drabužio konstravimo ir siuvimo pagrindus, tai man leido laisvai improvizuoti. Studijos man labai patiko, bet, joms įpusėjus, prasidėjo koronaviruso pandemija ir visi užsidarėme namuose. Daugelis studentų tuo metu išvyko į savo miestus, aš taip pat sugrįžau į gimtąjį Panevėžį.
Tada ir supratau, kad labai daug darbų galima pasidaryti nuotoliu. Jei nuoširdžiai dirbi, nėra didelio skirtumo, kuriame mieste esi. Juolab kad interneto laikais gali laisvai pasiekti žmones ir Lietuvoje, ir užsienyje.
Taigi pandemija privertė susimąstyti. Supratau, kad kaip pradedančiajai menininkei, kuri neturi paramos, būtų labai sudėtinga išsukti veiklą taip, kad galėčiau užsiimti tik kūryba. Greičiausiai būtų tekę ieškotis ir kito darbo, kad išsilaikyčiau. Nenorėjau, kad mane tai stabdytų, todėl nusprendžiau sugrįžti į gimtąjį miestą, kur studiją galėjau išsinuomoti gerokai pigiau ir galėjau susitelkti į savo profesiją. Žinoma, iš pradžių buvo nerimo, bet pasiryžau.
Galiausiai viskas susidėliojo – atsirado ir veiklos, ir pasiūlymų. Prie to labai prisidėjo ir socialiniai tinklai, kuriuose mane atrado žmonės, pakvietę bendradarbiauti. Atsirado ir komanda, puikios siuvėjos ir kiti man labai padedantys žmonės, kuriais galiu pasitikėti ir su kuriais jau pusantrų metų puikiai sukamės.
Sostinėje taip pat turiu nedidelę studiją, kurioje lankausi keliskart per savaitę, kai reikia susitikti su klientais. Galėčiau keltis į Vilnių, bet... kad ir koks jis nuostabus, dabar jau per daug pamėgau miesto tylą ir ramybę Panevėžyje.
Šis miestas daug mažesnis ir ramesnis, tai turi labai daug žavesio. Ypač laikais, kai gyvenime tiek daug lekiame ir bėgame. Kai aplinkiniai stebisi, kaip tiek visko spėju, pagalvoju, kad veikiausiai gyvenimas mažame mieste padeda sutaupyti laiko ir viską nuveikti greičiau. Juk čia viskas kur kas arčiau, lengviau ir greičiau pasiekiama.
Be to, esu ganėtinai melancholiška ir nostalgiška, tad, nors kitus ir traukia didmiesčiai, aš labai patogiai jaučiuosi apsupta sentimentų, o savas miestas, rodos, suteikia ramybės ir atsveria darbo intensyvumą. Nė karto nepasigailėjau, kad sugrįžau į savo miestą. Ir matau, kad mano sprendimas išties pasiteisino – šiandien kalbamės Vienoje, į kurią mane atvedė mano pasirinkimai, mano veikla.
– Panevėžys turbūt labai pasikeitęs nuo to, kokį jį stereotipiškai įsivaizduojame.
– Ilgus metus miestas buvo piešiamas ganėtinai neigiamai, siejamas su gaujomis ar nusikalstamumu, kas iš tiesų visiškai jo neatspindi. Liūdna, kad tas įvaizdis užgožė tai, kad čia visuomet buvo labai stiprių asmenybių, kultūros žmonių, Juozo Miltinio dramos teatras, padaręs nemenką įtaką šalies teatrui. Labai džiaugiuosi, kad Panevėžyje atsirado ir dar vienas traukos centras – „Stasys Museum“.
Išties čia vyksta daug įdomaus, yra daug kultūrinių veiklų ir jaunimui, ir vyresniems, prie ko labai stipriai prisideda Panevėžio kūrybiškumo centras „Pragiedruliai“. Kartais net susimąstau, kokią prabangą turiu būdama čia. Panevėžys išties labai gražiai tvarkosi, yra labai atsinaujinęs ir tikiuosi, kad čia esantiems aktyviems bei kūrybiškiems žmonėms pavyks pakeisti miesto įvaizdį, žmonės norės čia sugrįžti ar bent jau dažniau apsilankyti.
