Šeštadienį vyks jubiliejinis 70-osios „Eurovizijos“ finalas. Jau anksčiau burtai lėmė, kad Lietuvos atstovas Lion Ceccah pasirodys antroje jo dalyje. Konkurso režisierių sprendimu jam šiąnakt skirtas 19-asis pasirodymo numeris. „Man nekeista, jaučiuosi ramus ir labai lengvai užmiegu“, – sako finalo belaukiantis atlikėjas Lion Ceccah.
Kaip sekasi repeticijose ir kokiomis nuotaikomis gyvena „Eurovizijos“ dalyviai, kai šviesos užgesta? Apie tai „Dienos temoje“ pokalbis su Lion Ceccah, arba Tomu Alenčiku, ir ilgamečiu Lietuvos delegacijos „Eurovizijoje“ vadovu Audriumi Giržadu.
– Tomai, jūs pasirodysite po Lenkijos atstovės 19 numeriu prieš švedę. Kaip manote, ar pasirodymo eiliškumas gali turėti įtakos žiūrovų vertinimui?
– Manau, kad ne. Norėjau 19 numerio, tai labai džiaugiuosi, kad gavau.
– Audriau, kaip sekasi dirbti su tarptautine režisierių ir technikų komanda? Ar visi lūkesčiai įgyvendinti? Ar daug kito numeris nuo pirmosios repeticijos?
– Didelė dalis šitos komandos yra mums pažįstama. Nors tai nauja komanda, jie patys kaip statantys režisieriai yra dirbę kitose „Eurovizijose“ kitoms šalims. Taigi susitinkame ne pirmą kartą.
Visada norisi, kad būtų kaip galima geriau. Įvairių pastabų, pageidavimų turime netgi iki šiol. Dabar mūsų režisieriai nuėjo į susitikimą su transliacijos komanda, dar išsako paskutines pastabas, paskutinius niuansus, ką reikėtų patobulinti. Nors jau paties pasirodymo keisti nebegalime, bet tikslesnės kadruotės, tikslesnė šviesa ir panašiai.
Šitie prašymai niekada nesibaigia, bet nuotykių per generalines repeticijas turėjome. Vieną kartą kostiumas sugriuvo tiesiai ant Tomo, jam išėjus į sceną, tai tokio nerimo kiekvieną kartą truputėlį yra, bet pagrindinėse transliacijose kol kas viskas sėkmingai.
– Tomai, labai smalsu, kas vyksta, kai jūs išeinate į sceną prieš milijoninę auditoriją, jūsų galvoje iki to pirmo garso – tos kelios sekundės, kai jūs scenoje, bet dar garso nėra, kas darosi?
– Tikriausiai galvoju apie kvėpavimą, kaip įkvėpti normaliai ir pradėti dainą teisingai. Man ausinėse skamba toks atgalinis skaičiavimas – skaičiuoja skaičius, man paduoda pradžią ir per juos įkvepiu. Visada galvoju, kaip teisingai įkvėpti.
– Audriau, kuo svarbi šios dienos generalinė repeticija?
– Esu jau pasakojęs ir draugams, ir pažįstamiems, kad tai, ką žiūrovai mato vakare per televiziją, atlikėjui yra ketvirtas pasirodymas iš eilės. Tai šitos generalinės repeticijos jau yra daugiau repeticija televizijai, pačiai kūrybinei komandai, kad viskas būtų laiku, kad jų komandos suspėtų pakeisti pasirodymus vieną po kito.
Kadangi šiandien yra nauja tvarka, naujai sustatyta, nauji įnešimai, nauji išnešimai, tai kol kas pirmoje repeticijoje būna daug pauzių tarp pasirodymų ir šitos trys perbėgos iki eterio ir yra skirtos tam, kad visos grandys jau galutinai susistyguotų, kad eterio metu viskas eitų kaip iš pypkės.
– Tomai, Audrius minėjo, kad režisierių, technikų komanda dirba ne pirmoje „Eurovizijoje“, Audrius delegacijai vadovauja tikriausiai 15-ą, gal net 16-ą kartą, bet jums tai pirmas kartas. Kaip jaučiatės? Ar jums buvo sunku tilpti į tas konkurso taisykles ir laiką?
– Organizacija čia labai gera, tvarkaraščiai pateikiami anksti, tai viską galima susiderinti. Be abejo, mes esame jau dvi savaites, tai atsiranda nuovargis, nes kasdien kur nors turi būti, kaip nors atrodyti ir kartu apie viską galvoti. Tai atsiranda nuovargis ir tvarkaraštį sekti jau kartais visai sunku. Bet aš manau, kad labai gerai mes tvarkomės su komanda ir pašaliname blogas mintis.
– Audriau, jūs išleidote ne vieną Lietuvos atstovą į sceną, tikriausiai turite receptų, kaip padėti atlikėjui išdėlioti jėgas, kad nuovargio nebūtų arba jis būtų minimalus.
– Aš galiu tik patarti ir lygiai taip pat Tomui sakiau iš karto vakarėlyje po mūsų nacionalinės atrankos, kad „Eurovizijos“ maratonas jau prasidėjo ir kad tai yra ilgo bėgimo distancija, o ne trumpas sprintas. Reikia labai gerai įsivertinti kiekvieną žingsnį kiekviename etape, kad paskui paskutinėmis dienomis jėgų nepritrūktų.
Bet Tomas turi puikią komandą ir jo pritariantieji vokalistai yra labai palaikantis ratas žmonių, su kuriais, matau, Tomas turi labai gerą ryšį. Jie vieni kitus girdi, vieni kitus jaučia ir tas mane labai džiugina, kad jie tikrai vieni kitiems labai padeda.
– Iš pažiūros „Eurovizijoje“ visi atrodo draugiški ir tai natūralu, kai kalbama apie savo delegaciją, savo komandą. Tomai, ar ten tikrai nelieka vietos ne tokioms gražioms, bet lygiai taip pat žmogiškoms emocijoms kaip egoizmas, konkurencija, įtampa, pavydas?
– Aš nelabai galiu pasakyti, kaip yra kitose komandose, nes mes esame Lietuvos komanda, toks burbulas dažniausiai. Kai esi čia, prasilenki tik su kitomis komandomis, nusišypsai, bet į vidų nelabai lendame, nėra laiko. Pačioje „Eurovizijoje“, be abejo, visko jau atsitinka, nes visi tikrai pavargę. Tai normalu, man atrodo, bet man asmeniškai labai gera atmosfera. Taip, esu pavargęs, tikrai nesinori jau eiti ir šypsotis, bet vis tiek nėra taip, kad pereisi į kokį egoizmą.
Nežinau, kaip kiti atlikėjai, bet, kiek mačiau, visi labai palaiko vienas kitą, nes supranta, kad palaikyti yra geriau, nei tiesiog būti vienam su savo emocijomis. Daug emocijų gali iš kitų pasisemti, visi stengiasi, kad tos emocijos ateitų kuo geresnės.
– Audriau, įtampos šioje „Eurovizijoje“ netrūksta ir dėl politinių priežasčių. Penkios šalys konkursą boikotavo dėl Izraelio, per pirmąjį pusfinalį girdėjosi aktyvistų skanduotės. Ar ta įtampa jaučiama viduje?
– Tiesą pasakius, viduje šiais metais įtampos, palyginti su praėjusiais kartais, beveik nejusti. Netgi Izraelis, kurie yra garsūs savo dideliu apsaugos būriu, šiais metais stengiasi, kad ta apsauga būtų kuo mažiau matoma. Anksčiau jie būdavo juodais kostiumais, rūsčiais veidais, o šiais metais jie susilieja su minia ir tu tik iš to, kad ausyje kyšo ausinė, gali suprasti, jog čia apsaugos darbuotojas. Pats Izraelio atstovas stengiasi su visais būti labai draugiškas. Taigi viduje įtampos ir kažkokių nesmagių žvilgsnių vienų kitiems nėra. Taip, kaip jūs sakėte, salėje ir per mūsų pusfinalį girdėjosi šūksnių, mieste taip pat vienas kitas protesto renginys buvo, bet čia, delegacijų teritorijoje, atmosfera yra gera.
– Tomai, papildomą įtampą atlikėjams kuria ir internautai. Ar jūs skaitote komentarus?
– Šiuo metu visai ne, nėra tam laiko. Jei ką nors ir pamatau, tai nebent yra bendras įrašas, tarkim, „Instagrame“ ar „Facebooke“, tai tada tiesiog išmeta kokius komentarus, bet vis tiek tai yra mūsų burbulas. Aš matau daugiausiai teigiamo palaikymo ir jau ten, kur visiškai ne mano pievos, nelendu ir nežiūriu.
– Audriau, jūs, kaip delegacijos vadovas, ar turite algoritmus, tvarką, kaip saugoti atlikėją nuo vertinimų ir kartais kritikos? Ar turite kokią taktiką, kaip realiu laiku apsaugoti nuo informacijos srauto?
– Deja, šiais laikais informacija ateina visais įmanomais kanalais ir turbūt norint apsaugoti atlikėjus nuo tos įtakos bei nuo blogų komentarų, turbūt reikėtų juos uždaryti į vienutę, neduoti nei televizijos, nei radijo, atimti visus telefonus, bet, suprantama, tai jau būtų žmogaus teisių pažeidimas ir aš negaliu to daryti. Bet kaip ir su tuo ilgos distancijos bėgimu, tai lygiai taip pat ir su naršymu internete bei komentarų skaitymu – aš galiu tik patarti, kaip galima daugiau vengti to ir turėti švarią galvą.
– Pastaraisiais metais „Euroviziją“ laimi turtingos šalys: Austrija, Šveicarija, Švedija, Italija, Nyderlandai. Vienintelė išimtis buvo Ukraina. Audriau, kaip jūs manote, ar mažai šaliai yra šansų laimėti dainų konkursą?
– Aš labai noriu tuo tikėti ir labai noriu tikėti, kad ateis diena, kai Lietuva taip pat laimės „Euroviziją“. Tik aš labai norėčiau, kad tai nutiktų tada, kai bus ramu ir saugu, kad nereikėtų galvoti, ar balionai nesutrukdys, pavyzdžiui, delegacijoms atskristi į Vilnių. Tai noras laimėti mažoms šalims ir, manau, galimybė taip pat laimėti mažoms šalims yra, tik, manau, mums reikia gero laiko tam.
– Audriau, jūs pats save vadinate „Eurovizijos“ dinozauru. Ką ryškiausiai iki šio momento, iki finalo, prisiminsite iš Vienos?
– Aš prisiminsiu šią „Euroviziją“ kaip darbą su viena darniausių komandų, kiek man teko dirbti per tuos visus metus. Ir sakau tai visai nenorėdamas dabar pataikauti Tomui ar palaikyti jo emociškai, bet taip iš tikrųjų yra. Aš tuo labai džiaugiuosi. Mums nereikia rūpintis, ar nueis į interviu, ar atvyks į repeticiją, ar ko nors priminti. Viskas vyksta pagal tvarkaraštį, vyksta ramiai, kaip sutarta, kaip sustyguota. Manau, kad šios pora likusių dienų lygiai taip pat ramiai, gerai praeis ir mes turėsime gerus prisiminimus apie šių metų viešnagę Vienoje.
– Tomai, ką išgyvenate po to, kai grįžtate po repeticijų, po vakarėlių, po privalomo tvarkaraščio vykdymo vienas visiškoje tyloje?
– Iš tiesų nežinau, man nekeista, bet jaučiuosi labai ramus ir labai lengvai užmiegu. Tik šiandien neužmigau, bet ne dėl minčių, o dėl karščio – kambaryje buvo per karšta. Sulaukiau gerų linkėjimų ir ne vieno, bet dabar jau tas momentas, kai neturime niekam nieko įrodyti. Šiandien ir rytoj galbūt labiausiai stengsiuosi dainuoti sau, lyg būčiau sukūręs tą dainą dabar, nes jau tampu mašina, kartais jaučiuosi, kad viską atlieku lyg mašina, truputėlį reikia grįžti į dainavimą tiesiog sau.
– Tomai, šito linkiu jums rytoj finale.
