„Viduje jaučiuosi 18–19 metų – koks tada buvau smalsus ir iš gyvenimo norėjau visko, toks esu ir šiandien“, – portalui LRT.lt sako operos solistas Merūnas Vitulskis, vasario 18-ąją minintis 40-ąjį gimtadienį. Jis sako, kad pasitinka naują etapą, kuriame nori atsiskleisti naujomis spalvomis, ir tikisi, kad po sunkių išbandymų lepinti pradėjęs likimas ir toliau bus dosnus.
– Ne kartą teko girdėti, kad nuo 40-mečio prasideda bene geriausias gyvenimo etapas – karjera jau įsibėgėjus, vaikai paauginti, tad galima pagyventi ir sau...
– Galbūt visiškai sau dar nepagyvensi – sūnums dabar vienas svarbiausių pasaulio pažinimo etapų, kai jie turi daugybę pačių įvairiausių klausimų, į kuriuos stengiuosi atsakyti, parodyti, ko galima tikėtis iš gyvenimo, kas jame svarbiausia... Tam dabar atsiduodu, kiek galiu. Aišku, jie mane taip pat labai daug išmokė, taigi kitu žvilgsniu kažkiek peržvelgiu ir save – pagalvoju apie savo vaikystę, tėvų auklėjimą, kas į mane investuota ir pan. Tiesa, jaučiu, kad kūrybai norisi skirti daugiau laiko – yra daug norų ir planų.
– Galbūt sūnūs yra ir didžiausi jūsų muzikos gerbėjai?
– Kaip aš gyvenu jais, taip jie gyvena manimi. Jie žino mano dainas, matau, kaip dega jų akys, kai niūniuoja mano melodijas. Man tai – didžiausia dovana. Žinau, koks nelengvas muzikanto kelias, taigi labai didžiuojuosi savo berniukais, kurie dabar dainuoja „Ąžuoliuke“, kartu išmokome vieną kitą vokišką kūrinį. Labai paglosto širdį.
– Jūsų beveik porą dešimtmečių besitęsiančiame muziko kelyje irgi būna visko. Praėjusius metus baigėte su koncertų turu „Atvira širdim“, į kurį prisipažinote leidęsis po tam tikros kūrybinės krizės, kankinusių abejonių. Taigi ir darbuose – naujas etapas?
– Nuo Erikos gavau velnių, kad nerašau savo dainų, o dar akademijos laikais parašyta muzika dulka stalčiuose. (Juokiasi.) Taigi jos įkvėptas, tikiuosi, ateityje klausytojams galėsiu pateikti daugiau savo paties kūrybos. Kadangi vaikai paauginti, o žmona stengiasi, kad turėčiau daugiau laiko kurti, išties atrodo, kad nusimato naujas etapas.
Iš tiesų, rodyti savo muziką, žodžius, mintis atrodė labai intymu. Visada pagalvodavau, kaip jaučiasi kiti autoriai, kai pirmą kartą į pasaulį paleidžia savo kūrybinį naujagimį. Bet jaučiu, kad turiu ką pasakyti, tad prasideda labai įdomus laikas, į kurį žengiu su savo muzika.
– Tiesa, „Il Senso“ atliekama jūsų kūrybos daina „Sparnai“ pateko į šių metų „Eurovizijos“ atrankos „Pabandom iš naujo!“ finalą, galbūt kažkada ir jus išvysime atrankoje?
– Kol kas nieko neplanuoju, tačiau tokios galimybės tikrai neatmetu. Šiemet atranką pabandė mano sukurta daina ir vaisiai kol kas tikrai neblogi – labai džiaugiuosi, kad grupė nuėjo iki finalo. Galbūt ir man nusišypsotų laimė. Prisipažinsiu, kaskart, artėjant atrankoms, sulaukiu spaudimo, kad galbūt jau laikas ir man pasirodyti. Kodėl gi ne? Neabejoju, kad man tai būtų puiki inspiracija ir būdas naujai save parodyti.
– Atrodo, kad gyvenimo siūlomų galimybių tikrai neatmetate – esate išbandęs save įvairiuose žanruose, skirtinguose projektuose, netgi buvote tapęs televizijos projekto vedėju.
– Gyvenimas tik vienas, tad neverta spausti savęs į kampą ir likti ties vienu stiliumi ar muzikine plotme – jei taip elgčiausi, būtų labai liūdna, smarkiai save apvogčiau. Man visada labai įdomu ką nors naujo išbandyti, bendradarbiauti su kitais atlikėjais, kūrėjais. Svarbiausia, kad visi bandymai per daug nenutoltų nuo mano pagrindinio kelio – muzikos, kad nenustočiau kurti ir atrasti savyje naujų spalvų.
– Kai kuriais klausimais turite itin tvirtą stuburą ir nesiblaškote. Kalbant apie darbą ar šeimą – esate ganėtinai pastovus.
– Turbūt pastoviausias esu jausmuose ir vertybėse, ką į mano galvą ir širdį sudėjo tėvai. Kartojau ir kartosiu, kad mano pasaulio centras yra šeima. Tiesa, per gyvenimą neši ne tik savo šeimos, bet ir savo pedagogo vėliavą.
Turbūt visi vokalistai tą savo mokytojų vėliavą nešame – juk jie perdavė mums savo išmanymą, žinias, mintis, skyrė savo laiką ir pastangas, paruošė, mumis tikėjo. Stengiuosi tai pateisinti. Suprantu, kad su laiku keičiasi mados ir požiūriai, bet tegul mane laiko dinozauru – kai kuriose srityse verčiau liksiu pastovus.
– Per 40 jūsų metų gyvenimas dažniau lepino ar siuntė išbandymus?
– Mano paauglystė buvo nelengva, paženklinta mamos netekties. Tai mane formavo stipriai kitaip nei mano bendraamžius. Tačiau po to gyvenimas mane pradėjo mylėti ir lepinti – kokius turiu nuostabius vaikus, kokią puikią žmoną, jautrią, be galo rūpestingą, teisingą, išmintingą. Laimingesnis turbūt negaliu būti. Dabar tik reikia teisingai nugyventi gyvenimą, daugiau iš savęs reikalauti ir ieškoti naujų atspalvių gyvenime. Kiek dar visko norisi pamatyti, patirti. Tikiuosi, kad likimas mane ir toliau mylės taip pat.
– Jaunatviškumas ir polėkis – jausmas ar skaičius pase?
– Gyvenimo būsena. Pažįstu dvigubai už save vyresnių žmonių, kurie ir 80-ies pradeda mokytis kalbų, keliauja, išlieka smalsūs. Tai labai įkvepia. Aš viduje jaučiuosi 18–19 metų – koks tada buvau žingeidus ir iš gyvenimo norėjau visko, taip to trokštu ir šiandien. Dėl to leidžiuosi į įvairiausius bandymus, ieškojimus.
– Ar raudono sportinio automobilio dar neieškote? Juokaujama, kad ties 40-mečiu vyrus ištinka šiokios tokios amžiaus krizės.
– Visada norėjau „Porsche“! (Juokiasi.) Kaip sakoma, vyrai visada bus vaikais, tik su amžiumi jų žaislai bus brangesni. Aišku, norisi save palepinti, bet su branda ir vaikų atėjimu supranti, kad svarbiausi yra ne tie tavo žaislai, nes pinigus galima investuoti ir leisti protingiau nei sportinis automobilis, kuris užima vietą, „ryja“ benziną ir draudimo įmokas. Keitiesi su metais.
– Taigi kūrybiškus paskraidymus padebesiais mokate suderinti su praktiškumu ir ūkiškumu?
– Kartais užsiskraidau ir padebesiais, bet žmona mane nuleidžia ant žemės. Už kiekvieno rimto ir protingo vyro yra dar stipresnė ir protingesnė moteris.
– Net saldu klausytis, kaip negailite komplimentų žmonai. Galbūt šiandien per dažnai partneriai linkę vienas kitą per dantį patraukti, pakritikuoti, o geri žodžiai taip ir lieka neištarti.
– Galbūt jauni žmonės nemoka stengtis dėl meilės, o iš tiesų dėl jos reikia padirbėti. Nebus taip, kad visada pilve drugeliai skraidys, medaus mėnuo niekada nesibaigs, o tu vaikščiosi iki ausų išsišiepęs. Kai sutinki kitą žmogų, įsipareigoji tam tikra prasme ir jo gyvenimą kartu su juo gyventi. Jaunimas galbūt tiesiog dažniau analizuoja ir galvoja, kad galbūt dar ras kažką geriau. Bet jei jau kartą pajautei, kad sutikai savo žmogų, nereikia jo paleisti, reikia abiem apsilaužyti spyglius ir eiti į priekį. Meilė keičiasi, auga, įgauna naujus pavidalus. Ir mes su antrąja puse augame. Su Erika tiek vienas kito savybių jau perėmėme... Apie santykius galima ilgai kalbėti, net knygą parašyti. (Juokiasi.)
– Ko sau palinkėtumėte 40-mečio proga?
– Nesustoti. Galbūt tikrasis sužvaigždėjimas ir ištinka tada, kai pradedi galvoti, jog savo gyvenime jau viską padarei. Aš sau linkiu neaptingti, eiti toliau, dažniau išreikšti savo mintis ir idėjas prisėdus prie fortepijono, daugiau padirbėti. Jaučiu, kad metai bus labai darbingi.
– Kad jau paminėjote sužvaigždėjimą, kaip dabar manote – pavyko jo išvengti?
– Pats savo ligų nepastebi, greičiau tai padaro esantys šalia, ypač patys artimiausi. Erika sakė, kad ir man yra buvę, bet aš to pasikeitimo nepastebėjau. Kita vertus, aiškiai suvokiu, kad vieną dieną gali būti žvaigžde, o kitą dieną jau nebe. Tačiau yra žmonės, kurie mano dainų klausosi nuo pat mano muzikinio kelio pradžios, kurie man rašo žinutes, siunčia dovanas.
Pamenu, kai prieš daugelį metų dalyvavau televizijos projekte „Kelias į žvaigždes“, buvo vaikai, kurie stebėjo projektą, o dabar į mano koncertus ateina su antrosiomis pusėmis arba net savo vaikais. Tai neleidžia man sustoti, nesinori jų nuvilti. Juk viskas dėl klausytojų.
