LRT TELEVIZIJOS laidoje „Šventadienio mintys“ poetė Vitalija Maksvytė atvirai kalba apie jautrumą, motinystę ir kūrybą, kurioje nevengiama skaudžių ir nepatogių temų. Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė sako jaučianti pareigą įvardyti tai, apie ką visuomenė dažnai tyli, o skaitytojai jai dėkoja už žodžius, kurių patys neranda.
Viso pokalbio klausykite čia:
Apie kūrybos dovaną poetė V. Maksvytė sako sužinojusi tik sulaukusi brandos – nuo vaikystės turėjo jautrų požiūrį į pasaulį, tačiau pripažįsta, kad patyrė sunkumų bandydama išgryninti, kaip ir kur savo jautrumą įprasminti.
„Reikėjo mokytis, ką daryti su jautrumu. Pirmiausia reikėjo suprasti, kad mano jautrumas nebūtinai įprastas, ne visi jį turi. Nuo vaikystės buvau tikra, kad visi žmonės taip pat jautriai reaguoja į pasaulį.
Literatūros apie neurotipinius ar ne neurotipinius asmenis, asmenis su jautresne nervine sistema nebuvo, nieko apie tai paauglystėje, jaunystėje nežinojau“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje sako poetė.
Rašyti V. Maksvytė teigia pradėjusi ganėtinai anksti. Pirmasis jos eilėraštis gimė dar šeštoje klasėje, jis išspausdintas rajono laikraštyje.
„Tais laikais mirkome klasikoje – jei Maironis parašė „Trakų pilį“, tai Vitalija turėjo parašyti apie Vytėnų pilį, nes tai be galo svarbu“, – su šypsena prisimena Vitalija.
Šiemet poetė apdovanota J. Ivanauskaitės premija už poezijos rinktinę „Ne kraujo, ne pieno“. Anot jos, per pasaulį jį neina geležiniu stuburu, tačiau jos stiprybė – šeimoje ir vaikuose.
„Vienas iš mano vaikų yra ne neurotipinis, turime iššūkių su mokykla, mums reikia pagalbos, todėl išmokau, kad ir man reikia asmeninės erdvės ir pagalbos, nes kitaip – numirčiau.
Man buvo gera gauti J. Ivanauskaitės premiją, jaučiu ir matau save esančią tarp moterų, kurios išgyveno, drįso veikti, liudyti pasauliui, ieškoti pokyčio – man tai be galo svarbu“, – priduria ji.
Moters gyvenimo ir motinystės aspektai V. Maksvytę domina nuo vaikystės. Ji prisimena, kad moterų draugija džiaugdavosi, joje įsikvėpdavo. Akademinėje veikloje ji taip pat nemažai laiko praleido tyrinėdama moterų prozą.
„Jaučiu poreikį kalbėti apie tai, apie ką ne visada drįstame kalbėti, tai jaučiu nuo vaikystės. Mačiau ir smurto, ir skurdo – skaudėjo širdį, bet dar labiau skaudėdavo, kad niekas kitas to nematydavo.
Man atrodo, kad reikia matyti skausmą, žaizdas, nepatogumus, kad galėtume rasti būdų padėti vieni kitiems. Dėl to man nėra nedrąsu kalbėti apie motinystę, nėštumo nutraukimą, priklausomybes, kurias mačiau. Mano giliu įsitikinimu, problemas sprendžiame tada, kai apie jas kalbame.
Vieną eilėraštį pirmoje knygoje skyriau vaiko seksualinei prievartai. Buvo žmonių, kurie priėjo ir dėkojo už mano žodžius, nes patys jų nerado“, – teigia poetė.
Polėkis kurti, tyrinėti motinystės tema poetei kilo iš jos pačios motinystės patirčių.
„Iš motinystės išmokau, kad nieko negalima išmokti. Kai gimdžiau pirmąjį vaiką, buvau tikra akademikė, prisiskaičiusi įvairių tyrimų, o tada ištiko gyvenimas. Kai atsibusdavau antrą valandą nakties ir nežinodavau, ką daryti, perskaityti tyrimai tikrai negalėdavo padėti.
Išmokau, kad motinystė yra visokia. Realybė tokia, kad kiekvieną akimirką tenka priimti tokius sprendimus, kokių reikalauja ta akimirka. Ilgainiui dėl to turėjau mokytis, kaip paleisti kaltę, prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą, neteisti savęs“, – įžvalgomis dalijasi ji.
