„Kai netekau mamos, nežinojau, kaip reaguoti į save ir tai, kas vyko, nei psichologiškai, nei fiziškai“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ prisipažįsta operos solistas Merūnas Viltulskis, vasario 18-ąją pasitikęs 39-ąjį gimtadienį. Ramybės paieškos nuvedė ir iki Prancūzijos svetimšalių legiono, ir vienuolyno, kurio apžavėtas buvo beapsisprendžiąs tapti šventiku. Nors juo netapo, tikėjimas nė kiek nesusilpnėjo. Kaip jo mama susijusi su peteliške?
– „Idant sutvertas būtų klonis, / Tereikia dobilo ir bitės, / Ir svajonės. / Ir tik svajonė reikalinga, / Jei bičių stinga“, – eilėraštyje skelbė poetė Emily Dickinson. Merūnai, kokios svajonės šiandien veda jus į priekį?
– Pirmiausia svajonė – galbūt trečias vaikas, kurio šiandien taip skubiai negaliu sau leisti, ypač tokiu pandeminiu laikotarpiu. Nors kiti sako, kad šitas laikotarpis kaip tik pats tas auginti vaikus, jų lauktis ir mėgautis, bet turiu be galo daug darbų, visokiausių naujų etapų. Tad tai kol kas yra tokia minkšta svajonė, kuri, tikiu, vieną dieną ateis.
– O kokios svajonės kalbant apie solisto karjerą?
– Siekiamybė turbūt – Metropolitenas, teatras, kuris kviečia geriausius solistus, turinčius itin didelę patirtį, įtaką operos pasaulyje. Mano norai iš esmės yra labai žemiški. Net baisu juos pasiekti, nes kol kas man labai gerai sekasi. Iš tiesų man labai gerai sekasi ir kartais net pabijau, kad viskas ateina per lengvai. Juk baisu, kai svajonės išsipildo ir lieka klausimas, kas dabar. Reikia skubiai galvoti naują svajonę.
– Pakalbėkime apie vaidmenis, tačiau ne tuos, kuriuos išpildote scenoje, o tuos, apie kuriuos galbūt svarstėte savo gyvenime, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių neįgyvendinote. Man į ausį pakuždėjo, kad planavote stoti į Prancūzijos svetimšalių legioną.
– Legionas buvo viena įdomiausių patirčių. Pirmiausia – aš ten tranzavau. Sutikau labai daug įdomių žmonių, su kai kuriais iki dabar išliko kontaktas.
Kai netekau mamos, nežinojau, kaip reaguoti į save ir tai, kas vyko, nei psichologiškai, nei fiziškai. Mama buvo centrinis žmogus, kuris man buvo visas gyvenimas, visas pasaulis.
– Iš ko gimė ši svajonė – noro kažką sau įrodyti, o gal nuo kažko pabėgti?
– Aš galvoju, kad tai buvo psichologiniai momentai. Kai netekau mamos, nežinojau, kaip reaguoti į save ir tai, kas vyko, nei psichologiškai, nei fiziškai. Mama buvo centrinis žmogus, kuris man buvo visas gyvenimas, visas pasaulis. Ji man reiškė visą supratimą, savisaugą, šilumą. Staiga tu per vieną dieną visko netenki, be to, likus savaitei iki gimtadienio. Buvo be galo sunku.
Bandžiau savęs ieškoti ir vienuolyne, vėliau – tame pačiame legione, kariniame dalinyje, kuriame neatitikau daugelio normatyvų, jie buvo gana ekstremalūs. Tačiau pusė metų vis tik buvo nemažas laiko tarpas. Pamačiau daug įdomių dalykų, kitą pasaulio pusę, kuri yra žymiai dinamiškesnė, aštresnė, kartais neaišku, kuo kita diena baigsis. Džiaugiuosi, kad visa tai pasibaigė. Mano gyvenime atsirado ir meilė, ir muzika. Pirmiausia muzika ir išgelbėjo mane nuo visko, o po to jau – meilė ir šeima.
– Skaičiau, kad jau septintoje klasėje apsisprendėte, jog būsite solistas. Tačiau tas kelias nebuvo toks tiesus.
– Mano namai buvo tarsi koks Ermitažas: supo senelio tapybos darbai, barokiniai rėmai, jo eskizai. Save regėjau ir dailėje. Ypač penktoje klasėje, kai mokiausi Dailės gimnazijoje (vienoje iš septynių mokyklų, kurias pakeičiau), supratau, kad dailė yra mano gyvenimas, nes ant popieriaus lapo gali išlieti save, užfiksuoti akimirką su tik tau būdingu štrichu. Staiga septintoje klasėje mane išmetė iš Dailės gimnazijos, o prieš tai chore prasitarė, kad jei jau nebaigsiu Dailės gimnazijos, tai vis tik galiu dainuoti. Tai buvo kaip savotiška gairė, likimo ženklas.
Diena iš dienos dirbdamas pradedi atgaminti, kad muzika buvo šalia tavęs visą gyvenimą. Būdamas septynerių metų su močiute lupdavau bulves ir dainuodavome liaudiškas dainas, kurių močiutė labai daug išmokė, miške grybaudamas taip pat dainuodavau, visada dainuodavau vonioje, net eidamas gatve per vėjus visada bent jau kažką niūniuodavau. Jaunas tą kažkaip praleidi pro akis, tai tėra malonumas. Negalvoji, kad dainavimas taps gyvenimo būdu. Ir staiga mokydamasis suvoki, kaip nuostabu yra dainuoti. Taip viskas ir užsikūrė.
– O dabar dainuojate jau tik scenoje ar kaip ir anksčiau – ir eidamas gatve, ir duše?
– Aš visada dainuoju. Kolegos visada sakydavo: spektaklis juk pasibaigė. Bet aš vis atsakau, kad maratonininkai, kirtę finišo liniją, nesustoja ir neatsisėda, o toliau vaikšto. Taip ir aš – po dainavimo dar truputį dainuoju, kad nuimčiau visą įtampą.
Ir mano vaikai dainuoja. Kaip tik buvo „Ąžuoliuko“ tėvų susirinkimas, muzikos mokytoja sakė: Vitulskių šeimynai bus nelengva, nes gruodį laukia ir vieno, ir kito vaiko, ir mano koncertai, tad beliko tik mamai pradėti dainuoti. Tai ir vyksta šiandien.
– Minėjote, kad ieškojote savęs ir vienuolyne. Gal be penkių minučių jau ir kunigu galėjote tapti?
– Buvo tokia tikimybė ieškant savęs. Tai buvo Kretingos pranciškonų vienuolyne. Sutikau ten daug nuostabių žmonių, daug bendraminčių. Ta ramybė užbūrė, užkūrė mane, kad vienu metu buvau beapsisprendžiąs eiti tuo šventiko keliu. Bet tuomet suvokiau, kad negaliu tiek daug laiko praleisti vienatvėje. Man reikia žmonių – jų energetikos, akių. Nuolat klausyti jų skausmo, istorijų... Nežinočiau, kaip visa tai ištransliuoti, kam tai atiduoti. Jutau, kad visa tai ir būtų likę manyje.
Tuo tarpu koncertuose tu gali ir transliuoti gerąją energiją, ir gali vykti pojūčių bei energetikos mainai tarp atlikėjo ir žiūrovų. Nei vienas fizikas to, kas vyksta salėje, dar nėra ištyręs. Koncerto metu atiduodi daug energijos, čia pat jos didžiulę bangą ir gauni, taip įsikrauni naujiems iššūkiams ir koncertams.
Devynerių paklausiau mamos, kas būtų, jei ji numirtų. Ji atsakė, kad atskristų naktį peteliške. Jūs nepatikėsite – kai šiandien man būna sunkus arba džiugus momentas gyvenime, mano kambaryje visada atsiranda peteliškė.
– Sakote, kad jums gal net pernelyg lengvai viskas pasiseka. Kaip atsakytumėte į klausimą: ar tai pats viską pasiekėte, ar ir Dievas jus vedė į tą sėkmę?
– Visada mano Erika man sako, kad mano mama taip mane globoja iš aukščiau. Aš, kiek esu šioje ašarų pakalnėje, tą stipriai jaučiu. Kai buvau vaikas, mano draugas taip pat neteko vieno iš tėvų. Būdamas devynerių paklausiau mamos, kas būtų su manimi, jei ji numirtų. Ji atsakė, kad atskristų naktį peteliške, pažiūrėtų, kaip man sekasi, ir būtų šalia manęs.
Jūs nepatikėsite – kai šiandien man būna sunkus arba džiugus momentas gyvenime, kai vaikai atėjo į šį pasaulį, išgyvenu stresą statant spektaklį, turiu kažkokią blogą žinią, mano kambaryje visada atsiranda peteliškė. Tai yra tokia nedidelė mūsų šeimos paslaptis. Sunku tuo patikėti, bet iš tiesų taip nutinka. Ir jei paklaustumėte mano žmonos, ji tą patvirtintų.
– Kai būna sunkios gyvenimo akimirkos, vadinamoji tikėjimo naktis, kur ieškote įkvėpimo, išeities?
– Niekada neinu prieš srovę, labai stipriai tikiu likimu. Mano gyvenime buvo tokių akimirkų, kai sutikau žmonių, kurie ateityje nors trumpam tapo man pavyzdžiais savo istorija, veiksmais... Kasdien mane kažkas įkvepia. Įkvepia į knygą įnikęs žmogus, įkvepia lietus, įkvepia mano vaikai, kurie pabudę ryte apkabina, pabučiuoja, paklausia, ką sapnavau.
Menininkai gal yra jautresni ir paprastuose dalykuose mato stebuklus. Stengiuosi tą matyti kasdien. Ypač šiandien, kai susiduriame su pandemija, patiriame išbandymų šeimose, šalyje, pasaulyje.
Plačiau – sausio 2 d. laidos „Išpažinimai“ įraše. Laidos vedėjas – Donatas Puslys.
Parengė Indrė Motuzienė.
