„Verčiuosi per galvą, kad visiems būtų gerai, o save užmirštu, – LRT.lt prisipažįsta savo vardo mados namus įkūrusi Erika Vitulskienė. – Galbūt kartais reikia pasiekti dugną, kad atsispirtum nuo jo abiem kojomis ir pasidarytum išvadas. Aš, kaip ir mobilieji telefonai, kartais galiu išsikrauti.“ Su Erika kalbėjomės dar tada, kai nebuvo karo Ukrainoje ir norėjosi tikėti, kad šiais metais bus daug šviesos.
– Prasidedant metams ar pavasariui dažnas sau keliame įvairius tikslus ir tikimės, kad pagaliau pavyks juos įgyvendinti.
– Esu iš tų, kurie kelia sau tikslus, tiesa, dažniausiai įgyvendinti pavyksta gal trečdalį. Praėjusiais metais prisigalvojau per daug, o ir metai buvo gana keisti (juokiasi). Šiems metams turiu porą siekių – išmokti ko nors naujo ir skirti daugiau laiko sau.
– Laikas sau – atrodo kaip misija neįmanoma, kai auga du nedideli sūnūs, yra nuosavas verslas ir dar reikia pasirūpinti Merūno vadybos reikalais. Beje, kaip apskritai nutiko taip, kad prisiėmėte tiek atsakomybių – tai lėmė susiklosčiusios aplinkybės ar tas dažnam būdingas mąstymas, kad niekas geriau už pačią nepadarys?
– Galbūt tiesiog esu išprotėjusi (juokiasi). Aš – vienturtė, nuo mažų dienų labai atsakinga ir gana savarankiška. Be to, visada noriu padėti aplinkiniams ir jų neapkrauti rūpesčiais, tad visą naštą pasiimu sau. Po to tik pastebiu, kaip viską tempiu viena, o kiti sėdi koją ant kojos užsikėlę, gurkšnoja arbatą ir sąžinės graužimo nejaučia.
Todėl ir mąstau apie daugiau laiko sau – verčiuosi per galvą, kad visiems būtų gerai, o save užmirštu. Tai turi įtakos ir mano sveikatai, ir emocinei būsenai. Anksčiau teikdavo džiaugsmą maži dalykai, tačiau pastebiu, kad jie pradėjo manęs nebedžiuginti. Supratau, kad esu pervargusi. Galbūt kartais reikia pasiekti dugną, kad atsispirtum nuo jo abiem kojomis ir pasidarytum išvadas – gyvenimas yra vienas ir labai trumpas, niekada nežinai, kaip viskas gali susiklostyti.
Nebekaltinu savęs, jei ryte tyloje geriu kavą, jei pasiimu laisvą pusdienį, kai noriu tiesiog pabūti ramiai.
– Kartais atrodo, kad turėdami laiko veiktume ir viena, ir kita, o kai gauname, nežinome, ką su juo daryti. Koks yra jūsų laikas sau?
– Iš tiesų, kai esu darbe, sportuoju ar pan., graužia sąžinė, kad nebūnu su vaikais. Kai būnu su vaikais, mąstau apie darbus arba pykstu, kad nesportuoju. Tą pusiausvyrą rasti sunku, bet, tikiuosi, įprasiu.
Dabar dvasinę ramybę pasiekti man padeda sportas – kaskart įveikiu save, išsikeliu tam tikrus tikslus, įgyvendinu juos, pasiplekšnoju per petį ir pasidžiaugiu, kad puikiai padirbėjau. Anksčiau skeptiškai žiūrėjau į meditaciją, bet labai džiaugiuosi ją atradusi. Turbūt dabar sportas ir meditacija man yra tas pabuvimas su savimi.
– Sakėte, kad norite visais pasirūpinti ir pamirštate save. Galbūt čia ne tik jūsų, bet visų moterų problema.
– Nemanau, stebiu moteris ir matau, kad tikrai yra ir tokių, kurios užsimena, jog joms vėsoka, bet pleduko pasiimti neskuba – laukia, kol vyras atneš, kol jomis pasirūpins.
– Laiko reikia ne tik sau, bet ir porai – pabūti dviese ir atitrūkti nuo vaikų. Kada paskutinį kartą buvote pasimatyme su vyru?
– Manau, kad labai svarbu rasti laiko ir pabūti su draugėmis – tikiu, kad energijos moteris gali pasikrauti tik iš moters. Susėdame su merginomis, pasiskundžiame, išsiliejame, pabendraujame. Tai nemažiau svarbu.
Žinoma, svarbu ir porai pabūti tik dviese. Buvome sutarę, kad su Merūnu kartą per mėnesį bent porą dienų kur nors ištrūksime, bet nepavyko. Dabar mūsų planas kažką kartu nuveikti bent kas tris mėnesius. Tiesa, vasarą su Merūnu buvome Birštone, tačiau kad ir kur ėjome, svarstėme, kaip ten patiktų mūsų vaikams... Rodos, turi atsipalaiduoti, bet mintys sukasi kitur.
Tiesa, žinau moterų, kurios nemano, kad būtinai turi pasirūpinti kiekvienu šeimos ar vaikų reikalu ir kartoja, kad turi savo gyvenimą. Norėčiau ir aš kartais taip pasakyti ir apie nieką kitą negalvoti, bet man neišeina.
Kartą draugė manęs paklausė, kaip save myliu. Atsakiau, kad kartais nueinu į veido procedūras ar masažus, sportuoju. „Ne, kaip tu save myli?“ – nenurimo ji. Sutrikau – koks čia klausimas? O draugė patikslino: „Kada paskutinį kartą pasakei „ne“, kada prisipažinai sau, kad pavargai, kada save pagyrei, išėjai pasivaikščioti ir susidėlioti mintis, susirinkti save kaip asmenybę?“ Tada supratau, kas iš tiesų ta meilė sau.
Tiesą sakant, tik praėjusiais metais sau pirmąkart tyliai prisipažinau, kad esu pavargusi. Rodos, buvo situacijų, kai jau kone šliaužiu ir atsistoti negaliu, bet kartoju, kad tuoj viską padarysiu ir toliau kraunu sau atsakomybes. Negalėjau net sau prisipažinti, kad jau neturiu jėgų.
– Prisipažinote, kad pavargstate, tačiau ar ką nors pakeitėte, kad taip nebūtų?
– Man palengvėjo, nes nebekaltinu savęs, jei ryte tyloje geriu kavą, jei pasiimu laisvą pusdienį, kai noriu tiesiog pabūti ramiai. O anksčiau dėl tokių dalykų grauždavau save. Anksčiau, net būdama pavargusi, kompanijoje stengdavausi šypsotis, bendrauti, kad tik kiti nepasijustų nejaukiai, o dabar net ir būdama tarp žmonių galiu pabūti tyliai – kraunu bateriją. Juk aš, kaip ir mobilieji telefonai, kartais galiu išsikrauti...
– Galbūt jums reikėtų leistis vienai į kelionę – tada tikrai atitrūktumėte nuo vaikų, nuo savaitgaliais pasiekiančių elektroninių laiškų ar įvairių verslo reikalų.
– Apie kelionę mąstau jau kokius trejus metus. Buvau netgi susimąsčiusi, kad galėčiau išvykti į užsienį ir dirbti bet kokį darbą, kad tik galėčiau kur nors nukreipti mintis. Tačiau neiškeliauju net trumpam – negaliu palikti savo mados namų.
Juk aš, kaip ir mobilieji telefonai, kartais galiu išsikrauti...
– „Erikos Vitulskienės mados namus“ atidarėte prieš trejus metus ir gana jaunam verslui teko karantino išbandymas. Veikiausiai ir tai paveikia savijautą ir emocinę būklę...
– Kai skaitau interviu, kuriuose pašnekovai pasakoja per karantiną atradę kažkokią ramybę, stebiuosi – aš nuolat gyvenau įsitempusi ir labai daug dirbau. Man tai buvo didelis šokas. Atidariau pirmąjį verslą, pradėjau studijas – mokiausi konstravimo, siuvimo, piešimo... Visko, ko reikia norint tinkamai atstovauti mados namams. Taigi mokslai, darbas ir pandemija mane ištiko vienu metu. Viskas ėjo sava vaga, niekas nesustojo, o man viską reikėjo kažkaip suvaldyti. Taigi tai buvo didelis ir varginantis išbandymas.
– Ar reikėjo pasiryžimo pradėti savo verslą? Viena vertus, romantizuojame savo veiklą, tačiau taip pat suvokiame, kad tai milžiniška atsakomybė.
– Ir aš prieš tai labai romantizavau – atrodė, kad bus labai smagu, kursiu, piešiu... Nė velnio! Viskas kitaip – labai daug streso, labai daug darbo, atsakomybės, administracinių ir vadybos reikalų, o kūrybos malonumo lieka kur kas mažiau, nei tikėjausi – vos kelios kruopos, kurių turi pakakti, kad užsikurtum ir turėtum entuziazmo užsiimti rinkodara, viešaisiais ryšiais, pardavimais, komandos valdymu... Trumpai tariant, viskuo nuo strategijos iki audinio siūlo. Dabar turbūt nebesutikčiau kurti verslo. Vis dėlto neįsivaizdavau, kad gali būti taip sunku.
– Bet vis dėlto nepasiduodate ir toliau dedate visas pastangas, nors turbūt net savaitgalio su šeima negalite praleisti neatrašiusi bent vieno elektroninio laiško ar neišsprendusi kokio nors su verslu susijusio klausimo.
– Jau pamiršau, kas yra visiškai laisvas savaitgalis, darbu tenka pasirūpinti net ir per atostogas. Pykstu ant savęs, tačiau dar nesuradau žmogaus, kuriam ramia širdimi galėčiau patikėti visus reikalus ir galėčiau atsikvėpti. Galbūt šiemet tokį žmogų surasiu? Bent jau linkiu sau to.
Sau niekada nenusižengiau ir prieš save nėjau.
– Jaučiatės save realizuojanti?
– Taip, ir tai vienintelis dalykas, kuris mane palaiko. Kartais atrodo, kad viską darau iš paskutiniųjų, ašaros byra, norisi uždaryti parduotuvės duris ir niekada jų nebeatidaryti. Krizinių situacijų neišvengiamai būna, ypač kai nesiseka.
Versle viską reikia gerai paskaičiuoti. Kartais apsidairau ir matau, kad žmonės įdeda trečdalį darbo, kurį įdedu aš, o uždirba trigubai daugiau. Nors dirbu labai daug, kol kas tuo pasidžiaugti negaliu. Jei būtų daugiau lėšų, kurias galėčiau skirti mados namams, galbūt neturėčiau tiek daug sukti galvos, kaip sutaupyti ir pataupyti.
Tai reiškia, kad kiekvienas šūvis turi būti pataikytas tiesiai į dešimtuką, negali padaryti vidutiniškai ir pataikyti į ketvertą ar penketuką, nes toks svyravimas labai paveikia ir gali sukelti griūtį skirtingose verslo srityse. Dėl to labai svarbu apgalvoti kiekvieną smulkmeną.
Ta įtampa labai išvargina. Esu be proto dėkinga Merūnui, kad jis supranta, kodėl namo pareinu ir bambėdama, ir niurzgėdama...
Esu be proto dėkinga Merūnui, kad jis supranta, kodėl namo pareinu ir bambėdama, ir niurzgėdama...
– Pati nemažai bendraujate su klientėmis, ieškančiomis vadinamojo plius dydžio drabužių. Tikriausiai tai nėra paprastos klientės, kurioms reikia tik drabužių. Turbūt kai kurios ieško ir bendraminčių ar palaikymo.
– Pati labai daug bendrauju su savo klientėmis – man svarbu jas pažinti, žinoti, ko jos nori, kas joms patinka. Porą metų buvau ir savotiška psichologė. Ir tas atgalinis ryšys man labai svarbus. Turiu ištikimų klienčių ratą, kai kurios jau tapo kone giminaitėmis. (Šypsosi.) Jos labai nuoširdžios ir labai jaučiu jų palaikymą. Tiesa, norėčiau, kad drąsesnės būtų mano būsimos klientės. Kartais moterys, atėjusios pirmąjį kartą, pasako, kad ilgai nesiryžo pas mane ateiti. Norėčiau jas padrąsinti – juk visos mes vienose rogėse sėdime.
– Neretai verslo idėjos kyla būnant vaiko priežiūros atostogose. Mados namų idėja taip pat gimė auginant vaikus?
– Tiesa, dauguma moterų augindamos vaikus pradeda nerti, megzti, susigalvoja verslų... Tačiau man ši idėja gimė seniau, tiesiog ilgai ją nešiojausi, nedrįsau įgyvendinti. Atsirado žmonių, kurie ragino pasiryžti ir žadėjo padėti. Tikėjau, kad tie žmonės bus mano kelrodės žvaigždės ir sąjungininkai, su kuriais ir karas, ir maras nebaisus, deja, atsiradus pirmiems sunkumams likau viena...
– Geriau pagalvojus, sunku būti žinomu žmogumi – esi visiems įdomus, daug kas nori pabendrauti, o niekas nežino, kokius sunkumus tenka spręsti darbuose ar namuose. Tačiau gali būti palaikytas arogantišku, jei neturi nuotaikos šypsotis ar mandagiai pakalbėti...
– Yra tam tikras spaudimėlis, kad būtum su nuotaika ar pasitempusi. Bet aš visada buvau savimi, su savo nuomone, net jei ši kažkam yra neįdomi ar nepatinka. Sau niekada nenusižengiau ir prieš save nėjau. Net ir instagrame neapsimetinėju – nekeliu nuotraukų iš prabangių restoranų ar viešbučių, visi mato tikrą buitį, mano emocijas, džiaugsmus ir prastas nuotaikas.
Anksčiau teikdavo džiaugsmą maži dalykai, tačiau pastebiu, kad jie pradėjo manęs nebedžiuginti. Supratau, kad esu pervargusi.
– Turbūt ne kiekvienam prašmatnūs restoranai ar viešbučiai yra tikroji prabanga, kas toji prabanga yra jums?
– Šeima ir tikri draugai. Yra daugybė žmonių, su kuriais galima smagiai pasėdėti, tačiau tikri draugai pamato, kad tau ne viskas gerai net tada, kai iš šono atrodo, jog nieko nenutiko. Jie gali nieko nesakyti, tačiau padeda susitvarkyti ar atneša gėlių, leidžia būti savimi ir priima tokią, kokia esu. Kadangi esu impulsyvi ir choleriška, jie kartais moka mane pristabdyti ir laiku paima už rankos, padeda surasti sprendimą. Gerų draugų Dievas man dovanojo nemažai. Tiesa, dauguma draugysčių – labai senos. Viena tęsiasi jau trisdešimt metų – dar nuo darželio laikų.
Aš apskritai esu žmonių žmogus, man patinka bendrauti. Tačiau, kai karantinas visus uždarė namuose, rodos, pradėjome vieni kitų bijoti. Šventes sutikome mažose grupelėse, tik su pačiais artimiausiais. Tai nėra geras signalas – tai rodo, kad nebenorime suteikti sau malonumo bendrauti, galbūt net pasilinksminti, užsidarome.
– Per pandemiją daug kas kalbėjo, kad labai sunku visą parą namuose būti su šeima. Ar tikrai taip sunku daugiau laiko praleisti su šeima?
– Mes visada viską darome kartu, labai daug būname kartu. Net ir papuošimus parduotuvei švenčių proga darome kartu. Su Merūnu netgi juokavome, kad scenografiją ko koncertams taip pat galėtume padaryti dviese.
Mūsų vaikai yra labai aktyvūs, tad pripratome būti įtempę akis, ausis ir kūnus, kad juos stebėtume ir galėtume kiek sukontroliuoti. Tiesa, nėra ko stebėtis, kad mūsų vaikai yra tokie aktyvūs – mes su Merūnu buvome tokie pat, tad juokiamės, kad čia mūsų karma ir dabar atsiimame už tai, ką turėjo patirti mūsų tėvai.
Taigi, per karantiną tiesiog pasidariau tvarkaraštį, kada su vaikais einame į lauką, kada pietaujame, kada žiūrime filmukus ir pan. Tvarkaraštis man yra saugumas, tai mums ir padėjo. Tačiau būti kartu mes įpratę, mums tai nėra sunku.
