Aštuonerius metus „Panoramoje“ orus pranešinėjęs meteorologas Silvestras Dikčius atsisveikina su vakarinės LRT TELEVIZIJOS laidos žiūrovais. „Dabar man 42-eji, galbūt kai sulauksiu 50-ies ar 60-ies, sugrįšiu ir pragyvensiu gyvenimą kaip epizodinis orų pranešėjas“, – šypteli jis ir priduria, kad toks planas jam skamba visai smagiai.
Tiesa, ir dabar Silvestras iš eterio niekur nedings – LRT žiūrovams, klausytojams ir skaitytojams jis ruošia krūvą įdomybių. O kol jų laukiame, su Silvestru šnekučiuojamės apie darbus, meditaciją, discipliną kasdienybėje ir kasdienybę be automobilio.
– Rugsėjo 30-oji – paskutinė tavo, kaip orų pranešėjo „Panoramoje“, diena. Prieš kurį laiką, kai baigei filosofijos studijas, televizijoje irgi buvai nutaręs padaryti pertrauką, paskui sugrįžai. Kaip šįsyk – LRT TELEVIZIJOS žiūrovams tari „sudie“ ar „iki pasimatymo“?
– Mano bendradarbiavimas su televizija ir apskritai su LRT tęsiasi, tad „sudie“ tariu tik „Panoramos“ orų žiūrovams. Apie orus ir toliau antradieniais kalbėsiu laidoje „Labas rytas, Lietuva“, taip pat norėčiau, kad antradieniais ir penktadieniais toliau skambėtų mano rytiniai pokalbiai per LRT RADIJĄ.
– „Panoramoje“ orų pranešėju iš viso dirbai aštuonerius metus. Pirma – penkerius, tada padarei pertrauką, o po jos – dar trejus metus. Žiūrovai prie tavęs priprato, ko gero, su darbu „Panoramos“ eteryje apsipratai ir pats. Kodėl nutarei jo atsisakyti?
– Turiu daug įvairiausių veiklų, tad tiesiog supratau, kad metas kažko atsisakyti. Ėmiau ir paskaičiavau, kam kiek laiko sugaištu. Paruošti maždaug dviejų minučių trukmės orų prognozę, kurią parodo per „Panoramą“, užtrunka apie 3 valandas. Juk reikia atvažiuoti į studiją, pasižiūrėti prognozes, parašyti tekstą ir panašiai. Taigi nusprendžiau, kad gal jau man laikas kam nors užleisti eterį, galbūt jaunesniems meteorologams, kurių yra pakankamai daug.
Pamenu, kai išėjau pirmą sykį, galvojau, kad tikrai nebegrįšiu į šį darbą, bet paskui pradėjau jo ilgėtis. Deja, orų pranešinėjimas turi tokią savybę – po kurio laiko pradeda šiek tiek pabosti. Darbas kasdien labai panašus, o orai – kai su jais dirbi, pastebi – keičiasi ne taip ir intensyviai, kaip gali pasirodyti žmonėms. Taigi su laiku entuziazmo ima mažėti. Labai žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba visą gyvenimą tai daryti, bet man šitai netinka.
Tiesa, dabar nespjaunu, nesakau, kad niekada negrįšiu. Gal televizija bus mano gyvenime nuolat atsikartojantis dalykas. Dabar man 42-eji, galbūt kai sulauksiu 50-ies ar 60-ies, sugrįšiu ir pragyvensiu gyvenimą kaip epizodinis orų pranešėjas. Gal skamba ir smagiai (šypsosi).
– Teko girdėti, kad LRT PLIUS žiūrovams ruoši naujienų. Ateinančių metų sausį eteryje pasirodys laida „Prognozė“. Ar jau gali išduoti, kas laukia žiūrovų?
– Laidos filmavimai jau vyksta ir tam tikrai reikia daug laiko ir energijos – dar ir dėl to nusprendžiau nebelaukti Naujųjų metų ir anksčiau atsisveikinti su „Panoramos“ orais. Laida „Prognozė“ bus apie klimato kaitą. Tiesa, apie ją norime kalbėti ne iš gamtinės pusės – jau pakankamai daug kalbėta, kaip, kodėl vyksta klimato kaita, kokią įtaką jai daro žmogus.
Norime pažiūrėti, kaip klimato kaita veikia ir ateityje veiks kiekvieno iš mūsų gyvenimus. Žvalgysimės plačiai, nes didžiausia 21 a. problema įvardijama klimato kaita persidengia praktiškai su visomis šiuolaikinio žmogaus gyvenimo sferomis.
Klimato kaita vyksta ir, norime to ar ne, ji intensyvės. Nuo jos mes nepabėgsime, ji lydės ir mūsų vaikų gyvenimus. Laida ir bus apie tai, kaip klimato kaita veiks socialines sferas, ekonomiką, žmonių kasdienybę. Norime kurti tokius pasakojimus, kuriuos žiūrėdami žmonės geriau suvoktų, jog klimato kaita nėra vien gamtos problema.
– Esi matomas, atpažįstamas, ne sykį minėjai, kad drąsesni žmonės tave užkalbina, rašo žinutes per socialinius tinklus. O kai pirmąkart nutarei pailsėti nuo eterio, žiūrovai net pusantrų metų tavęs vis teiravosi, kur dingai. Kokių dar komentarų, minčių, pastebėjimų apie save tau tenka išgirsti iš žiūrovų?
– Pastebėjau, kad būtent „Panoramos“ žiūrovai yra labai lojalūs. Žinoma, yra kelių tipų žiūrovai: tie, kurie laidą išjungia, kai baigiasi „rimtoji dalis“, tie, kurie išjungia, kai prasideda sportas, ir tie, kurie žiūri visą laidą, nes, galbūt, laukia kitos ar panašiai. Kiti žmonės sako, kad „Panoramą“, o ypač orus, žiūri tik vyresnioji karta, bet tikrai ne.
Draugai man yra sakę, kad jų ketverių metukų dukra visą laiką žiūri ir džiaugiasi, kai pranešinėju orus. Vienas dėstytojas kažkada man yra sakęs: „Tu mums – beveik kaip sūnus.“ Draugai, pažįstami nuolat kartoja, kad mane neseniai matė, nors iš tiesų nebūname susitikę, pavyzdžiui, pusmetį ar metus. Kai kokį nors žmogų mato per televizorių, žiūrovui susidaro įspūdis, kad su juo ir pabendravo. Tiesa, tik žiūrovui (šypteli).
Nuolat visaip susiduriu su tuo, kad esu nedidelė žiūrovų gyvenimo dalis. Tai ir labai džiugina, ir kartu įpareigoja. Todėl toks ir šis išėjimas – džiaugiuosi, kad turėsiu daugiau laiko kitoms įdomioms veikloms, tačiau emociškai šiek tiek jautru, nes suprantu, jog toje sferoje su tais žmonėmis nebepasimatysiu.
– Pamenu, kai kalbėjomės prieš metus, pasakojai, jog ketini imtis metų trukmės meditacijos trenerio kursų. Ar šiandien tave jau galima vadinti meditacijos mokytoju?
– Esu baigęs mokymus, visgi šios žinios kol kas lieka tik asmeninio naudojimo, užsiimti kitų žmonių mokymu šiuo metu neturiu laiko. Nesakau, kad niekada tuo neužsiimsiu rimčiau, bet šiuo metu vis tik atsigręžiau į savo pirmąją profesiją, tai yra klimatologiją, meteorologiją.
Meditacijos mokymuose įgytos žinios man pačiam naudingos – rytais medituoju, Mindfulness (liet. dėmesingo įsisąmoninimo) žinias integruoju į savo vaikščiojimo praktikas. Beje, tai yra dar viena iš mano veiklų – kartais tenka skaityti motyvacines paskaitas apie vaikščiojimą.
– Esi tikras ėjimo ambasadorius. Feisbuke rašei, kad jau metus gyveni be nuosavo automobilio, per juos pėsčiomis įveikei 3,6 tūkst. kilometrų! Vasarą tavo socialiniame tinkle buvo įdomu stebėti, kaip tris paras iš Vilniaus keliavai į savo tėčio tėviškę, Vairopkos kaimą Ukmergės rajone. Kokių žygių esi suplanavęs rudeniui?
– Žygiams reikia nemažai laiko, o jo viskam, deja, neužtenka, tad rimtesnių asmeninių žygių kol kas neplanuoju. Tiesa, rudenį paprastai keliaujame su draugais – jau 13 metų su ta pačia kompanija leidžiamės į tam tikrus maršrutus. Beje, gruodį grįš LRT tinklalaidė „Penki kilometrai“. Ruoštis pradedame iš anksto ir jau kitą savaitę pradėsime ją įrašinėti (ankstesnius tinklalaidės „Penki kilometrai“ įrašus rasite LRT mediatekoje).
Vaikščiojimą tiesiog integravau į savo gyvenimą, jis tapo ne tik pramogos dalimi, bet ir kasdienybe, po Vilnių vaikštau susisiekimo tikslais. Tiesa, nebūtų tikslu sakyti, kad vien tik vaikštau. Ypač dirbant prodiuserio darbą, neįmanoma suspėti į visas skirtingas vietas, kuriose reikia būti. Taigi iš esmės naudojuosi visomis transporto rūšimis, tik tiek, kad neturiu nuosavo automobilio. Toks pasirinkimas mieste, man atrodo, visai pasiteisino.
– Rudenį pasigirsta skundų dėl niūrių orų, cepelininio dangaus. Tavo paties nuotaiką orai veikia?
– Be abejo. Nors nepasakyčiau, kad labai smarkiai. Visai džiaugiausi, kai baigėsi vasara, nes ji Lietuvoje yra užaštrinta. Kadangi gyvename Šiaurėje, mūsų vasara būna trumpa, o žmonių reakcija būna šiek tiek isteriška, neva reikia čiupti iš tos vasaros viską, kas įmanoma.
Pavyzdžiui, mano vasara buvo labai darbinga, bet iš išorės nuolat jaučiau netiesioginį spaudimą, kad kiekvieną dieną reikia važiuoti prie ežero, kurti grilį, vykti prie jūros ir daryti dar daug visko. Aš tam neturėjau laiko ir nelabai to norėjau, tad visai džiaugiuosi, kad prasidėjo ruduo. Rudenį gali atsipalaiduoti, nerti į darbus ir negalvoti, kad šiandien gražus oras, todėl nelabai norisi dirbti, nes jau rytoj oras gali suprastėti.
Beje, tas santykis su gerais ir prastais orais man yra sunkioji orų pranešėjo darbo dalis. Nėra labai malonu kelias savaites iš eilės pranešti, kad bus šalta, kai visi dar tikisi šilumos ir kai dar iš tiesų galėtų būti šilta. Mane džiugina geri orai – apie juos pranešti šimtu procentų smagiau negu apie prastus orus.
– Kaip turi prabėgti tavo diena, kad jos pabaigoje galėtum pasakyti, jog ji buvo gera?
– Pastaruosius keletą metų į savo kasdienybę stengiuosi įsivesti tam tikros disciplinos. Keliuosi anksti ir pirmas dalykas, kurį darau, tai 15–20 minučių medituoju. Paskui maždaug dar tiek pat laiko atlieku rytinę mankštą, o tada prasideda diena.
Jeigu tai darbo diena, geriausia ji man tuomet, kai įvyksta visi dalykai, kuriuos buvau suplanavęs, ir įvyksta kokybiškai. Dienos pabaiga man irgi labai svarbi. Mano darbo diena dažnai baigiasi vėlai, apie 21 valandą. Prieš miegą, jei pavyksta, stengiuosi nenaudoti socialinių tinklų ir apskritai ekranų. Jeigu prieš miegą lieka valanda paskaityti knygą, tai yra tobulas vakaras.
Tiesa, jeigu jaučiu, kad rutiną pavyksta puikiai sustyguoti ir laikytis disciplinos, kartais sąmoningai tą tvarką sulaužau. Vieną dieną per savaitę ryte nemedituoju ir nedarau to, ką darau įprastai, – kad neįkrisčiau į visišką savęs kontroliavimą ir turėčiau progą patirti spontaniškumą.
