Lietuviai – tikra bulvių fanų tauta, sutinka vienas iš lietuviškų traškučių gamintojo „Chazz“ įkūrėjų Žilvinas Kulvinskis. Nepaisant to, startuolio kelias į tautiečių širdis nebuvo lengvas. Regis, pavyko – lietuvių kurtus šaltibarščių ir cepelinų skonio traškučius įvertino ne tik tautiečiai, bet ir europiečiai, o Ž. Kulvinskis džiaugiasi: nors Lietuvos vietą žemėlapyje žino dar ne visi, mūsų šalies vardą pasaulis taria vis dažniau.
Dabar Ž. Kulvinskis apie bulves, jų rūšis, tekstūrą, skonį galėtų kalbėti valandų valandas. Tiesa, kai prieš kelis mėnesius nutarė mesti stabilų darbą ir nerti į traškučių verslą, girdėjo visko. „Dalis kolegų jau žinojo apie šį prekių ženklą, linkėjo geros kloties, bet buvo ir tokių, kurie stebėjosi: „Tu ką, Lietuvoje traškučius gaminsi?“ – šypsosi prisiminęs Ž. Kulvinskis.
Verslo idėjai pašnekovas kaupėsi penkerius metus – laisvu laiku gilino žinias, ėmė domėtis ir, kaip pats sako, po truputį auginti kompetencijas gamybos versle. „Ko gero, ne vienas žmogus, dirbantis kitiems, mąsto turėti kažką savo. Ne išimtis buvau ir aš. Tiesa, niekad nebuvau traškučių valgytojas, bet turiu juos mėgstančiųjų namie – namiškiai ir leidžia išlaikyti pradinį užsidegimą“, – sako Ž. Kulvinskis.
Sugrąžino traškučių gamybą į Lietuvą
Traškučių idėja kilo palaipsniui, kai, susėdęs su bendraminčiais, Ž. Kulvinskis ėmė svarstyti, ką daryti. „Iš pradžių mąstėme į Lietuvą importuoti kažką nematyto, neragauto, ieškojome idėjų tarptautinėse maisto parodose. Pamatėme, kad Lietuvoje nėra ekologiškų bulvių ir kitų daržovių traškučių – masinių traškučių gamintojams su milžiniškais pajėgumais ši niša, greičiausiai, atrodė per smulki.
Vienintelė Lietuvoje traškučius gaminusi įmonė gamybą iškėlė į Lenkiją ir mūsų šalyje neliko traškučių gamintojų, nors mūsų ūkininkų auginamos daržovės tam tobulai tinka“, – sako pašnekovas.
Taigi komanda nutarė: Trakų rajone atidarys traškučių gamyklą ir pasauliui pristatys išskirtinai lietuvišką produktą, pagamintą iš Lietuvos ūkininkų užaugintų daržovių. Sudarė verslo planą, susirado finansavimą, išsigrynino, ką gamins, įkūrė startuolį ir pajudėjo su mintimi, kad produktą eksportuos. Tik viskas nebuvo taip paprasta, patikina Ž. Kulvinskis, – pirmasis daržovių traškutis Lietuvoje buvo iškeptas tik po daugiau kaip trejų metų.
„Jei kas paklaustų, ar dar kartą sukčiau į gamybos verslą, labai pagalvočiau. Ko gero, daug paprasčiau sukurti kokią mobiliąją aplikaciją ar skaitmeninį produktą – jei iššovė, po metų ar net greičiau gali skaičiuoti grąžą, jei ne – paleidi ir imiesi kitos idėjos. Gamybos versle taip greitai niekas nevyksta. Tiesa, yra kitokio žavesio – nuo nulio kuri apčiuopiamą produktą, kol gali matyti, kaip žmonės juo mėgaujasi“, – sako verslininkas.
Lietuvių produktas jau iškeliavo į 23 šalis
Ž. Kulvinskis šypsosi – į jų gamyklą atvykę svečiai, ko gero, neretai nustemba pamatę modernią traškučių gamybos liniją. „Tik ji nėra didelė – esame palyginti smulkūs, labiau kraftinių traškučių gamintojai. Didieji gamintojai per valandą pagamina dešimtimis tonų traškučių, o mes per tą patį laiką – šimtus kartų mažiau“, – paaiškina Ž. Kulvinskis.
Sako, surasti darbuotojų gamybos srityje nėra didelis iššūkis – jaunimas pats noriai ateina dirbti, ypač į biurą. „Pas mus dirba daug jaunų žmonių, mes jiems suteikiame daug laisvės kurti ir veikti – tai stipriai juos motyvuoja, o ir mūsų komunikacijai leidžia išlikti aštresnei, jaunatviškesnei“, – sako pašnekovas.
Nuo 2019 m. lietuviški traškučiai iškeliavo į 23 pasaulio šalis, tarp jų ir Graikija, Izraelis, Jungtiniai Arabų Emyratai, Malta. Tiesa, didelė dalis mūsų tautiečių, pripažįsta pašnekovas, apie lietuvišką produktą ilgą laiką nė nežinojo, dalis nežino ir iki šiol.
„Nuo pat starto supratome, kad produktas nėra masinis, todėl koncentravomės į eksportą. Tai ir nulėmė tokią plačią traškučių geografiją“, – paaiškina Ž. Kulvinskis.
Šaltibarščių ir cepelinų skonio traškučių idėja
Vos spėjus įsibėgėti lietuvių verslui, prasidėjo pasaulinė koronaviruso pandemija. Stojus karantinui ir sulėtėjus eksporto plėtrai, verslininkai turėjo du pasirinkimus, sako Ž. Kulvinskis – arba stabdyti gamybą, arba augti Lietuvoje.
„Kaip ir daliai verslų, mums karantinas galėjo būti pražūtingas. Iš pradžių taip ir atrodė. Vis dėlto suradome kelią į lietuvių širdis – nutarėme pradėti elektroninę prekybą. Į pagalbą pasitelkėme socialinius tinklus ir netikėtai iššovėme – žmonės traškučius ėmė pirkti dėžėmis.
Sulaukdavome daugybės nuotraukų ir net vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuoti siunta į namus besidžiaugiantys vaikai ar į traškučių dėžę įlipęs šuniukas ar katė. Pamatėme, kurie traškučiai pirkėjams patinka, o kuriuos mėgsta mažiau“, – kalba pašnekovas.
Naujovių vis ieškančiai ir kuo nustebinti mąstančiai komandai vienos kūrybinės sesijos metu gimė mintis, kuri, kaip sako Ž. Kulvinskis, turėjo nustebinti mėgstančius lietuviškus patiekalus. „Gal pagaminkime cepelinų ir šaltibarščių skonio traškučius?“ – pasigirdo pasiūlymas.
„Naujieji skoniai taip pat turėjo garsiai pasakyti, kad esame vieninteliai lietuviški traškučiai, o artėjantis Lietuvos Nepriklausomybės mėnuo tik sustiprino šią žinią. Esame mažas gamintojas, todėl galime sau leisti tokius eksperimentus“, – pasakoja Ž. Kulvinskis.
Po daugiau kaip pusmečio mintis buvo įgyvendinta, o į Lietuvą ėmė skrieti komplimentai iš viso pasaulio. „Mums ėmė rašyti pasaulio lietuvių bendruomenės, sakė, lietuviškus traškučius ragauja per etnines pasaulio skonių dienas, žmonės pasakojo šiuos traškučius vežantys kaip lietuvišką lauktuvę. Lietuviški patiekalai svetur gyvenantiems tautiečiams – tikras nostalgijos skonis“, – šypsosi Ž. Kulvinskis.
Lietuviai patraukė ir užsienio gamintojų dėmesį. Ž. Kulvinskis sako, kad iki šiol jiems kartais dar tenka paaiškinti, kurioje gaublio pusėje yra Lietuva. Tai, kad mūsų šalies vardas pasaulinėje rinkoje skamba vis garsiau – džiugina.
„Metų pradžioje Kelne, kur vyko didžiausia pasaulyje užkandžių paroda, girdėjome komplimentų iš užsienio gamintojų, kad apskritai lietuviai – labai inovatyvūs gamintojai, nuolat ieško naujų skonių, turi šviežią požiūrį į gamybos rinką ir džiugina kokybe. Buvo ir daugybė fotografuojančiųjų mūsų stendą, tarp jų – ir garsaus šveicariško šokolado gamintojai. Sakė, ieško įkvėpimo pakuotėms“, – kalba pašnekovas.
Bene smagiausia jam, kad patys lietuviai – tikri patriotai. „Manyčiau, tai daugelį gamintojų ir varo į priekį. Gal dar nesame tokie kaip suomiai, kurie nagrinėja visas etiketes ir perka tik savo šalies gamintojų produktus, bet sparčiai judame šia linkme“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Traškučių suvalgome panašiai kaip amerikiečiai
Nors lietuviams bulvė – kone šventas reikalas, traškučių, pasak Ž. Kulvinskio, suvalgome kur kas mažiau negu, pavyzdžiui, britai. Mūsų traškučių valgymo įpročiai – panašūs kaip amerikiečių, daugiausia jų, žinoma, suvalgo jaunimas.
Paklaustas, ar traškučius valgyti leidžia ir savo atžaloms, pašnekovas linkteli. Priduria – su viena sąlyga. „Mūsų namuose galioja paprasta taisyklė – gali valgyti, ką nori, bet prieš tai turi būti pavalgęs, nes joks užkandis neturi tapti maisto pakaitalu. Pastebėjau, kad po sočios vakarienės vaikai traškučių beveik niekad neprašo, o jei ir paprašo, daug nesuvalgo“, – sako verslininkas.
Ar trejus metus besisukančią lietuviškų traškučių gamyklą jau galima pavadinti sėkmingu verslu? Ž. Kulvinskis šypteli: dar ne, bet, galbūt, po metų ir bus galima. „Kai tapome matomu ir žinomu startuoliu, kiti pradėjo prašyti mūsų paramos. Tiesa tokia, kad tam, jog užaugtume, mums patiems šiuo metu dar reikia tautiečių palaikymo“, – apibendrina Ž. Kulvinskis.
