Buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius po staiga ištikusio infarkto 45 dienas išbuvo komos būsenos, o pabudus laukė dar viena slogi žinia – širdį reikia persodinti. Teko įdėti daug pastangų, kad atsigautų, ir nors dar bėgioti negali, jau gyvena kone visavertį gyvenimą. Jis atviras: anksčiau pirmenybė buvo teikiama darbui, bet dabar į pirmą vietą galutinai stojo šeima.
Buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras V. Grigaravičius, kovojęs su pačiomis žiauriausiomis nusikaltėlių grupuotėmis, išsprendęs sudėtingiausias rezonansines bylas, šiandien gali pasakyti įveikęs ir pačią didžiausią savo gyvenimo kovą. Mažiau nei per pastaruosius dvejus metus jis išgyveno infarktą, pusantro mėnesio praleido komos būsenos, prieš mažiau nei pusmetį jam transplantuota širdis, bet šiandien jis stiprus ir sveikas, tikina LRT TELEVIZIJOS laidos „Klauskite daktaro“ vedėja prof. Jurgita Plisienė.
„Bėgioti dar negaliu, bet daug vaikštau, du kartus jau buvau pirtyje. Beveik gyvenu visavertį gyvenimą“, – sako pašnekovas.
Vytautas visuomet gyveno sveikai, daug sportavo, bet 2020-ųjų rugsėjo 15-ąją išėjęs iš parduotuvės staiga pasijuto silpnai ir sukniubo prie automobilio.
„Dar žmonai pasakiau, kad man kažkodėl silpna, ir viskas, praradau sąmonę. Paskui man medikai sakė, kad kai klinikose atgaivino, aš su jais lyg bendravau, bet aš nieko neprisimenu. Buvau prijungtas prie įvairių aparatų, pats negalėjau valgyti, mokiausi ir atsisėsti, ir atsistoti. Raumenys buvo atrofavęsi, reikėjo daug pastangų įdėti, kad atsigaučiau“, – pasakoja vyras.
Pabudus iš komos prireikė pusmečio, kad atsistotų ant kojų. Vaikščioti iš naujo mokėsi reabilitacijos centre – ten pamažu ir persilaužė. Įvykus infarktui aplinkui buvo nemažai žmonių – laimei, vienas jų tučtuojau ėmė gaivinti Vytautą. Laidos svečias iki šiol nežino, kas tas žmogus, kuris nulėmė jo likimą. Aplinkiniai padėjo ir iškviesti greitąją pagalbą, mat šalia buvusi žmona visiškai sutriko.
Buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras atmena: pabudęs iš komos net neišvydo artimųjų, mat tuo metu siautė COVID-19, ligonių nebuvo galima lankyti. Šeimą jis pamatė tik tada, kai jau galėjo pasinaudoti mobiliuoju telefonu. Pirmiausia susisiekė su žmona – ji atrodė džiaugsminga, bet graudinosi. „Ji kiekvieną dieną skambindavo medikams, teiraudavosi apie mano situaciją, sveikatą, būklę ir laukė. Bet įvyko stebuklas“, – sako pašnekovas.
Į LRT TELEVIZIJOS laidos „Klauskite daktaro“ studiją atvyko ir Vytauto sūnus Egidijus. Pusantro mėnesio nežinioje kartu su kitais šeimos nariais praleidęs vyras teigia jautęsis turbūt taip, kaip jaustųsi kiekvienas, kai jo artimas žmogus tiek laiko yra paniręs į komą.
„Informacijos nėra, kaip ir jokių garantijų, kaip viskas pasibaigs. Iš tikrųjų jaudiniesi, lauki tų gerų žinių, visą laiką lauki. Sunkiausias buvo pirmas skambutis, kurio sulaukiau būdamas darbe, mamos skambutis, tas pranešimas, kad taip atsitiko. Ji, be abejo, buvo pilna emocijų, teko raminti, kažkaip susizgribti savyje pačiam, tiesiog galvoti pozityviai, kad viskas bus gerai. Iš tikrųjų gavus tokią žinią kaip iš giedro dangaus reikia labai daug vidinių pastangų save pamotyvuoti, kad tikrai viskas bus gerai ir kad tai nėra pabaiga“, – mintimis dalijasi laidos svečias.
Tokie dalykai labai suartina šeimos narius, patvirtina Egidijus, net jei šeima ir taip buvo it kumštis. Jie vienas kitam dažniau skambino, reiškė daugiau palaikymo, siūlė pagalbą, keitėsi informacija. Pačiam Vytautui šeima visada buvo svarbiausias dalykas gyvenime, bet taip jau yra: kol esi sveikas, atrodo, kad prioritetas gali būti ir darbas.
„Dabar šeima galutinai liko pirmoje vietoje, – teigia jis. – Visas dėmesys dabar skiriamas šeimai, bendravimui. Iš tiesų kažkada taip būdavo, kad pirmenybė būdavo teikiama darbui, tarnybai policijoje, o šeima palauks...“
Mane kurį laiką kankino abejonės, ar sutikti su širdies pakeitimu, ar gyventi su tuo varikliuku. Ir atėjo žmogus, kuriam persodinta širdis, papasakojo savo įspūdžius, pasidalijo patirtimi.
V. Grigaravičius
Taip jau nutiko, kad Vytautą liga užpuolė pandeminiu laikotarpiu. Sūnus Egidijus neslepia, kad buvo nelengva, – juk tikrai tokiu metu norisi nuolat būti šalia tėčio, jį matyti, bet džiaugiasi, kad su šiuolaikinėmis technologijomis pavyko palaikyti ryšį ir pamatyti vienas kitą bent virtualiai. Dar viena skaudi žinia buvo ta, jog tėčiui reikia širdies transplantacijos, nors ir nebuvo visiškai netikėta. Vytautui priimant sprendimą teko bendrauti ir su žmogumi, jau gyvenančiu su persodinta širdimi.
„Į mano palatą buvo atėjęs žmogus su jau persodinta širdimi. Mane kurį laiką kankino abejonės, ar sutikti su širdies pakeitimu, ar gyventi su tuo varikliuku. Ir atėjo žmogus, kuriam persodinta širdis, papasakojo savo įspūdžius, pasidalijo patirtimi. Po to dar man paskambino vienas Konstitucinio Teismo teisėjas, irgi padrąsino, sakė, kad jo kaimynas gyvena su persodinta širdimi, bėgioja kaip šešiolikinis...
Gydytojai darė eksperimentą – mane perkėlė į reanimacinę palatą ir atjungė tą aparatą. Aš šešias valandas prabuvau su savo širdimi. Kol gulėjau, sėdėjau lovoje, tol viskas normaliai, atrodo, kad viskas įprasta, bet po to man liepė organizmui duoti krūvį. Išėjau į koridorių pasivaikščioti ir tada pajaučiau, kad trūksta oro. Tas parodė, kad širdis, nors ir veikia, nėra pajėgi. Po to vėl viską prijungė. Netrukus ir priėmiau sprendimą, pasirašiau visus reikiamus dokumentus ir laukiau, mane įtraukė į eilę“, – pasakoja Vytautas.
Laukti teko metus ir keturis mėnesius. Iš vienos pusės, atrodo, kad širdis buvo persodinta gana greitai, bet žmogui ir jo artimiesiems, gyvenantiems laukimu, tai tikra amžinybė.
„Tas laikas toks sulėtėjęs, nežinai, kaip viskas gali pasisukti. Bet mūsų šeima pasitiki medicina, buvę šeimoje ir kitokių dalykų, tai tikrai daktarai yra profesionalūs, jais pasitikime. Man asmeniškai nekilo abejonių, kad kažkas gali būti blogai arba kad kažką ne taip padarys“, – kalba Egidijus.
Sulaukus žinios apie donorą Vytautą užplūdo ir palengvėjimas, ir ėmė kamuoti nerimas: kaip viskas vyks ir ar pavyks?.. Bet viskas pavyko – Vytautas atsibudo su nauja širdimi.
„Apėmė džiaugsmas, kad viskas gerai. Jokio skausmo nejaučiau, nieko, tik tiek, kad dar buvo sudėtinga atsistoti, vaikščioti, sakykime, iki tualeto nueidavau tik palydint. Bet kokią trečią dieną pradėjau jau pats vaikščioti. Iš pradžių nedrąsiai, bet po trupučiuką, paskui vis daugiau, daugiau“, – dalijasi vyras.
Sūnus Egidijus visą laiką stengėsi būti nusiteikęs pozityviai, manė: yra, kaip yra, taip jau atsitiko, gyvenimas taip susiklostė ir reikia į ateitį žvelgti pozityviomis akimis, kad viskas bus gerai. Kaip nepalūžti, kai artimasis grumiasi su itin sudėtinga liga ar kovoja dėl savo gyvybės, pataria medicinos psichologė Jovita Žibūdaitė.
Sunkiausia yra tiems žmonėms, kurie yra pripratę gyventi iliuzijoje, tarsi gali daug ką kontroliuoti. Kai kalbame apie sveikatos problemas, kontrolės beveik nebelieka, o kai nebelieka kontrolės, lieka susidūrimas su bejėgiškumu.
J. Žibūdaitė
„Susidūrimas su artimojo liga visą laiką yra didžiulis stresas. Tai iš tikrųjų laikoma vienu didžiausių stresorių, kokius žmogus gali patirti per gyvenimą dėl to, kad tai yra susidūrimas ne tik su sunkia situacija, bet ir sudėtingais jausmais, tokiais kaip nerimas, neapibrėžtumas, neviltis, bejėgiškumas. Šeimos susitelkimas ir susimobilizavimas yra labai svarbus faktorius, tačiau jis nėra pasiekiamas lengvai, nes kiek būtų šeimos narių, kiekvienas į artimojo ligą reaguoja labai individualiai. Tam, kad pasiektume tos nepatogios realybės, jog artimasis serga, priėmimo etapą, turime pereiti per labai daug nepatogių etapų.
Net jeigu mes suvokiame, kad artimieji anksčiau ar vėliau gali susirgti kokia nors liga ir galime turėti tokią patirtį, taip atsitikus visą laiką ištinka šokas. Kai tu pats sergi ir guli, pavyzdžiui, ligoninėje, realybės suvokimas natūraliai ateina greičiau, nes matoma, tarp kokių sienų esama, bendraujama su kitais pacientais, gydytojais, seselėmis. Tuo tarpu artimasis, likęs namuose, išgyvena didžiulį kontrolės praradimą, nes negali nieko pakeisti.
Sunkiausia yra tiems žmonėms, kurie yra pripratę gyventi iliuzijoje, tarsi gali daug ką kontroliuoti. Paprastai tokiems žmonėms gyvenime labai sekasi, jie daug padaro, yra ambicingi, bet kai kalbame apie sveikatos problemas, susidūrimą su mirtimi, artimuosius, tai kontrolės beveik nebelieka, o kai nebelieka kontrolės, lieka susidūrimas su didžiule neviltimi ir, kas baisiausia tokiems žmonėms, bejėgiškumu“, – komentuoja psichologė.
Tačiau susidūrus su savo pažeidžiamumu pradeda keistis mūsų požiūris – ir į ligą, ir į save pačius, ir į artimąjį, ir į patį gyvenimą. Ištikus sunkiai ligai, prireikus donoro tenka išgyventi ir ilgą laukimo etapą. J. Žibūdaitė pažymi, kad nei vienas laukimas nepraeina be vilties ir nevilties epizodų.
„Neviltis yra tiesiog mintys, tam tikra emocinė būsena, tuo tarpu viltis visą laiką yra daug daugiau, tai yra savotiškas pagrindas, vertybė. Tie žmonės, kurių artimieji pagaliau gavo donoro organą, pasveiko po sunkių ligų, greičiausiai pasakys: taip, momentais buvo apėmusi neviltis, bet visą laiką šalia jos buvo ir viltis“, – kalba ji.
Nesvarbu nuveikti dideli darbai, įtaka, autoritetas ar gauti svarbūs apdovanojimai – likimas sudėtingų iššūkių gali atsiųsti kiekvienam. Svarbiausia nepamiršti, kad viskas ne vien medikų rankose, – artimųjų palaikymas, pagalba, parama sergant yra ne mažiau svarbūs.
Plačiau – gegužės 7 d. laidos „Klauskite daktaro“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
