„Man namai, pirmiausia, žmogus, kuris tave myli tokį, koks tu esi“, – LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ sako režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Tačiau kalbėdama apie santuoką su garsiu filmų kūrėju Dexteriu Fletcheriu ji taip pat pažymi: nereikia galvoti, kad su žmogumi būsi iki gyvenimo galo ir dėl to gali daryti ką nori – kiekvieną dieną turi dirbti su savimi ir santykiais.
D. Ibelhauptaitę kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.
– Kaip atrodytų opera „Dalios laimė“?
– Mano specializacija operose – mirties scenos, kurios gali būti iki 20 minučių, tad beprotiškai sunku, nes žiūrovui gali būti labai nuobodu; tada vienuolynai, superdvasingos vienuolės ir dar galinga specializacija – viešnamiai ir palaido elgesio scenos, bohema.
Bet „Dalios laimė“ startuotų negyvenamoje saloje, kur nėra nei viešnamio, nei vienuolyno, nei žmonių – tik gamta, vanduo, medžiai. Tai būtų idealas.
– O kaip įsivaizduojate 20 minučių mirties sceną?
– Galiu pasakyti, kokia man subjektyviai būtų ideali [mirties scena], bet ne mene, ne filme. Žinote, aš labai mėgstu desertus, bet suprantu, kad jų visų negaliu valgyti. Būna, beprotiškai norisi. Tada žiūriu į tą desertą ir galvoju: jis manęs lauks kitame gyvenime, aš juos visus sudedu ten, į kitą gyvenimą, ant lentynos. Kai ateis mano mirties scena, aš būsiu laimingiausias žmogus, nes įsivaizduosiu, kaip manęs laukia visi tortai, pyragėliai, morengai. Man bus didžiausia šventė.
O šiaip man atrodo, kad žmogui labai svarbu rasti, kur jis galėtų pabėgti nuo savo darbo, pasisemti energijos, įkvėpimo, duoti sielai atsikvėpti. Iš to susidaro laimė, nes gali atnešti naujos energijos, naujo požiūrio į savo darbus.
Man namai, pirmiausia, žmogus, kuris tave myli tokį, koks tu esi. Tau nei turi sektis, nei turi būti gražus. Tai svarbiausia – žmogus, kuris tave priima ne tada, kai patiri pergalę, bet ir tada, kai būna didelės nesėkmės, asmeniniai nusivylimai.
– Man atrodo, kad jūs niekada nesiilsite – visą laiką bėgate. Kai sakote, reiktų atitrūkti, kažkur pasisemti įkvėpimo, net neįsivaizduoju, kas jums yra ta vieta.
– Aš turiu svajonių vietą – Taitį. Praėjusiais metais ten buvome antrą kartą. Toliau nuo Taičio yra nuostabi sala. Reikia labai toli skristi, plaukti laivu, pagaliau atvažiuoji ir yra 9 nameliai iš bambukų be langų, kuriuose turi galimybę būti. Galvoju, va čia – nei interneto, nei telefonas veikia – atsijungsiu. Tada supratau, kad negaliu sėdėti vietoje.
Jeigu yra galimybė eiti, vaikščioti, žiūrėti į žuvis... Aš ne tai, kad užsirašiau visur, kur įmanoma – ėjau prie savininkų ir sakiau: bet mes šiandien dar galime kur nors nuvažiuoti! Jie sako: kodėl tu negali pačilinti? Dexteris [Fletcheris, sutuoktinis – LRT.lt] sako, kad kai nuvažiuoju į naują vietą, ją ne apžiūriu, o užkariauju. Turiu sužinoti viską. Jei nuvažiuojame į šalį ar miestą, turiu apžiūrėti visus muziejus, gatves, geriausius restoranus ir parkus. Būna jausmas, kad daugiau ten negrįšiu – matyt, tai iš vaikystės, kai negalėjome išvažiuoti.
Aš darau kelionių planus. Prieš pusę metų nusimatau, kaip bus. Pradedu skaityti, ką galima pamatyti, padaryti. Bet aš ne tik susirašau – esu maniakė: susigrupuoju pagal rajonus, kad nebėgiočiau pirmyn atgal, kad nuėjusi į rajoną pamatyčiau viską, kas ten yra. Ir čia dar ne viskas: užsirašau, kada tos vietos veikia, kad, neduok Dieve, neateičiau, kai uždaryta, ir prarasčiau laiko.
– Niekada nesvarstėte apie tokį verslą, kaip kelionių agentūra?
– Visi mano draugai apie tai kalba. Turiu visus užrašus, su draugais visada dalijuosi. Tai vienas hobis. O kitas – interjero dizainas. Jau 15 metų kaupiu visas man patikusias iškarpas iš „Wallpaper“, „Architectural Digest“, „Elle Decoration“. Dedu į atskirus aplankus: „Baldai“, „Apšvietimas“... Kada nors prisireikia: scenografijai, idėjoms. Taip lavini, mokai save. Kai kūrėme savo buto interjerą, iškračiau visas tas dėžes. Tais metais net dizainerių ir profesionalių architektų žymus portalas „Dezeen“ mūsų butą išrinko Nr. 1 pasaulyje.
– Kas jums yra namai?
– Man namai, pirmiausia, žmogus, kuris tave myli tokį, koks tu esi. Tau nei turi sektis, nei turi būti gražus. Tai svarbiausia – žmogus, kuris tave priima ne tada, kai patiri pergalę, bet ir tada, kai būna didelės nesėkmės, asmeniniai nusivylimai.
Namai – kai gali pasislėpti, būti pats su savimi, daryti tai, kas tau artima. Nebūtinai tai, kaip žmonės galvoja, koks tu esi, ir esi. Turiu galvoje labai aiškų atskyrimą: yra Dalia Ibelhauptaitė, kuri stato spektaklius, veikia viešai, užsiima labdara, ir yra Dalia.
Mano bute nėra spalvų, yra tik pilka. Gyvenimas – labai emociškai prisodrintas, dramatiškas, spalvotas. Kai esi namie, šaunu, kai viskas neutralu.
Manęs klausia, kokia jūsų ideali diena namuose. Man ideali diena, matyt, kas žmonėms pati nuobodžiausia diena. Bet man ji išskirtinė, nes man nereikia eiti į jokį susitikimą, man nieko nereikia daryti: galiu atsikelti iš lovos, nueiti nusipirkti laikraščių, grįžti, atsigulti ant sofos, išsitraukti dar nišinių žurnalų krūvą, kuri tris keturis mėnesius laukia savo eilės, ir visą dieną skaityti.
Kai tuokiamės bažnyčioje, yra sakoma: iki mirtis mus išskirs. Kaip mes tai suprantame? Jis mano vyras, aš žmona, dabar galiu daryti ką noriu. O taip nėra. Yra kiekviena diena, kiekvieną dieną turi dirbti su savimi, santykiais.
– Surasti žmogų, kuris tave priimtų besąlygiškai tokį, koks esi, siekinys, bet kaip tokį rasti? Dažniausiai norime keisti saviškius, patys keistis. Kaip su Dexteriu atradote tą buvimą kartu, vienas kito priėmimą?
– Manau, žmogui, kurį myli, turi suteikti visišką laisvę išpildyti savo potencialą, svajones. Turi jį visapusiškai palaikyti, net jei tau atrodo, kad tai nelabai gerai. Turi visiškai atiduoti jam savo palaikymą – tada suteiki jam sparnus, vidinės jėgos. Negali jo kritikuoti, dusinti, priekaištauti – turi žmogui parodyti, kad jis labai vertingas. Tada jis jaučia, kad tu jį tikrai myli, nes tai nesavanaudiška.
Niekada neturime galvoti, kad esi su žmogumi iki gyvenimo galo. Kai tuokiamės bažnyčioje, yra sakoma: iki mirtis mus išskirs. Kaip mes tai suprantame? Jis mano vyras, aš žmona, dabar galiu daryti ką noriu, vis viena iki mirtis išskirs. O taip nėra. Yra kiekviena diena, kiekvieną dieną turi dirbti su savimi, santykiais.
Kai ištekėjau, iš pradžių galvojau: na, jei 6 mėnesius bus faina, tai bus faina. O po 6 mėnesių galvoji: o, dar galėtų būti 6 mėnesiai. Tada pradedi galvoti: o jeigu porą metų? Dabar mes vedę 23 metus.
– Sakote – nekritikuoti, palaikyti nepaisant to, kad galvoji: galbūt neveiks. Bet gyvenime jūs esate režisierė, ta, kuri duoda nurodymus, turi matyti didesnį paveikslą, turi žinoti, kaip yra geriau.
– Įsivaizduokite, vieną dieną tavo vyras sako: aš režisuosiu filmą. Kokia jūsų pirma mintis? „O Jėzau Marija – košmaras! Kas, jeigu bus blogai? Ką tada reikės daryti?“ Aš tada pasiplaunu į Lietuvą režisuoti operų. Neskaitau scenarijaus, nematau, kaip, ką jis režisuoja. Visi žmonės galvoja, kad aš neegzistuoju, kad egzistuoja fikcija, ne žmona.
Filmą pamačiau, kai jis buvo paskutinėse montažo stadijose. Žiūrėjau viena ir su siaubu, galvojau: o ką reikės pasakyti, jei blogai? Bet tada tas filmas buvo nominuotas BAFTA apdovanojimui už geriausią debiutą. Man kaip ir nebereikėjo jaudintis. O jei būčiau rėkusi, „tu nedaryk“, visaip gąsdinusi ir stabdžiusi, dabar Holivudas neturėtų gero režisieriaus.
Visas pokalbis – rugsėjo 24 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
