Antrojo pasaulinio karo Lietuvos istorijos tyrinėtojas vokietis Christophas Dieckmannas teigia, kad principingą Holokausto istoriką turėtų dominti ne „kas kaltas“, o kodėl ir kaip tai įvyko. Jo įsitikinimu, reikia ieškoti dirgiklių, dėl kurių, tarkime, naciai sumanė savaip perrašyti Vokietijos istoriją, o lietuviai tikėjosi tuo pasinaudoti išgydydami savąją traumą.
Bendradarbiaujant Vilniaus žydų viešajai bibliotekai ir muziejui „Dingęs štetlas“ Vilniuje lankėsi garsus vokiečių istorikas dr. Christophas Dieckmannas, monumentalaus veikalo „Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944“ („Vokiečių okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“) autorius. Knyga pelnė Jad Vašem apdovanojimą.
Ch. Dieckmannas nuo 2000-ųjų dalyvauja Tarptautinėje istorinio teisingumo komisijoje. Savo darbuose Lietuvos žydų tragediją jis analizuoja platesniame Europos istorijos kontekste, atkreipdamas dėmesį į vietos veiksnius ir į bendrą atsakomybę už genocidą.
Žydų viešojoje bibliotekoje autoritetingas istorikas skaitė paskaitą „Kaip tai įvyko? Klausantis daugelio balsų. Antrasis pasaulinis karas ir Šoa Lietuvoje“. Renginį pradėjo bibliotekos vadovė Liana Jagniatinskytė, diskusiją moderavo žydų istorijos specialistė, „Dingusio štetlo“ Edukacijos skyriaus vadovė dr. Jolanta Mickutė.
Istorijos dėsnio nėra
Genocidas, Šoa, Holokaustas... Kuris šių terminų kelia mažiausiai abejonių tyrinėjant žydų naikinimą Antrojo pasaulinio karo metais? Ch. Dieckmanno teigimu, pasirinkti teisingus terminus ir metodus yra esminis žingsnis, mat jie apibrėžia tyrinėtojų klausimus ir mąstymo kryptį.
Pats linkęs vartoti terminą Šoa, ilgai dominavusį daugiausia tyrinėtojų žydų veikaluose. „Pirmiausia pažvelgti iš aukos perspektyvos, ne tik nusikaltimo vykdytojų ar jiems talkinusių, yra geras sprendimas“, – tikino istorikas. Hebrajų kalbos žodis „šoa“ specifiškas, jis nusako mėginimą išnaikinti visus Europos žydus.
Kai 1944 m. buvo sumanytas terminas „genocidas“, geopolitikoje su juo sieti dideli lūkesčiai. Tikėtasi, kad vienoje ar kitoje pasaulio dalyje išryškėjus genocido požymiams tarptautinė bendruomenė mobilizuosis, reaguos ir imsis veiksmų. Deja, pasak istoriko, taip atsitiko galbūt tik kartą – buvusioje Jugoslavijoje.
Istorijos mokslui, anot Ch. Dieckmanno, šis terminas kelia dar didesnių problemų ir ginčų, nes pagal 1948 m. Junginių Tautų apibrėžtį yra kompromisinis ir neleidžia tvirtai įvardyti nusikaltimo.
Genocido tyrimai Šoa istorikui įdomūs, tačiau daugeliu atvejų yra beverčiai, nepadeda suprasti, kas iš tiesų įvyko. Anot Ch. Dieckmanno, daugelis kairiųjų pažiūrų istorikų tiki, kad žmonijos istorijoje veikia tam tikra sistema, struktūra: „Kai atrasime tuos mechanizmus ir sužinosime, kaip jie veikia, galėsime įsikišti, sustabdyti žmonių naikinimą.“ Tyrėjo įsitikinimu, tokių mechanizmų istorijoje nėra.
„Jei vaizduoji, kad juos įžvelgi, tiesiog pernelyg viską supaprastini. Kaip istorikas ir mokytojas galiu pasakyti: istorijoje nėra dėsnio, esą ji visada vystosi pagal vieną modelį“, – teigė Vilniaus žydų viešosios bibliotekos svečias.
Pasak jo, istorija grįsta žmonių ir jų grupių interesais, šių jėgų tarpusavio santykiais, o ne struktūromis, glūdinčiomis kažkur giliau. „Ne, tėra tik paviršius“, – pabrėžė istorikas.
Istorijos dievas
Ch. Dieckmannas atkreipė dėmesį, kad bene visa Holokausto istoriografija paremta teisminiu mąstymu ir istorikams dažniausiai suteikiamas teisėjų vaidmuo. Svečias pasakojo, kad 19 amžiuje Vokietijoje buvo gyvai diskutuota, kokia yra istorijos mokslo funkcija, ar ji turėtų vertinti skirtingus žmones, kuris geras, kuris – blogas ir pan.
Kaip istorikas ir mokytojas galiu pasakyti: istorijoje nėra dėsnio, esą ji visada vystosi pagal vieną modelį.
„Ar turime melstis istorijos dievui, o gal išmokti pamokas ateičiai? Manau, svarbiausia išsiaiškinti, kaip tai įvyko. Užuot ėmęsi vertinimų ir mokęsi pamokų, iš pradžių išsiaiškinkime, kas iš tiesų įvyko. Pirmiau turi būti atlikta empirinė rekonstrukcija ir analizė, tada jau galime pereiti prie verčių nustatymo, moralės, kaltinimų, sugretinimų. Toks skyrimas truputį dirbtinis, bet man padeda“, – sakė svečias iš Vokietijos.
Gera istorijos knyga, anot jo, nėra verdikto rašymas, ji tik atskleidžia aplinkybes. O verdiktą turi priimti skaitytojas. „Tad istorikai nėra teisėjai, tai – esminis dalykas. Jie turi išklausyti daugybę balsų, pažvelgti iš daugelio perspektyvų, kad suprastų rezultatą. Jei Antrajame pasauliniame kare ir Šoa matysi tik vokiečius, atsiskleis tik pusė paveikslo“, – teigė istorikas.
Dirgikliai
Žydų naikinimą, pasak Ch. Dieckmanno, inicijavo tam tikra vokiečių politikų, jėgos struktūrų pareigūnų, pramonės ir kultūros atstovų grupė.
Istoriko žodžiais, norint suprasti, kas lemia grupės sprendimus, reikia suvokti tų žmonių patirtį. „Ne tai, ką jiems teko patirti, o kokią išvadą jie iš to pasidarė. Kaip interpretuoja savo asmeninę praeitį“, – kalbėjo jis.
Pasak mokslininko, būtina rasti akstinus, dirgiklius, esminius įvykius, kurie tą grupę vertė pasielgti taip, kaip iš istorijos žinome ją pasielgus. Nacionalsocialistų atveju, anot Ch. Dieckmanno, dirgiklis akivaizdus – 1918-ieji, Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare.
„Naciai ir nemaža dalis vokiečių visuomenės negalėjo su tuo susitaikyti. Jie tikėjo, kad jei tuoj pat nesustiprėsime, išnyksime nuo žemės paviršiaus visiems laikams. Tie žmonės sakė: turime ištrinti iš istorijos pralaimėjimo metus ir kad jie daugiau niekada nepasikartotų. Make Germany Great Again. Tai buvo trauma“, – pabrėžė Ch. Dieckmannas.
Pralaimėjimo priežastimis naciai įvardijo socialinę katastrofą, žydus, kairiuosius ir liberalus: „Jei norime, kad nepasikartotų 1918-ieji, turime būti jiems griežtesni, vengti socialinių krizių, kairiųjų politikos ir bet kokio žydų įsitraukimo į mūsų gerovės kūrimą.“
Anot istoriko, tai paaiškina tendenciją, kad kai kariauti darėsi vis sunkiau, vokiečiai didino žydų naikinimo mastą: „Kuo blogiau sekasi, tuo radikalesni turime būti tiems, kurie prisidėjo prie 1918 m.“
Lietuvių pagrindinis dirgiklis ir trauma 1941 m. aplinkybėmis buvo 1940-ieji, kai sovietai aneksavo kraštą. Ne tik patys radikaliausi visuomenės elementai, bet ir liberalai, net socialdemokratai siekė „perrašyti 1940-uosius“ ir šiuo tikslu pasinaudoti vokiečiais.
„Tenka dar kartą pažvelgti į 1918 m. Lietuva nepriklausomybę paskelbė būdama Vokietijos okupuota, jai palaikant. „Mes gudrūs, šitam karui baigiantis pamėginsime vėl padaryti tą patį“, – ano meto lietuvių nuostatas perteikė Ch. Dieckmannas.
Savo ruožtu Lietuvos žydai jokio istorinio dirgiklio neturėjo. Anot tyrėjo, kyla natūralus klausimas, kodėl iki 1941 m. jie nepabėgo iš Lietuvos ir atsidūrė spąstuose? Jo manymu, nesena patirtis leido jiems vokiečiais pasitikėti. Per Pirmąjį pasaulinį karą Vokietija okupavo Lietuvą, jų politika buvo sunki, tačiau sunki visoms tautinėms grupėms, ir žydai nebuvo persekiojami.
„1941 m. vyresnioji žydų karta kalbėjo, kad vokiečius gerai pažįsta: „Jie elgsis žiauriai, bus kančių ir aukų, tačiau įmanoma išlikti. Ir... jie geresni už bolševikus.“ Toks buvo vyresniųjų mąstymas. Jaunesni pabėgo tikėdamiesi greitai grįžti, jie nemanė, kad Raudonoji armija bus taip lengvai išstumta“, – aiškino Ch. Dieckmannas.
Nepastebėti milijonai
Iš visų Holokausto dalyvių kategorijų – nusikaltėliai (perpetrators), aukos (victims) ir stebėtojai (bystanders) – savo veikaluose Ch. Dieckmannas teigė vartojąs tik „aukos“ terminą. „Nusikaltėlių“ beveik ne, šią Holokausto dalyvių grupę linkęs vadinti „atsakingaisiais“.
Pasak istoriko, Šoa aukos visų kitų Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų aukų kontekste sudaro maždaug 45 proc. Europoje buvo nužudyta 5,8 mln. žydų, visų nusikaltimų aukų yra apie 12–13 mln. Lietuvoje nužudyta apie 200 tūkst. žydų, iš viso apie 420 tūkst.
Pirmoji didelė grupė, pasmerkta sunaikinimui, buvo karo belaisviai. Per pirmąjį karo pusmetį iki 1942-ųjų pavasario Rytų Europoje buvo nužudyta preliminariai 3 mln. žmonių: 900 tūkst. žydų ir daugiau kaip 2 mln. sovietinių karo belaisvių. Karui tęsiantis žydų aukų procentas auga, nes prasideda Lenkijos, Vengrijos žydų naikinimas, kitų tautybių belaisvių skaičius mažėja. „Kaip buvo galima nepamatyti 3 mln. nužudytų žmonių?“ – retoriškai klausė istorikas.
Kita aukų grupė – 1943–1944 m. evakuotieji sovietų asmenys. Anot Ch. Dieckmanno, ši tema istorikų beveik netyrinėta.
Dar viena, kur kas mažesnė grupė – psichiatrijos ligoninių pacientai ir asmenys su negalia. Vokietijoje tai buvo žmonės, kuriems gyvybė atimta pirmiausia. Aukomis tapo 70 tūkst. etninių vokiečių, kuriuos naciai laikė didele našta nacijai. Lietuvoje visi psichikos ligoniai žydai buvo išžudyti 1941 m. rudenį. Juos naikino vokiečiai, padedami lietuvių.
Iš esmės antisemitizmo istorija Lietuvoje nėra smurtinga. Tik kai pasirodo sovietai ir naciai, tai nepaprastai eskaluojasi.
„O lietuviai psichikos ligoniai – kalbame apie 400–500 asmenų grupę – nebuvo išžudyti. 1943 m. vokiečiai pasiūlė juos sunaikinti kaip balastą. Lietuvių intelektualinis elitas krašto okupacinės valdžios administracijoje ir greta jos, taip pat medikų aplinkoje iškart pasipriešino. Ir vokiečiai atlyžo – tvarkykitės patys“, – teigė Ch. Dieckmannas.
Mirtina atmaina
Auditorijos klausiamas, kokią įtaką nacių ideologijai padarė Reformacijos lyderio Martino Lutherio požiūris į žydus, istorikas teigė, kad ši istorinė figūra yra klasikinio antisemitizmo atvejis. Pasak Ch. Dieckmanno, M. Lutheris tėra vienas ilgos antisemitizmo istorijos epizodas.
O istorija išties ilga. „Antisemitizmas yra krikščionybės ir islamo pasaulių, dviejų naujų monoteistinių religijų fenomenas“, – teigė istorikas. Po M. Lutherio antisemitizmas keitėsi. Anot mokslininko, 1918-ieji ir nacistinė pralaimėjimo interpretacija pakeitė antisemitines struktūras.
„Tai šis tas nauja. Kad žydai „nepakankamai gerai kovėsi“, „nuodijo pasaulį“, „žudė mūsų vaikus“, „turi per daug pinigų“, „yra pernelyg gerai išsilavinę“, „užima kai kurias profesines sferas“ – visa tai buvo vardijama ir anksčiau, tačiau tai nevedė prie masinio žudymo. Esminis pokytis įvyko 1918 m. ir pasikartojo 1941 m. – tada ši antisemitizmo atmaina tapo mirtina. Tad M. Lutheris – labai svarbi figūra antisemitizmo ir žydų gyvenimo Europoje požiūriu. Tačiau jo atvejis nepadeda paaiškinti, kas atsitiko po 1933, 1941 ir 1943–1944 m.“, – kalbėjo istorikas.
Lietuvoje antisemitizmas egzistavo jau seniai – ir 19 amžiuje, ir per Pirmąjį pasaulinį karą, pasireiškė ir tarpukariu. „Tačiau ar vedė prie smurto? Ne. Smurto buvo tik vienoje kitoje vietoje, dažniausiai jį sukeldavo įsibrovėliai, tarkime, kazokai 1915–1916 m. arba nedidelės vietinių fanatikų grupuotės. Tačiau iš esmės antisemitizmo istorija Lietuvoje nėra smurtinga. Tik kai pasirodo sovietai ir naciai, tai nepaprastai eskaluojasi. Kodėl? Man tai nepaprastai įdomūs klausimai“, – renginiui baigiantis arką į būsimus darbus ir susitikimus tiesė Ch. Dieckmannas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
