Kartu ne tik namų rutinoje, bet ir muzikiniame kelyje – tokia aktoriaus, dainininko, mėgstamo audioknygų ir filmų balso Giedriaus Arbačiausko šeima. Jis dalijosi, kad su žmona violančelininke Agne nevertė trijų sūnų sekti savo pėdomis, šį kelią jie pasirinko savarankiškai. „Scena yra lyg lakmuso popierėlis, jeigu yra įtampos, nesutarimų – jie iškart išlįs scenoje. Pirmiausia, visa tai, kas yra nutylėta, turi išsispręsti, kad išeitumėte į sceną kurti, kad niekas nestabdytų“, – pasakojo jis.
LRT.lt kalbino aktorių G. Arbačiauską ypatingą dieną – prieš spektaklio-koncerto „Rudnosiukas ir jo moterys“ (režisierius ir scenarijaus autorius Vytautas V. Landsbergis) premjerą, vykusią Kaune. Šis pasirodymas – tai dainomis ir pasakojimais perpinta Rudnosiuko gyvenimo istorija, kuri žiūrovą priverčia ir nusišypsoti, ir nubraukti ašarą. Kaip pasakojo aktorius, šis spektaklis-koncertas paskatino prisiminti save kaip vaiką ir permąstyti per gyvenimą užsidėtas kaukes.
„Kurdamas personažus to neišvengsiu, nes mano kūnas, mąstymas, jausmai – mano instrumentas. Ir asmeninės gyvenimo patirtys, per kurias perėjau, – kaip kelrodės žvaigždės. Esu kaip tas skambantis instrumentas. Ir šis personažas – jis perėjęs per kitas gyvenimo situacijas ir galbūt jautriau reaguoja, yra kitoks, todėl man reikia užsivilkti tą emocinį rūbą ir tas spalvas turėti omenyje“, – kalbėjo G. Arbačiauskas, paklaustas, ar šis personažas atitinka jį patį.
Dvi vaikystės svajonės, virtusios realybe
Trakuose augęs G. Arbačiauskas meilę teatrui ir literatūrai apibūdino ne kaip pašaukimą, o labiau kaip didžiulį norą būti scenoje, užgimusį visai netikėtai, kai vyresnė sesuo į namus parnešė Vinco Krėvės istorinę dramą „Skirgaila“, įtraukusią iki ašarų.
Antroji svajonė buvo išmokti groti gitara: „Atsimenu, tėvų išprašiau gitaros ir pradėjau groti. Tuo metu nebuvo interneto, todėl reikėdavo susipažinti su žmogumi, mokėjusiu groti gitara – jis parašydavo kelis akordus, kuriuos išmokdavai. Išmoksti vieną dainelę ir brūžini brūžini – nusibosta. Susitari susitikti po dviejų savaičių, jis tau kitą užrašo. Informacija pasiekdavo gerokai lėčiau, tokia ištęsta laike. Atsimenu, atsiverčiau poezijos knygelę, žiūriu – o, juk pagal šį [Janinos] Degutytės eilėraštį „Hiperbolė“ yra parašiusi dainą. Vėliau varčiau ir radau eilėraštį, kuris man patiko, todėl pradėjau rinkti garsus, ir šis užsiėmimas man irgi labai patiko.“
G. Arbačiauskas dalijosi, kad menininko kelyje svarbu gebėti įsiklausyti į save ir neužsiverti, nes domėjimasis skirtingais menais praturtina: „Susidūręs su vis kitu meno žanru praplečiu savo, kaip menininko, pasaulį. Praplečiu savo sąmonę. Pavyzdžiui, tapyba arba fotografija man padeda teatre – įsivaizduoju, kaip atrodau toje teatro dėžutėje ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės. Tai man padeda. Apskritai, tai yra nuostabu – menas praturtina sielą, kasdienybę, suteikia įspūdžių ir tada gyvenimas nebūna toks pilkas, o įspūdžius sukelia ne tam tikros medžiagos, alkoholis ar kita.
Meno įspūdis – tai tiesiog įspūdis, kurį geriu per spalvas, garsus, veiksmą, bendravimą su žmonėmis. Tai yra atviro žmogaus įspūdis, kuris padeda man būti laimingesniam“, – LRT.lt teigė G. Arbačiauskas.
Pasimatuoji [personažą] kaip rūbą – emocinį, minties ar fikcinį – vėliau nusirengi tą rūbą, jį tvarkingai išlygini ir pakabini.
Teatro žaidimas, humoras televizijoje ir visiems atpažįstamas balsas
Sakoma, kad teatro scenos užsklandai užsitraukus kai kurie aktoriai taip ir lieka dar kurį laiką įsikūniję į personažą, tačiau G. Arbačiauskas dalijosi, kad nors emocijos scenoje yra tikros, pamesti savęs neįmanoma, juk teatras – tik žaidimas.
„Spektaklis baigiasi ir emocinė būsena po truputėlį išeina. Galiu palyginti su išpažintimi ir dar daugybe meditatyvių dalykų – esi tam tikrame būvyje, emocinėje būsenoje. Kai iš jos išeini, lieka tik atmintis, kuri vėliau taip pat dingsta. Būna, kad aktoriai atvirais nervais vaidina, bet yra žiauru pamesti realybę. Per repeticijas kartais šiek tiek pameti realybę, nes labai giliai įgrimzti, stengiesi viską suvokti, bet visada padeda kitas žmogus šalia – tai nėra liga, tu tiesiog pasimatuoji [personažą] kaip rūbą – emocinį, minties ar fikcinį – vėliau nusirengi tą rūbą, jį tvarkingai išlygini ir pakabini.“
Vaidybą aktorius prilygino žaidimui, tačiau pabrėžė, kad reikalingas atidumas – tiek teatro scenoje, tiek televizijoje. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dviračio žinios“ G. Arbačiauskas užsivilko žymaus politiko rūbą – šmaikščiai įkūnijo politiką Saulių Skvernelį. Aktorius pastebi, kad čia svarbu neperžengti ribos tarp humoro ir patyčių.
„Jeigu kyla kokia nors abejonė – viskas, nedaryk. Patyčios niekada nėra juokingos – turi juokauti, bet jokiu būdu nesityčioti. Geriau neprieiti prie tos ribos ir stengtis, kad būtų juokinga, nes pyktis ir patyčios niekada nebūna juokingi“, – svarstė jis.
G. Arbačiauskas nėra tik teatro ar televizijos aktorius, daugeliui jis – ir gerai atpažįstamas audioknygų, filmų bei animacinių filmų balsas. Nors dabar balsas skamba plačiai, karjeros pradžioje, prisiminė jis, išgirsti save buvo keista.
„Kai kalbame, rezonuoja ir kaulai, ir ausys – mes kitaip save girdime. Ir kai pirmą kartą pamatai save nufilmuotą arba išgirsti, galvoji: „Kas čia taip keistai, kvailai?“ Esi nepratęs savęs girdėti. Bet su laiku išmoksti ramiau į tai žiūrėti“, – teigia aktorius.
Nors balsas yra galinga priemonė, įgarsinant animacinius personažus svarbi visuma: „Emocija susijusi su mimika, nes jeigu vidinė emocija tikra, atsiranda mimika veide ir nuo mimikos atsiranda emocija – tai susiję.
Juokinga būna, kai užsidėjęs ausines negirdi, o tik matai, kaip aktorius prie mikrofono juda, daro skirtingas veido mimikas. Aišku, svarbu, kad nebūtų papildomo triukšmo, bet iš tikrųjų tu sau padedi visokiais judesiais, mimika.“
Įvairialypė muzikantų šeima: kiekvienas žmogus yra atskira visata
Arbačiauskų šeimoje muzikuoja visi – pašnekovo žmona griežia violončele, o nuo mažų dienų girdėdami tėvus įsitraukė ir trys sūnūs. Vienas jų studijuoja kompoziciją, kitas yra bosistas ir groja grupėje, o vyriausiasis – kuria dainas ir groja gitara.
„Jie turi savo muziką, kurią mėgsta, klauso ir kuria. Visi jie kaip atskiros visatos – kiekvienas yra atskira visata ir turi savo pomėgius. Ir jeigu jis laimingas, tai yra didžiausias džiaugsmas, teisingiausias kelias“, – teigė G. Arbačiauskas.
Scena yra lyg lakmuso popierėlis, jeigu yra įtampos, nesutarimų – jie iškart išlįs scenoje.
Anot dainų autoriaus, koncertuojant su šeimos nariais svarbu gerbti vienas kito kūrybą ir nuomonę.
„Scena yra lyg lakmuso popierėlis, jeigu yra įtampos, nesutarimų – jie iškart išlįs scenoje. Pirmiausia, visa tai, kas yra nutylėta, turi išsispręsti, kad išeitumėte į sceną kurti, kad niekas nestabdytų. Visi esame lygiaverčiai kūrėjai, atsiranda mūsų pokalbis. Mes siūlome, bandome, repetuojame ir tai yra įdomiau, pažįsti žmogų visai iš kitos pusės, kaip kūrybinę asmenybę, nes vaidmenys, kuriuos atliekame gyvenime, šiek tiek riboja.
Mama, tėtis, vaikai – iš pradžių juos auklėji, mokai, bet staiga, kai viskas išsitrina, atsiranda gerokai daugiau atvirumo, nuoširdumo. Tai labai padeda suprasti ir būti atviriems. Kūryba atveria vienas kito sielą“, – dalijosi G. Arbačiauskas.
Kai scenoje nekoncertuoja visa šeima, G. Arbačiauskas muzikuoja kartu su žmona Agne. Anot jo, toks duetas leidžia dainoms nuskambėti visai kitaip: „Yra dvi kuriančios asmenybės – tai pilnesnis vaizdas, jis prisipildo visai kito garso. Du žmonės tuo metu kuria scenoje, du žmonės atlieka, jie abu yra lygiaverčiai. Kūryba padeda kitaip pažinti žmogų – tai dar viena būdas nudažyti santykius visai kita spalva.“
Kalbėdamas apie ryšį su žmona pašnekovas pastebėjo, kad išsaugoti meilę padeda sąmoningumas ir pagarba.
„Įsimylėjimo pradžioje gauni labai didelį avansą, esi pilnas jausmų, kurie tave kilsteli. Atrodo, viskas sekasi lengviau, pradedi pasitikėti savimi, tampi laimingesnis, turi daugiau energijos. Vėliau ateina laikas, kai atsiranda pirmi neatitikimai, ir tą jausmą reikia labai branginti, gerbti žmogų, stengtis jį suprasti ir sukurti tokią erdvę, kurioje jam būtų kuo patogiau su tavimi gyventi.
Kitas žmogus pastangas jaučia ir pagarba vienas kitam išsaugo jausmą ilgesniam laikui. Nesakau, kad tai darbas, bet šioje srityje reikia būti sąmoningam, kaip ir bet kur kitur“, – kalbėjo G. Arbačiauskas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
