Įtampai Hormuzo sąsiauryje augant ir Vašingtonui raginant sąjungininkus imtis aktyvesnių veiksmų, diskutuojama jau ne tik apie tai, ar NATO yra pajėgi prisidėti, bet ir apie Aljanso galimybes įveikti dar vieną didelį saugumo išbandymą, nesukeliant dar rimtesnių transatlantinių nesutarimų.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Šių diskusijų centre iki šiol labai retai minėtas mechanizmas – 4-as straipsnis, NATO konsultacijų nuostata, leidžianti sąjungininkams oficialiai susirinkti, kai vienas iš narių mano, kad jo saugumui, teritoriniam vientisumui ar politinei nepriklausomybei kyla pavojus.
Keturių žvaigždučių atsargos generolas, buvęs NATO vyriausiasis sąjungininkų vadas Europoje (SACEUR) Philipas Breedlove`as šias neįvykusias konsultacijas laiko vienu svarbiausių problemos aspektų.
Gegužės 5 d. „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) duotame interviu jis teigė, kad situacija, kartais vadinama lemiamu Irano išbandymu NATO, kartu yra ir puiki proga iš naujo apibrėžti, kaip Aljansas elgiasi krizių, kurios vyksta už įprasto jo veiklos regiono ribų, tačiau turi tiesioginių strateginių pasekmių, akivaizdoje.
– Ar tai bus lemiamas Irano išbandymas NATO, ar momentas, galintis atskleisti Aljanso ribas? Atsižvelgiant į Vašingtono lūkesčius ir sąjungininkų nesutarimus, ką NATO realiai gali padaryti ir kas ją riboja?
– Kaip žinote, dėl šių veiksmų nebuvo kreiptasi į NATO pagal 4-ą straipsnį. Mano patarimas visiems – atsitraukti nuo spaudimo taktikų ir griežtos retorikos, susėsti ir pažvelgti į tai kaip į galimybę. Ką galime padaryti kartu? Kokių detalių NATO gali pasiūlyti šiai dėlionei? Prireikus netgi kreiptis dėl konsultacijų pagal 4-ą straipsnį, kad NATO matytų, jog ji dalyvauja taip, kaip turėtų dalyvauti, kai su ja bendradarbiaujama.
Manau, susėdus prie derybų stalo, pavyks rasti daug sričių, kuriose NATO galėtų, turėtų ir, tikiuosi, prisidės prie operacijos. Tačiau svarbiausia – atsisakyti griežto požiūrio, nutraukti visą retoriką žiniasklaidoje, pradėti realias konsultacijas bendradarbiavimo lygiu, ieškoti galimybių ir vertinti tai kaip teigiamą perspektyvą mūsų bendrai ateičiai.
– Girdime įvairių pareigūnų ir ekspertų – iš abiejų politinių stovyklų – pasisakymus, kuriuose abejojama, ar NATO struktūra yra pritaikyta spręsti tokio pobūdžio asimetrines pilkosios zonos krizes, kokia kilo Hormuzo sąsiauryje. Galbūt ši organizacija buvo sukurta kitai epochai?
– NATO buvo sukurta tam, kad apsigintume nuo priešų. Mes vis dar turime tą patį priešą – Rusiją. Turime visus dokumentus ir popierius, kuriuose pripažįstama, kad Rusija yra priešas. Užpuldama Ukrainą, Rusija pradėjo agresyvų karą Europoje. Daugelis žmonių klysta, kai apie jį kalba, – jie sako, kad karas trunka ketverius ar penkerius metus. Jis trunka jau 12 metų – prasidėjo 2014 m. ir tebesitęsia.
Taigi NATO tikslas yra apginti Europą ir NATO sąjungininkus nuo mūsų bendro priešo – Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos. Taip, organizacija buvo sukurta konkrečiam tikslui, bet norėčiau pasakyti, kad NATO turi daug pajėgumų, įskaitant minų paieškos pajėgumus ir kitus, kuriuos šiuo metu būtų galima puikiai panaudoti Persijos įlankoje. Jei atsitrauksime, pritildysime retoriką ir pradėsime bendradarbiauti bei kartu ieškoti galimybių, manau, nesunkiai tai pasieksime.
– Papasakokite apie savo tarnybą SACEUR poste. Jei šiuo metu vis dar eitumėte šias pareigas, kaip atrodytų NATO laikysena Irano atžvilgiu?
– NATO būtų įsitraukusi tiek, kiek būtų nusprendusi Šiaurės Atlanto Taryba (NAC) [Aljanso aukščiausiasis sprendimų priėmimo organas].
SACEUR veikia taip: jis parengia galimus sprendimus ir pateikia juos NAC, kuri yra tikroji sprendimus priimančioji NATO institucija. Būtent ten sutelkta visa valdžia ir įgaliojimai.
Taigi, SACEUR pateiktų galimus sprendimus NAC, o ši priimtų galutinį sprendimą. Iš esmės taip veikia NATO. SACEUR pateiktų NAC keletą galimų sprendimų, pateiktų savo rekomendaciją, o NAC juos apsvarstytų ir priimtų sprendimą.
Jei NAC nepriimtų bendro sprendimo remti operaciją, galėtų susiformuoti norinčiųjų koalicija, kuri vyktų ir dalyvautų operacijoje su NATO vėliava. Taigi, svarbiausia yra užtikrinti tinkamą koordinavimą, ieškoti galimybių ir judėti į priekį kartu, o ne ginčytis tarpusavyje žiniasklaidoje.
– Kuo Europos ginkluotosios pajėgos gali prisidėti šiandieninėmis aplinkybėmis? Kalbant konkrečiai apie laivyną: ar Europos laivynai turi svarbių minų paieškos ir naikinimo pajėgumų, kurių JAV šiuo metu trūksta Persijos įlankos regione?
– Nesu tikras, kad JAV iš tikrųjų jų trūksta. Regione nenaudojame didesnės dalies savo pajėgumų. Galima būtų jų panaudoti daugiau. Manau, kad Jungtinės Valstijos prašo, jog kitos pasaulio valstybės, nepriklausomai nuo to, ar joms svarbus naftos tiekimas, prisijungtų prie Jungtinių Valstijų ir padėtų šiame procese.
Yra keletas NATO šalių laivynų, turinčių itin galingą karinę jūrų techniką su labai pažangiomis priešraketinėmis sistemomis. Kaip minėjau, turime dvi nuolatines jūrų minų paieškos ir naikinimo grupes, kurios visada pasirengusios veikti.
Taigi NATO turi išteklių, ir jei Aljansas įsitrauktų į šį procesą ir mums pavyktų susitarti, turėtume puikią galimybę įtraukti NATO į bendras pastangas.
– Jei įtampa toliau augs, kokią reikšmę turės Europos parama, siekiant užtikrinti JAV operacijų tęstinumą sąsiauryje? Atsižvelgiant į tai, kad JAV valstybės sekretorius Marco Rubio vyksta į Romą aptarti šio klausimo su sąjungininkais ir kad, kaip minėjote, yra derybų galimybė, kokį vaidmenį, jūsų nuomone, Europa turėtų atlikti kitoje šios krizės fazėje?
– Manau – ir tai yra mano asmeninė nuomonė, – kad tai nepaprastai svarbu. [Rusijos prezidentas] V. Putinas ir [Kinijos prezidentas] Xi Jinpingas parėmė Iraną. Šis, manau, jaučiasi esąs palankioje padėtyje, nes šiuo metu vykstančioje operacijoje jam tenka reaguoti tik į Izraelį ir Jungtines Valstijas. Kol Iranas, Xi Jinpingas ir V. Putinas sugebės manevruoti taip, kad Vakarų sąjungininkai nedalyvautų operacijoje, visa našta teks Izraeliui ir Jungtinėms Valstijoms.
JAV teks eiti sunkesniu keliu, tačiau tikiu, kad jos yra pasiryžusios padaryti tai, ką privalo, padedamos sąjungininkų ar be jų. Xi Jinpingui, V. Putinui ir Irano religiniams lyderiams būtų naudinga pamatyti, kad prie Jungtinių Valstijų prisijungė kiti Vakarų pasaulio atstovai, kuriems tai rūpi, tarp jų netgi tokios šalys, kaip Pietų Korėja, Japonija, Australija, Naujoji Zelandija ir pan. Šioms trims šalims – Rusijai, Kinijai ir Iranui – būtų naudinga pamatyti, kad Vakarų šalys yra vieningos, siekdamos šio tikslo.
– Jei pranešimai, kad V. Putinas aktyviai remia Iraną – įskaitant tariamą keitimąsi žvalgybos informacija – yra teisingi, ar tai savaime nereikalauja vieningo NATO atsako? Kokią žalą Aljanso vienybei daro tai, kad priešininkai veikia vis labiau koordinuotai, o sąjungininkai lieka susiskaldę dėl to, ar reaguoti ir kaip reaguoti?
– Prieš kelerius metus pasakiau tai, kas žmonėms nepatiko, bet pritraukė visų dėmesį. Sakiau: „Žinote, jei priešas kovoja su jumis, o jūs tuo metu varžotės, planuojate ar galvojate apie jį, tai jis laimi.“
Esmė ta, kad turime priešą – šiuo atveju Iraną – kurį remia dvi valstybės, nepalankiai nusiteikusios Jungtinių Valstijų ir apskritai Vakarų atžvilgiu. Taigi jos veikia vieningai, o mes – ne. Ilgainiui tai taps problema.
– Kai kurie sąjungininkai nuo pat pradžių tvirtina, kad tai nėra jų karas. Tačiau, turint omenyje tai, apie ką kalbėjote, – Rusijos paramą Iranui ir atitinkamą Irano paramą Rusijai kare su Ukraina – ar tai neišplečia konflikto masto ir nepadaro jo didesniu saugumo iššūkiu visam Aljansui?
– Eidamas SACEUR pareigas supratau, kad negaliu primesti atskirų politikos krypčių suverenioms valstybėms. Jos pačios turi nuspręsti, remti ar ne.
Manau, daugelis iš jų apskaičiavusios suprastų, ką joms tai reiškia. Taip, jos šio karo nepradėjo, bet karas vyksta, jis turi įtakos kitų Vakarų šalių bei kai kurių mūsų sąjungininkų Tolimuosiuose Rytuose energetikos sektoriams.
Todėl norėtųsi tikėti, kad suverenios valstybės, svarstydamos, ar įsitraukti į šį procesą, supras, kaip svarbu neleisti, kad Xi Jinpingas, V. Putinas ir Irano režimas ilgainiui diktuotų energijos kainas ir energetikos politiką.
– Kokių turime išeičių, kurios leistų sušvelninti vidaus įtampą, tačiau kartu neparodytų NATO silpnumo?
– Jie [NATO sąjungininkai] turi nuspręsti: prisidėti, sudaryti savanorišką koaliciją, leisti prisidėti atskiroms valstybėms arba to nedaryti. Taigi šiuo metu jie stovi kryžkelėje ir nedalyvauja.
– Kalbant apie Hormuzo sąsiaurį, prezidentas D. Trumpas ne kartą yra sakęs, kad JAV nėra taip priklausomos nuo šio sąsiaurio kaip Europa ir kad europiečiai, kuriems jis teikia naudos, turėtų imtis veiksmų. Ar be JAV jie sugebės tai padaryti?
– Manau, NATO būtų labai sunku tai padaryti be JAV. Esame sąjungininkai. Kodėl nepasinaudojame proga ir, kaip sąjungininkai tinkamai bendradarbiaudami, neišsprendžiame šios problemos? Mano nuomone, būtent šiuo keliu turėtume eiti.
– Trumpai tariant, generole, ar NATO kyla pavojus pasirodyti susiskaldžiusiai tuo metu, kai Aljanso priešininkai, įskaitant Rusiją, Kiniją ir Iraną, veikia vis labiau koordinuotai? Ar ši krizė stiprina Aljanso vienybę, ar kelia pavojų, kad transatlantiniai santykiai dar labiau vės?
– Tai kur kas didesnis dalykas nei NATO. Kinija stebi šiuos įvykius ir tikriausiai džiaugiasi kaip niekada anksčiau. Ji mato, kad Vakarai susiskaldę. V. Putinas visą savo valdymo laikotarpį stengėsi atskirti Jungtines Valstijas nuo NATO. Jis tikriausiai be galo džiaugiasi tuo, ką mato. Įteikėme V. Putinui didžiausią dovaną, kokią jis kada nors yra gavęs kaip Rusijos lyderis, ir turime išsiaiškinti, kaip tai ištaisyti.
Priešams nereikia matyti, kaip Vakarai tarpusavyje kivirčijasi, o Vakarų lyderiai, jei jie iš tikrųjų suvoktų, kokį signalą savo nesutarimais siunčia Xi Jinpingui ir V. Putinui, manau, sustotų ir persvarstytų, kur atsidūrėme, nes, mano nuomone, tai labai svarbu.
Turime progą viską iš naujo sudėlioti, įvertinti tinkamame kontekste ir bendradarbiaudami rasti išeitį iš šios situacijos.
