Nors moterų ir vyrų kūrėjų teatre yra panašiai, sakoma, kad didžiosios scenos, didžiausi finansavimai ir svarbiausi įvertinimai vis dar dažniau atitenka vyrams. Kodėl taip yra? Balandžio 9 dieną vyko pjesių skaitymo festivalio „Dramokratija“ organizuota diskusija „Orlanda klausia II“. Dalyviai susibūrė pasikalbėti apie lygias teises ir moterų kūrėjų galimybes būti matomoms teatro lauke. LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ šia tema mintimis dalijasi diskusijos iniciatorė, dramaturgė dr. Gabrielė Labanauskaitė.
– Teatre kūrėjų vyrų ir moterų skaičius yra panašus. Iš kur tuomet atsiranda spraga?
– Iš tiesų ši spraga tęsiasi jau daugiau nei tūkstantį metų – anksčiau moterys neturėjo galimybės kurti ir reikštis viešai. Vaikų gimdymas ir namų priežiūra buvo pagrindinis jų darbas, o visame pasaulyje daug kas buvo nesuinteresuoti, kad moterys studijuotų meno akademijose. Joms tiesiog buvo uždrausta ten stoti.
21 amžiuje jau turime kitą situaciją, todėl, atrodytų, kuo čia skųstis? Spraga prasideda nuo vaikystės – ji užkoduota jau pačioje kalboje. Pavyzdžiui, anksčiau lietuvių kalboje neturėjome moteriškos giminės atitikmens žodžiui „genijus“. Ką tai rodo? Nebuvo galvojama, kad moteris gali būti genijumi. Geniali, talentinga – galbūt, bet ne genijė. Dabar pasižiūrėkime į žodyną. Kai buvo atsižvelgta į lytis, atsirado „genijės“ apibrėžimas, tačiau prie pavyzdžių vėlgi pateikiami vyrai (da Vincis, Einsteinas, Mozartas ir Shakespeare'as).
Mes tarsi priverstinai performuluojame kalbą, bet iš tiesų pasąmonėje toks požiūris vis tiek lieka. Žodžiams labai dažnai vartojame vyrišką giminę, nors iš tiesų kalbame apie moterį („dramaturgas“, „režisierius“, „mokslų daktaras“). Mumyse tai yra taip giliai įsišakniję, kad, man atrodo, to labai dažnai net nepastebime.
– Paminėjote, kad meno akademijos buvo nesuinteresuotos skatinti moteris studijuoti. Kaip yra dabar? Ar lyčių pasiskirstymas aukštosiose mokyklose yra panašus? Ar moterys noriai studijuoja ir yra skatinamos tai daryti?
– Manau, kad taip – noriai studijuoja ir yra skatinamos tai daryti. Pati akademijoje dėstau jau apie 15 metų – skirtumą ir atotrūkį ypač pastebiu ne studijų metu, o kai prasideda karjera. Nors ir studijose į vaikinus atkreipiama daugiau dėmesio, nes jų stoja mažiau, merginoms – didesnė konkurencija.
Pavyzdžiui, anksčiau lietuvių kalboje neturėjome moteriškos giminės atitikmens žodžiui „genijus“. Ką tai rodo? Nebuvo galvojama, kad moteris gali būti genijumi.
Dar bestudijuojant magistrą ar tik baigus studijas vaikinams atsiveria teatrų salės (kartais net ir didžiosios) režisuoti spektaklius. Tuo metu merginoms užtrunka ne vienus metus, kol po truputį karjera pradeda įsibėgėti. Dažniausiai moterys stato mažesnėse salėse, mažesniuose miestuose ir t. t. Čia pasimato tikrasis atotrūkis.
– Kalbant apie honorarus, ar yra skirtumas tarp to, kiek teatre uždirba vyrai ir kiek – moterys?
– Labai geras klausimas. Kaip dramaturgė, rašanti jau daugiau kaip 20 metų, iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad honoraro klausimai vis dar yra tabu. Bandome kurti dramaturgų asociaciją ir visus šiuos klausimus svarstyti bei skaidrinti. Kai manęs paklausia honoraro ir pasakau savo norimą sumą, ne kartą sulaukiau replikos: oho, prašai kaip tas ar anas vyras dramaturgas. Man būdavo kaip įžeidimas – profesiniu atžvilgiu mes esame to paties lygio, aš gal net turiu daugiau patirties. Ar tabu yra prašyti tokio atlygio kaip vyrui?
Kitas dalykas, jaunesnė karta tarsi turi lygesnes teises, bet vyrai režisieriai dažniau renkasi temas, kurių pagrindiniai veikėjai – vyrai. Tuomet teatrai, kurie labiau palaiko režisierius vyrus, vėl renkasi tas patriarchalines temas. Jeigu bandoma režisuoti apie veikėjas moteris, atsiremiama į tokį smurtišką, nesuprantantį vaizdavimą, keistas interpretacijas. Žodžiu, nėra viskas taip paprasta ir skaidru.
– Matome, kad pokytis vyksta, bet galbūt jis vyksta lėčiau, negu norėtųsi. Kokį vieną konkretų pokytį, kuris labiausiai pagerintų moterų situaciją teatre, galėtumėte įvardyti?
– Pokyčiai, deja, neįvyksta be tam tikro postūmio, iniciatyvos, protesto. Labai kviečiu žiūrėti į tai sąmoningai, neignoruoti šitos problemos. Jeigu yra balsų, kurie apie tai kalba, vadinasi tai verta apsvarstyti, verta įsigilinti į statistiką, kiek ir kokių pastatymų yra, ir kalbėtis apie tai. Manau, kad ši diskusija ir yra vienas pirmųjų žingsnių atkreipti dėmesį į moterų lygybės teatre klausimą ir tai, kaip galime vienytis, solidarizuotis ir kelti tuos klausimus į viešumą.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.
Parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
