Poetė Indrė Valantinaitė šiuo metu darbuojasi dviguba širdimi. Ją slegia dvigubas krūvis: artėja „Poezijos pavasario“ festivalis, o ji, kaip festivalio vadovė, atsakinga už renginius ir užsienio poetų kūrybą festivalio almanache.
Jos pačios eilėraščiuose, atkreipia dėmesį poetė, daug Vilniaus, jo istorijos, stebuklų ir stipraus tikėjimo, kad žodžiai keičia, o gal net gelbsti pasaulį. Tikėjimo daug naujausioje Indrės Valantinaitės knygoje „Gimiau su dviguba širdimi“.
Nepamirš nė vieno
– Pirmiausia norėčiau tavęs pasiteirauti apie permainas „Poezijos pavasaryje“: kaip festivalis bus organizuojamas ir kur vyks? Ar atėjai su savo komanda, ar vykdei priverstinę kadrų kaitą? Juokauju, aišku.
– Praėjusių metų komanda nusprendė nebetęsti su festivaliu susijusios veiklos. Buvau ankstesnėje organizacinėje grupėje, todėl natūraliai mane pasiekė pasiūlymas perimti festivalio organizavimą. Sutikau tik antrąkart pasiūlius, nes man šis festivalis labai brangus. Darbas nelengvas, darbuotis tenka dvigubu krūviu, tačiau esu dėkinga, kad padeda Lietuvos rašytojų sąjungoje dirbantys kolegos.
Turbūt didžiausia naujiena – šeši regionų vadovai, kurie padeda įgyvendinti renginius ne Vilniaus mieste. Vienam žmogui sostinėje labai sunku sužiūrėti renginių trukmę, kokybę, scenarijų ir kt. Taigi šią festivalio dalį rengiu ne viena, o drauge su kolegomis.
Be to, norėjosi į organizacinę veiklą įtraukti kuo daugiau pačių poetų, kad pajaustume, jog festivalis yra mūsų visų. 22 renginiai vyks Vilniuje, o dar per 100 – visoje Lietuvoje ir netgi užsienyje.
Naujienų daug: rankraščių paroda ir aukcionas „AP galerijoje“, skaitymai prie Užupio obelisko, sugrįžtantis moksleivių poezijos konkursas „Augu su eilėraščiu“, bendradarbiavimas su MO muziejumi organizuojant jaunųjų kūrėjų skaitymus, Mindaugo Kvietkausko moderuojama mokslinė konferencija ir t. t. Galėčiau kalbėti valandą vien šia tema, tačiau tiesiog pakviesiu peržvelgti „Poezijos pavasario“ programą ir apsilankyti jus dominančiuose renginiuose.
Darysime viską, kad per tas dvi savaites poezija pasiektų įvairiausius Lietuvos kampelius ir skirtingo amžiaus žmones. Stengsimės nepamiršti nė vieno: nei užsieniečių, nei žmonių su regos negalia ar kurčiųjų.
Kviečiu sekti naujienas festivalio „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose. Komunikacijos vadovė Stefanija Jokšytė su komanda rūpinasi, kad informacija visus pasiektų laiku. Galime didžiuotis – turime ypatingą paveldą, antrą pagal senumą poezijos festivalį pasaulyje ir dar tokį unikalų. Manau, turime to nepamiršti ir vertinti. Labai norėjau tai priminti visiems, mylintiems kultūrą.
– Kodėl imtis festivalio vadovės pareigų sutikai tik antrąkart pasiūlius?
– Įsijungė savisauga. Puikiai suprantu, kiek jėgų, atsakomybės ir darbo reikia, norint surengti gerą tokio masto festivalį. Man vis norisi save pasaugoti, patausoti kūrybai, bet šį kartą tiesiog teko atsiliepti į bendruomenės poreikį.
– Kur festivalis prasidės, kur ir kuo baigsis? Ankstesniais metais pradžios renginys vykdavo Vilniuje, netrukus laureatas būdavo vainikuojamas Kaune, o festivalis tradiciškai baigdavosi sostinėje, Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelyje. Kaip bus šiemet?
– Atidarymas ir uždarymas – didžiausi mūsų renginiai. Atidarymas vyks Energetikos ir technikos muziejuje – regėdami kerinčią Vilniaus panoramą ir klausydamiesi nuostabios poezijos ir „Kamanių šilelio“, vainikuosime festivalio laureatą. Atsisveikinsime Šv. Kotrynos bažnyčioje, kur išgirsime visus festivalio metu įteiktų premijų laureatus, užsienio svečius bei Sauliaus ir Donato Petreikių duetą.
– Gal ir „Poezijos pavasario“ almanachas bus pasikeitęs, turiu omenyje sudarymo kriterijus ir panašiai? Jei tai ne vien sudarytojo Vytauto Kazielos teritorija. Kokia lietuvių poezijos situacija leidinyje atsiveria?
– Šiemet almanachą sudarė Vytautas Kaziela ir Tomas Vyšniauskas. Aš tradiciškai buvau atsakinga tik už užsienio svečių vertimų dalį ir almanacho leidybos projektą. Vytautas yra minėjęs, kad jo raktiniai žodžiai – „visa Lietuva“.
Almanacho dailininkė Deimantė Rybakovienė nusprendė, kad ant viršelio bus pavaizduotas lizdas, į kurį sugrįžta tradicinis festivalio paukščiukas.
Išties 388 puslapių solidžios apimties leidinys pasieks skaitytojus jau gegužės 7 dieną. Jame apie 150 poetų eilėraščiai: nuo jauniausių iki brandžiausių autorių, visa įvairovė kartų ir temų. Taiklus pjūvis tam, kas nori sužinoti, kuo kvėpuoja lietuvių poezija čia ir dabar. Be to, almanache tradiciškai rasite aštuonių šiemet į festivalį atvyksiančių užsienio svečių poezijos vertimus.
– Galbūt jau matai, kaip kai kurios permainos priimamos?
– Džiaugiuosi kolegų įsitraukimu į festivalio organizavimą. Pastebiu, kaip sparčiai šiemet susidarė visos keliautojų po Lietuvą komandos ir jose visos kartos. Mane tai labai džiugina. Tai reiškia, kad festivalis yra reikalingas, svarbus ir laukiamas ne tik klausytojų, bet ir pačių poetų. Jis įtraukia visus – nuo debiutantų iki garbaus amžiaus autorių.
Patriarcho pavasaris
– Būtinai turiu paklausti, ką tau pačiai reiškia „Poezijos pavasaris“. Gal prisimintum kokį smagų epizodą iš skaitymų, kelionių, susitikimų?
– Ankstyviausias mano prisiminimas, susijęs su „Poezijos pavasariu“: 1989 metai, man penkeri, laurų vainikas skiriamas Bernardui Brazdžioniui, ir mes su tėvais einame į apdovanojimų ceremoniją. Mama įduoda gėlytę, kad ją įteikčiau poetui.
Kai prisiartinau prie mūsų patriarcho, jis manęs nepamatė ir taip garsiai pradėjo skaityti eilėraštį, kad net krūptelėjau. Nepamenu, kaip gėlė galiausiai atsidūrė laureato rankose, bet ir dabar menu, kad labai išsigandau ir pasileidau bėgti atgalios pas mamą. Ši akimirka yra netgi užfiksuota mano tėvo, kuris niekad nesiskirdavo su fotoaparatu. Taigi pirmasis „Poezijos pavasaris“ man suteikė nemažai streso. (Juokiasi.) Dabar juokinga žiūrėti į tas nuotraukas.
Vėliau, jau būdama pirmo kurso Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto kultūros vadybos studentė, su bičiuliais dalyvavau naktiniuose skaitymuose ir, berods, laimėjau ne tik juos, bet ir erotiškiausio eilėraščio konkursą.
Kertinis „Poezijos pavasaris“ mane ištiko 2018 metais, kai laimėjau Salomėjos Nėries premiją. Vis kažką suplanuodavau gegužės pabaigoje, būdavau išvykusi iš Lietuvos ar dar kokie darbai prispausdavo. Tais metais buvo suplanuota gana ilga kelionė į JAV, tačiau paskutinę minutę planai pasikeitė ir visgi išvykau į Vilkaviškį.
Nepamenu, kaip gėlė galiausiai atsidūrė laureato rankose, bet ir dabar menu, kad labai išsigandau ir pasileidau bėgti atgalios pas mamą.
Ten gavau nuostabų vietinio meistro drožinį – iš knygos išskrendančių paukščių būrį, kuris simboliškai pažymėjo ir svarbų naują asmeninį etapą. Jau porą savaičių buvau išsinuomojusi būstą Vilniaus senamiestyje, bet vis grįždavau į ankstesnę erdvę, sunkiai jaukinausi mintį apie naują vietą. Pamenu, tada vairuodama pasižiūrėjau į paukščiukus ir supratau, kad šią medinę skulptūrėlę noriu vežtis tik į naujus namus. Taip „Poezijos pavasaris“ ne tik simboliškai, bet tiesiogiai prisidėjo prie žingsnio į naują mano gyvenimo etapą.
Jau kokie aštuoneri metai, kai nepraleidžiu šios poezijos šventės ir kasmet aktyviai dalyvauju kaip poetė, renginių vedėja, o pastaruosius trejus metus dirbau „Poezijos pavasario“ organizacinėje komandoje. Buvau atsakinga už almanacho leidybos projektą ir viską, kas susiję su užsienio svečiais.
Apie amžinus dalykus
– Prisimenu B. Brazdžionį Palemone, buvau ir aš ten su tėvais. Tas griausmingas tautos pranašo balsas, ažiotažas, minia poetą sutinkančių žmonių, regis, dar neasfaltuotame keliuke. Dabar ten jau viskas pasikeitę. Prieš kelias savaites lankiausi, kažkaip traukia į tą slėnį. Bet štai ko noriu paklausti: paradoksas ar nieko panašaus, kad moterys yra didžiausios kultūros vartotojos? Kur pažvelgsi: teatro, koncertų, parodų salėse – jos visada sudaro daugumą. Tačiau tarp rašančiųjų poeziją – kas kita. Čia, intuicija kužda, santykis galbūt apylygis. Kodėl? O gal klystu?
– Esi teisus, talentingų poečių gretos vis plečiasi, jaunėja, drąsėja ir stiprėja. Išties šiuo metu mūsų poetų rate vyrauja lyčių lygybė. Deja, ši tendencija nėra tokia ryški tarp apdovanotųjų svarbiausiomis premijomis, nors ir čia situacija sparčiai keičiasi. Kodėl – nežinau, nespėliosiu.
– Norisi paklausti apie tavo kūrybos kaitą. Man atrodo, kad, gretinant tavo pirmąjį ir paskutinį rinkinius, anksčiau buvai atviresnė, o dabar „dangstaisi“ branda, keliais kultūriniais sluoksniais, patirtimi. Bet gal tik taip atrodo?
– Tarp pirmojo ir naujausio rinkinio – dvidešimties metų skirtumas. Normalu, kad keičiuosi ir bręstu. Anksčiau labai atvirai rašiau apie kūną, nevengiau erotinių temų, aprašiau fizines patirtis, iš jų kylančias emocijas, bandžiau prisikasti iki tos gelmės pagal tuometį savo suvokimo lygį, labai patiko švelniai naudoti ironiją, pasakoti trumpas įvairias istorijas, netgi šiek tiek provokuoti skaitytoją. Daugeliui šios temos buvo suprantamos, artimos, nes patirtos, išgyventos.
Dabar, šiuo gyvenimo etapu, man atrodo, kad daug svarbiau kalbėti apie amžinus dalykus, ieškoti prasmės ir esmės, irtis gilyn už to, ką matome ir suvokiame būdami tokie riboti. Poezijos žanras tam yra itin palankus. Manau, dabar to atvirumo mano kūryboje daug daugiau, tiesiog kai kalbama apie neapčiuopiamus, dažnai ir neregimus dalykus, pavyzdžiui, žmogaus sielą, atsitiktiniam skaitytojui viskas gali pasirodyti pernelyg paslaptinga. Tam reikia skirti daugiau jėgų, gilintis, investuoti laiko. Tuomet, tikiuosi, neatrodys, kad čia „dangstymasis“. Juk ne viskas turi būti padėta ant lėkštutės. Esu tikra dėl kiekvieno tarpelio ir kablelio savo naujausioje knygoje.
Man gražu, kai eilėraščiai turi savo paslaptį, kai knyga atgyja po truputį atsiverdama skaitytojui. Poezija turi galią pakelti šydą tiek nuo kasdienybės, tiek nuo slaptingiausių, mums nepažintų dalykų. Juk sakoma, kad menininkai yra tarsi mokslininkai, kurie per savo kūrybą bando suprasti, kaip ir iš ko sudarytas šis pasaulis, kaip oriai ištverti skausmą, kur surasti prasmę. Pirmiausia pats menininkas turi pažinti save ir būti pakankamai drąsus, kad nenusuktų žvilgsnio šalin.
Tada į pagalbą ateina poezija
– Esi saikingai rašanti poetė. Turiu omeny tai, kad tavo knygos pasirodo retokai, vidutiniškai kas penkerius metus. Kuo tau buvo ypatingas laikas, per kurį parašei paskutinio rinkinio „Gimiau dviguba širdimi“ (2025) eilėraščius? Kokiomis aplinkybėmis atsirado, tarkime, paskutinis – „Baltoji giesmė“?
– Šiemet parašiau tik vieną naują eilėraštį... Skaudu dėl to, bet, tikiuosi, patyliukais augu kitoje srityje. Dvigubos širdies laikas – nelengvas ir labai darbingas, stiprinantis ištvermę, kantrybę. Stebiu, kas vyksta pasaulyje ir tą mūsų artėjimą prie nežinios.
„Baltosios giesmės“ aplinkybės išskirtinės. Buvau paprašyta sukurti tekstą kalėdinei giesmei. Nors užsakymų visada atsisakau, šį sykį pajutau, kad parašysiu. Muziką jai sukūrė Vaclovas Augustinas, o premjera įvyko Kauno katedroje, vietoje, kurioje priėmiau Sutvirtinimo sakramentą ir gavau dar vieną – Kotrynos vardą. Puikiai pamenu koncertą Kauno katedroje. Buvo taip gražu, kad nejučiomis ėmė riedėti ašaros.
Vėliau giesmės tekstą, kuris yra lyg malda ir užveria knygą, transformavau į eilėraštį. Ilgai svarsčiau, ar jis derės knygoje, nes lyg ir iškrenta iš bendro konteksto. Bet mano sprendimą padrąsino tai, kad knygos iliustracijoms naudojamos 16 amžiaus alcheminio veikalo graviūros baigiasi būtent Kristaus prisikėlimu. Pagalvojau, kaip gražiai viskas susisieja: knyga prasideda Aušros Vartų ikonos atvaizdu – Mergele Marija, besiklausančia angelo žinios, o baigiasi Dievo Motina, laikančia ant rankų Kūdikį.
– Dviguba širdis, du knygos skyriai, dukart po 19 eilėraščių... Kodėl tokia simetrija, iš kur tas lygiavos siekis? Tiesa, 39-u eilėraščiu, galima sakyti, knygelę užveria (ir kiek suardo tvarką) Donaldas Kajokas. Tavo knygoje – drabužėliais baltais – jis labai dera.
– Esu labai dėkinga knygos redaktoriui Donaldui Kajokui už palaikymą ir atidų žvilgsnį. Jis palydėjo knygą ir padrąsino mane savo išmintingais patarimais.
Dvigubos širdies laikas – nelengvas ir labai darbingas, stiprinantis ištvermę, kantrybę.
Simetrija man apskritai svarbi – atspindys yra vienas iš raktinių šios knygos žodžių. Veidrodinis principas yra svarbus net knygos turinyje. Ne veltui graikų kalba symmetria reiškia suderinimą, atitikimą, kosminę tvarką, grožį.
Pirmojoje dalyje šis atspindys labiau vertikalus, o antrojoje – horizontalus, nuolat kviečiantis kelti žvilgsnį aukštyn ir ilgėtis visokeriopo išsipildymo.
Tikkun olam
– Rinkinyje yra eilėraštis „Kovo 25-oji“. Ko gero, tai mergaitės Nojos gimimo diena. Vis dėlto man rūpi eilutės: „Mylima drauge, / žinanti trečdalį mano paslapties.“ Turbūt neverta klausti, kokia tai paslaptis, bet kodėl – trečdalis, kodėl bent ne pusė? Kodėl paslaptis dalijama į tris dalis?
– Noja Elena gimė rugsėjo pirmąją, o paslaptis yra dalinama į tris dalis – nes tai didelė paslaptis. (Juokiasi.) Nenuklysdama į metafizikos erdves, apsiribosiu pasakydama, kad yra dalykų, kurie yra ir turi likti tik tarp sielos ir Dievo. Kai ko net nereikia tiesiogiai įvardyti – tada į pagalbą ateina poezija. Jaučiu, kad turiu leidimą poezijos kalba prabilti apie tai, kas sunkiai išsakoma ir kuo sudėtinga pasidalinti net su artimiausiais draugais.
– Eilėraštis „Tikkun olam“... Šią judaizmo sąvoką sužinojau pradėjęs pažinti JAV gyvenančio tapytojo, Vilniaus garbės piliečio Samuelio Bako (g. 1933) kūrybą. Jo istorija tau svarbi, įkvėpusi mažiausiai dar vieną eilėraštį („Slėptuvė“ iš rinkinio „Apsisiautusios saule“). Gal būtų verta atskleisti, kaip Vilniuje atradai šį autorių, šį unikalų likimą?
– Atradau atsitiktinai. Galima sakyti, kad mus sujungė viena ypatinga Vilniaus vieta. Kai ieškojau būsto nuomai, akis užkliuvo už nedidelės šviesios erdvės Šv. Ignoto gatvėje. Memorialinė lentelė su trijų Pasaulio tautų teisuolių vardais paskatino pasidomėti daugiau. Paaiškėjo, kad Antrojo pasaulinio karo metais unikaliomis aplinkybėmis čia buvo išgelbėta 12 žydų. Sužinojau, kad vienas jų – anuomet dvylikametis Samuelis Bakas.
Eilėraštis „Tikkun olam“ gimė išties atsitiktinai – su draugais leidžiant laiką vienoje vyninėje, kai pakėlusi akis aukštyn, išvydau dar vieną Vilniaus geto teritoriją žyminčią lentelę.
Pastaruoju metu mano eilėraščiuose daug Vilniaus, jo istorijos, stebuklų ir to stipraus tikėjimo, kad žodžiais galime keisti, o gal netgi gelbėti pasaulį.
Šaukiu pavasarį
Klausiu:
Kur dingo tas vaikas
rašaluotais rankogaliais,
taip norėjęs sužinoti,
kaip viskas iš tikrųjų yra?
Klausomės, kaip
pelėdagalvis drugys
tyloje plakasi
į lubų skliautą iki sutrupina
savo sparnelius.
Nulaižau nakties tamsą
nuo tavo odos.
Neatlyžtu:
Mano mieliausiasis,
argi driežas
atsigręžęs rauda
savosios išnaros?
Nebeištveriu.
Išeinu basa į šaltį
kviesti pavasario.
Paryčiais raina laukinė
katė pagimdo
prie namo slenksčio.
Braukiu šakele sau
per skruostą,
per lūpas.
Ar tik ne taip
vaikystėje įsivaizdavau
įsimylėjimo švelnumą?
Buvau išgirsta.
Aušros vartai (2023 04 15)
39 laipteliai
iki Stebuklo.
„Moteriai buvo duoti
du didžiojo
erelio sparnai“*,
bet ji kantriai laukia
nuolankiai juos suglaudusi
kitoje drobės pusėje.
Restauratoriai užgydė
šūviu prakiurdytą
sidabro drabužį.
Plačios rankovės
slepia šarvus.
Karžygė Mergelė
už neperšaunamo stiklo,
kuriame atsispindi
palaiminto miesto dangus.
Ir aš
jame atsispindžiu.
Vis sužeidžiama,
bet išgydoma.
Apsaugota.
* Apr. 12, 14
Premjera
Operhauzo fojė –
visas Vilnius
supiltas stiklo taurėn:
liejasi per kraštus,
pursloja kaštonų žiedais.
O štai ir mes, vėluojantys,
po trečio skambučio
sklaidantys programėlę –
juk trokštame įžvelgti ateitį.
Tas vienis dviejuose kūnuose –
po šiuo dangum
jau šitiek amžių.
Prožektoriaus spindulys
perveria kiaurai abu.
Guodžia, moko ištvermės.
Skubu nusišluostyti ašarą.
Ovacijos prikelia
ką tik numirusius aktorius.
Gerai žinau,
kad tai ne aš pasirinkau
sugrįžti į šį miestą.
Tai ne aš pasirinkau
pamilti tave.
Ir šis žinojimas –
lyg smilga
brauktum per paširdžius:
vidinėje sielos pusėje
išrašyti visi vardai,
kuriuos tik kada nors
esame nešioję.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
