„Kas man, tegul jis daro, ką nori. Aš vis tiek paišysiu“, – paklaustas, ar nebijo dirbtinio intelekto konkurencijos, atsako tapytojas Šarūnas Sauka. LRT PLIUS laidos „Pasivaikščiojimai“ pašnekovas neslepia, kad jaunystėje, kai „galva buvo tuščia“, kildavo sunkumų sumąstyti, ką paišyti, bet dabar idėjos byra be sustojimo.
Tapytojas Š. Sauka gimė 1958 metais Vilniuje. Jis studijavo tuomečiame Valstybiniame dailės institute, buvo dailininkų grupės „24“ narys. Kūrėjas yra Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas, apdovanotas ordinais, Zarasų krašto, kur ir gyvena, garbės pilietis. Š. Sauka yra toks menininkas, į kurio personalines parodas susirenka minios žmonių, o kolekcininkai už jo kūrinius pasiruošę sumokėti bet kiek.
LRT PLIUS laidos „Pasivaikščiojimai“ vedėjas, žurnalistas Rytis Zemkauskas su Š. Sauka susitiko prie jo galerijos durų.
– Mes Zarasuose susitinkame šičia – prie jūsų galerijos. Turėti savo galeriją – kietai.
– Kietai, bet šiaip ji ne mūsų. Valstybės ar savivaldybės, kaip čia vadinasi, nežinau...
– Bet geras jausmas, kad yra toks daiktas?
– Ar turėsiu galeriją, ar kokią dirbtuvę – tikrai nepadarysiu geresnio paveikslo. Ne nuo to viskas [priklauso].
– O kiek pačiam svarbu, kad žmonės pamatytų tuos darbus?
– Aš tiesiog nenoriu to žinoti. Ne tai, kad nenoriu žinoti, aš noriu to nežinoti. [Noriu] pats šitame nedalyvauti.
– Nesinori, kad kas nors prieitų ir sakytų: aš tavo darbe mačiau tą ir tą?
– Ne, nenoriu, nenoriu nieko. Ką man Nomeda atpasakoja, kas jai daugiau šneka, tai mielai išklausau, labai įdomu <…>. Tik kad nereiktų savo kūnu ar galva tiesiogiai kaip nors dalyvauti. Manęs ten neturi būti.
– Jūsų žmona Nomeda – tarsi jūsų langas į pasaulį.
– Taip, gal ne visai tiesioginis. Kitas dar yra vaikai. Dar trupučiuką iš vaikystės sesutė ir viskas.
– Čia yra tai, ko jums gana?
– Visiškai. Visą laiką dėl jų bijau. Trys anūkai – ką tai reiškia? Ne tai, kad trimis meilėmis daugiau. Reiškia trimis baimėmis daugiau, kad visą laiką turiu bijoti dėl tų artimų žmonių. Ir dabar aš kalbuosi su tavimi, o ne su trečia akimi. Nutuokiu, kad ten kas nors nepažįstamo. Ir aš tavo laidos, kada ji bebūtų, garantuoju, kad nežiūrėsiu, atsiprašau. Bet mielai išklausysiu, ką Nomeda pasakoja.
Pasikalbėję prie Saukų galerijos durų R. Zemkauskas su Š. Sauka užsuka į vidų. Vaikščiodamas žmonos tapybos darbams skirtoje salėje Š. Sauka negaili gražių žodžių mylimajai.
– Gražu yra gražu.
– O jūs galite pasakyti apie meną, kad gražu? Tinka toks žodis?
– Galiu ramiai. Ji visai kitokia, ji yra tikra tapytoja. Viena iš nedaugelio, labai nedaugelio Lietuvoje.
– Kaip gražiai jūs apie žmoną – su tokiu susižavėjimu. Aš turbūt niekada nesu girdėjęs.
– Nuolat šitą sakau, nes ji pilna tokio... Kiekvienas menininkas turi didybės maniją ir nevisavertiškumo kompleksą. Abu kartu. Ir ten procentai kokie...
– Atėjome pas jus. Kalbant apie jūsų tapybą – tinka žodis „gražu“?
– Ne man spręsti. Aišku, bandau padaryti, kad man būtų gražu. Bet šiaip, turbūt taip, kad gražu, gal nedaug kas taip galvoja. Šiaip man visai gražu.
– Galvoje sugalvojate kūrinį, o paskui kažkokią dalį improvizuojate.
– O, be abejo, be abejo. Tokį lapeliuką pasipaišau, vieną, kitą, trečią, dešimtą, bet be jokio grožio –ten daugiau prirašymo. Per laiką kažką išmetu, kažkas iš čia dar pribyra (rankomis rodo į galvą – LRT). Prisimenu, jaunystėje galva buvo tuščia, kaip būdavo sunku sugalvoti paveikslą. Dabar į ją tiesiog byra sugalvojimai be sustojimo.
– Bet dėl to dabar sudėtingiau nupiešti?
– Ne, man viskas kuo toliau, tuo geriau.
– Dabar jūs pats geriausias?
– Taip, pagal save, nelyginu [su kitais]...
– O darbas greitai padaromas? Norisi greičiau?
– Visaip būna.
– Nepabosta tą [pačią] mintį laikyti? Laikai, laikai...
– Oi, ne, ne, ne, ne. Žinai, kai daugiausia gyveni šitoje vietoje (galvoje – LRT), tai ten... Aš turiu smagų užsiėmimą – atsigulęs, nesvarbu kaip, užsimerkiu, pradedu vaikščioti tarp visokių asociacijų, minčių, sumanymų. Grynai kaip po mišką. Eini, žiūri: oi, čia jau pelkė, čia akligatvis. Baisiai įdomu.
– Ar yra tokių darbų, kurių iš viso niekam nei parduotumėte, nei atiduotumėte? Tokių neturite?
– Be abejo, be abejo. Bent jau vaikai ir Nomeda tikrai turi. Man tai – ech... Padariau, atlikau savo ir viskas – viso gero.
– Nebijote dirbtinio intelekto, kad jis paišys paveikslus?
– Kas man, tegul jis daro, ką nori. Aš vis tiek paišysiu.
Iš Saukų galerijos žurnalistas ir tapytojas nužingsniuoja prie šalia stovinčios laidos pašnekovo sūnaus skulptoriaus Mykolo Saukos prieštaringai vertinamos skulptūros „Liudytoja“.
– Kaip matau, pačiam patiko. Gerai?
– Nuoga moteris vis tiek gražu, ką besakysi. Žmogaus kūne gražiausia yra celiulitas, atsiprašau.
– Negali būti, Šarūnai, negali būti. Tikrai?
– Tai čia vėl galima [kalbėti] – toks, anoks grožis...
– Bet turbūt tiesa, kad gražu yra tai, kas ne taip dažnai sutinkama, ar kaip? Ar klaida?
– Taip, tų standartinių gražuolių negaliu atskirti. Vis tiek turi būti kažkas – akis kreiva, kas nors...
– Pastebėjau, kad jums patinka žodis „bjaurumas“, dažnai jį pasakote. Maždaug esate sakęs: bjauriausia, kas gali būti, – tai viskas, ką rodo televizija, ką kalba radijas. Kartais visokie bjaurūs padarai...
– Aš, matai, nesu labai girdėjęs savęs kalbančio.
– Bet žodis „bjaurumas“...
– Čia vėl mes į žodžius nueisim...
– Ane?
– Ginčysimės apie žodžius ir taip toliau...
– Betgi, man atrodo, jūsų kūriniai kažkiek prasideda nuo žodžių. Vis tiek yra siužetas...
– Be abejo, be abejo, be abejo. Žinai, pradėjau nuo to, kad priėmiau tokią geležinę aksiomą, [José Ortegos] y Gasseto frazę <...>: menas ar stebėti meną – [tai] ne matyti, kad už lango kaimynas savo vaiką drožia, o matyti stiklo skaidrumą. Šitoje vietoje yra menas.
– Taip, bet jūsų kūriniuose yra siužetas, juose aiškiai norite kai ką pasakyti. Vaizduojate atpažįstamus žmones, vaizduojate atpažįstamas situacijas.
– Taip, bet aš tik stengiuosi, kad nesuprastų niekas, ką noriu pasakyti, nes pats nežinau (juokiasi).
– O nėra tokios baimės, kad kartais tai gali virsti tiesiog karikatūra?
– Gali prisigalvoti visokių baimių. Kol dar einu ir galvoju, kad turiu minimalų skonį, tai...
– Skonis čia išgelbėja?
– Matyt, turbūt – sunku sakyti, tiesiog bandau padaryti, kaip man patinka ir tiek <...>. Ką čia dabar šneku, viskas yra dėl gražumo <...>. Tai tiesiog teisybė, man ir niekam kitam jos nereikia, ir gink Dieve. Žinai, jei norėčiau skleisti [savo teisybę], įsteigčiau sektą, bažnyčią arba diktatūrą, kokį šūdą, kas ten bebūtų. Aš sau gyvenu ir gyvenu savo galvoje.
Plačiau – vaizdo įraše.
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
