Pasak buvusio Pentagono analitiko, gilėjantis Maskvos ir Teherano karinis bendradarbiavimas peržengė paprastų ginklų pirkimo sandorių ribas ir virto sudėtinga tarpžemynine gynybos ekosistema.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Rusijos karinės strategijos ir JAV užsienio politikos srityse besispecializuojantis Matthew Tavaresas teigia, kad prieš Vakarus stoja nebe įprasta partnerystė iš savanaudiškų paskatų, o strateginis susivienijimas, apimantis taktinį, operatyvinį ir strateginį karo veiksmų lygmenis.
Balandžio 29 d. duotame interviu „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) M. Tavaresas išsamiai aptaria tiksliųjų smūgių „demokratizaciją“, aukščiausio lygio JAV karinių objektų pažeidžiamumą ir kaip dėl Irano gynybos pramonės išorinės plėtros jo karinė infrastruktūra gali tapti beveik nesunaikinama.
– Ar tai tik taktinė partnerystė, ar visavertės karinės sąjungos, pakeisiančios situaciją Artimuosiuose Rytuose, užuomazgos?
– Nežinau, ar esame ant visapusiško karinio aljanso susiformavimo slenksčio, bet man atrodo visiškai aišku, kad per pastaruosius ketverius metus šie santykiai gana smarkiai išsiplėtė.
Kai gilinausi į šį klausimą dirbdamas Pentagone, dažnai pastebėdavau, kad Rusija Iraną laiko partneriu, su kuriuo bendradarbiaujama išlaikant tam tikrą atstumą, – partneriu, kurį galima globoti arba atstumti, atsižvelgiant į tai, ar naudinga, ar ne.
Paprastai karo mokslų srityje analizuojami trys karinių operacijų lygiai: strateginis, operatyvinis ir taktinis. Strateginis lygis apima rimtus susitarimus tarp valstybių – tai karinė diplomatija. Operatyvinis lygis apima veiksmus keliuose regionuose vienu metu, kuriuos paprastai vykdo didelės karinės pajėgos. Taktinis lygis apima viską nuo mažų būrių iki divizijų ir korpusų – tai mažesnio masto karinės operacijos, tačiau vis tiek labai svarbios.
Šiuo metu matome, kad santykiai strateginiu, operatyviniu ir taktiniu lygiais yra pagerėję.
Jei grįžtume penkerius ar dešimt metų atgal, matytume daug strateginio bendradarbiavimo įvairiomis formomis. Matėme visą virtinę plataus pobūdžio susitarimų tarp šalių. Tačiau tai vienas iš pirmųjų kartų, kai, stebėdamas įvykius Ukrainoje, galiu pasakyti, kad rusai pasidalijo taktine informacija su iraniečiais, o iraniečiai ją naudoja prieš Persijos įlankos valstybes, prieš Amerikos partnerius – plačiąja prasme – regione ir pačias JAV.
Tai visiškai naujas reiškinys, ir manau, kad jis yra susijęs su intensyviu taktiniu bendradarbiavimu, kuris vyko tarp Rusijos ir Irano pastaruosius kelerius metus, kai Rusija kariauja su Ukraina.
– Jei šie santykiai vystėsi taip sparčiai, kaip Vakarai galėjo to nepastebėti? Ar tai buvo žvalgybos nesėkmė, ar klaidingas ketinimų įvertinimas?
– Nemanau, kad mes nepastebėjome. Jei pažvelgtume į tai iš šiek tiek platesnės perspektyvos, daugelis politikos komentatorių – tiek vyriausybėje, tiek už jos ribų – jau kurį laiką kalba apie Rusijos ir Irano santykius.
Vis dėlto mums labai sunku tai sustabdyti. Atsižvelgiant į praėjusios ir dabartinės vyriausybių politiką, mes iš tikrųjų neturime veiksmingo mechanizmo, kuris galėtų užkirsti kelią šių santykių stiprėjimui ir plėtrai. Tam tikra prasme tai yra natūralus aplinkybių, kuriose šiandien yra atsidūrusios abi šalys, padarinys.
– Neseniai atkreipėte dėmesį į dronų gamybą Totorijoje. Ar tai reiškia, kad Rusija nebėra vien tiekėja, kad ji jau yra tapusi Irano gynybos pramonės dalimi?
– Kalbant apie gynybinės įrangos gamybą, akivaizdu, kad tarp Irano ir Rusijos egzistuoja abipusis ryšys. Esu tikras, kad, išardęs Irano gamybos „Shahed“ ir rusišką „Geran“ sistemas, rasčiau daug vienodų komponentų. Rasčiau daug bendrų konstrukcinių sprendimų. Rasčiau tam tikrų nacionalinių ypatumų – rusų versija galbūt turėtų kitokią radijo ryšio sistemą arba kitokią navigacijos sistemą, tačiau technologija iš esmės būtų ta pati.
Dėl to JAV ir Vakarų partneriams labai sunku nustatyti, kas ką daro. Labai tikėtina, kad abi šalys gamina atskiras sudedamąsias dalis arba naudojasi fiktyviomis įmonėmis, kad gautų tam tikras šių sistemų sudedamąsias dalis, o vėliau jas surenka kartu arba surenka dalį detalių ir perduoda kitai šaliai, kad ši užbaigtų procesą.
Žvalgybos analitikams nėra lengva nustatyti šių santykių kryptį. Tačiau man atrodo visiškai aišku, kad nesvarbu, kas pagamino kurią dalį, egzistuoja santykiai gynybos priemonių gamybos srityje, kur abu partneriai remiasi vienas kito tiekimo grandinėmis, kad galėtų gaminti bendras ginklų sistemas. Tai iš tiesų yra nauja; tai naujas šių santykių aspektas.
– Ar pigių bepiločių orlaivių spiečių taktikos iš esmės menkina tradicinį JAV karinį pranašumą? Ar mes esame oro pajėgų „demokratizacijos“ liudininkai?
– Manau, tai iš dalies sumažina tam tikrą mūsų tradicinį karinį pranašumą. Tačiau mes į tai nežiūrime lengvabūdiškai ir nesėdime rankų sudėję, nebandydami parengti atsakomųjų priemonių. Problema ta, kad norint tinkamai sureaguoti į šią grėsmę, prireiks kelerių metų darbo, leisiančio sukurti sistemas, kurios padės apginti JAV pajėgas nuo tokio pobūdžio grėsmių.
Iš esmės dėl dronų kūrimo proceso, kurį karo Ukrainoje metu stebime tiek ukrainiečių, tiek rusų pusėje, tapo prieinamesni anksčiau tik nišine galimybe buvę tikslieji smūgiai.
Šiuo metu tiek Rusija, tiek Ukraina ir, manau, bet kuris kitas „Shahed“ tipo ginklų sistemų bei vienkartinės puolamosios ginkluotės, galbūt net ir FPV (pirmojo asmens vaizdo – LRT.lt) dronų su kinetiniu kroviniu pirkėjas gali pusiau autonomiškai arba visiškai autonomiškai nuskristi gana didelį atstumą ir numesti šaudmenį į nurodytą tašką. Tai buvo akivaizdus JAV kariuomenės pranašumas nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžios iki šio amžiaus pirmojo dešimtmečio vidurio, o dabar tai gali padaryti beveik bet kas, turėdamas maždaug 20 000 dolerių vertės ginkluotę.
Labiausiai mane nuogąstauti verčia tai, kad neįtikėtinas gynybos pramonės augimas, kurį Rusija pasiekė per pastaruosius kelerius metus, siekdama sėkmingai kovoti su Ukraina, pasibaigus karui, bus nukreiptas į šių itin pigių tiksliųjų ginklų tiekimą įvairioms šalims, grupuotėms ir organizacijoms, kurios neturėtų jų turėti. Tai man kelia didžiausią susirūpinimą.
Mes ne tik stebime, kaip tikslieji smūgiai tampa vis dažnesni ir kaip visur plinta itin galingos bei nebrangios sistemos, bet susiduriame ir su didžiule ginklų platinimo grėsme pasibaigus karui.
– Ar kovo mėnesio smūgis AWACS (aviacijos perspėjimo ir valdymo sistemos – LRT.lt) platformai Princo Sultono oro pajėgų bazėje reiškia, kad regione nebeliko vadinamųjų saugių zonų, kuriose buvo dislokuoti JAV kariniai objektai? Kiek šiuo metu yra pažeidžiamos JAV bazės Persijos įlankos regione?
– Pirma, nemanau, kad kas nors būtų laikęs bet kurią bazę Artimuosiuose Rytuose „saugia zona“. JAV Vyriausybė turėjo tam tikrų lūkesčių ir supratimą apie riziką, kurie šiuo atveju galbūt nebuvo tikslūs. Jie turėjo laikyti Princo Sultono bazę galbūt didesnės rizikos objektu, o galbūt suprato, kad yra rizika, bet dėl kitų priežasčių nusprendė tą riziką prisiimti.
JAV bazėms kylančios rizikos suvokimas turės keistis ne tik dėl tebevykstančio konflikto su Iranu, bet ir dėl to, kaip mes suvokiame priešo pajėgumus – tai taip pat keičiasi. Kalbant apie radarus, mano nuomone, didžiausia šios srities JAV pajėgumų problema yra susijusi su tuo, kad jie pernelyg „subtilūs“.
Pasaulyje, kuriame tikslieji ginklai tampa vis labiau prieinami, kuriame viena gamykla per mėnesį gali pagaminti 5 000 „Shahed“ dronų, tiesiog nebegalima turėti pažeidžiamų taškų nei radaro tinkle, nei taikinių nustatymo tinkle, nei kokiuose nors kituose svarbiuose gynybos pajėgumuose. Jų reikia atsikratyti arba taip išplėsti šį pajėgumą, kad priešui nebeapsimokėtų bandyti jį pulti.
Būtent ten, Pentagone, ir prasideda tokio pobūdžio diskusijos. Jos vyksta jau daug metų, tačiau, atsižvelgiant į Irano konflikto aplinkybes, procesų peržiūros atliekamos vis skubiau.
– Taikinių nustatymo srityje JAV labai pasikliauja dirbtiniu intelektu, tačiau jūs teigiate, kad priešininkai sparčiai vejasi. Ar Amerika praranda savo technologinį pranašumą?
– Nemanau, kad JAV praranda savo pranašumą. Jei pažvelgtumėte į čia veikiančias dirbtinio intelekto įmones, pamatytumėte, kad jos iš tiesų yra pačiame šios srities galimybių priešakyje.
Šis klausimas yra šiek tiek sudėtingesnis dėl to, kad Kinija ir Rusija ketina plėtoti dirbtinį intelektą, kuris tarnaus jų interesams. Būtų neprotinga tikėtis, kad ateityje, kilus konfliktui, JAV išlaikys dominavimą ar net turės akivaizdų pranašumą šioje technologijų srityje.
Reikia turėti omenyje, kad net jei priešas ir neturi tobulo dirbtinio intelekto sistemos ar tokios pat geros sistemos kaip mūsų, jis turi daug pajėgių dirbtinio intelekto modelių, kuriuos gali panaudoti savo tikslams ir įtraukti į savo taikinių paieškos operacijas.
Taigi, niekada neturėtumėte pasitenkinti pasiektais laimėjimais ir sakyti: „Taip, turime geresnę technologiją. Jokių papildomų patobulinimų nereikia.“ Ne, dėmesys turėtų būti skiriamas nuolatiniam technologijos tobulinimui ir technologinio pranašumo išlaikymui, pasinaudojant geriausiais Amerikos visuomenės bruožais: mūsų gebėjimu diegti naujoves, kurti ir gaminti naujus dalykus. Toks turi būti bendras principas.
– Ar kelia nerimą tai, kad Irano pajėgumai gali būti perkelti į Rusiją? Ar dėl to Irano karinės infrastruktūros likvidavimas tampa beveik neįmanomas?
– Tai šiuo metu iš tiesų apsunkina padėtį. Apie tai kalbėjau vos prieš keletą dienų: iš tikrųjų turime savotiškus trišalius santykius, kuriuose dalyvauja Rusija, Kinija ir Iranas. Nors aš nesu linkęs visiškai tikėti šiais pranešimais, buvo skelbiama, kad po praėjusios vasaros smūgių Iranas pradėjo derybas su Kinija dėl naujų oro erdvės gynybos sistemų.
Tokios diskusijos tik plis, ir aš nenustebčiau, jei po penkerių metų matytume Irano gynybos priemonių gamybą, perkeltą į Rusiją ir Kiniją, siekiant užsitikrinti savo išlikimą bei pasinaudoti abiejose šalyse esančiais tiekimo šaltiniais.
Nenustebčiau, jei Rusija padarytų tą patį su Iranu ir Kinija. Tai atrodo visiškai logiška, be to, tokiu atveju būtų palyginti sunku kariauti su visomis trimis šalimis, nes norint nugalėti šalį, paprastai reikia susilpninti ir jos karinę tiekimo grandinę. Jei tiekimo grandinė veda tiesiai į kitą valstybę, norint nugalėti priešininką, rizikuojama arba išplėsti konfliktą už jo sienų, arba tiesiog leisti jam toliau gauti gynybos priemonių.
Tai labai labai apsunkina karo planuotojų darbą, ir, bandant pasirengti kitam konfliktui, to reikėtų stengtis išvengti.
– Kokiu būdu Maskva ar Pekinas galėtų lemiamai pakreipti pusiausvyrą Irano naudai?
– Klausimas, ar dabartinė pusiausvyra yra palanki Iranui, lieka atviras. Į jį labai sunku atsakyti.
Iranas ir toliau naudosis savo santykiais su Rusija taip, kad JAV susidurs su vis didesniais taktiniais iššūkiais. Jei ši taktika veikia dabar, iraniečiai dar labiau ją sustiprins, o jei į tai bus įtraukta Rusija, remiantis mano pastebėjimais, ji bus pasirengusi paremti Iraną.
– Paskutinis klausimas – ar mes matome pirmuosius naujo tipo karo ekosistemos bruožus, kur dirbtinis intelektas, dronai ir didžiųjų valstybių bendradarbiavimas iš esmės keičia konfliktų pobūdį visame pasaulyje?
– Man nerimą kelia taktinis ir operatyvinis konflikto lygiai. Matau, kaip dirbtinio intelekto taikymo sprendimai derinami su labai nebrangiais tiksliaisiais smūgiais. Tokiu atveju žmonės mūšio lauke, fronto linijoje, tampa kliūtimi. Tokių sparčių karinių pokyčių jau seniai nematėme.
Man kelia nerimą aplinka, kurioje karo neberibos žmogaus veiklos tempas ir jis taps savotišku dirbtinio intelekto valdomu taikinių paieškos žaidimu, naudojant autonomines ir pusiau autonomines sistemas. Manau, tokio tempo ir masto karą žmogaus protui būtų labai sunku suvokti.
Nežinau, kas tiksliai mūsų laukia ateityje, bet karas, kuriame galėtų būti naudojamos šios sistemos, gali būti kur kas pražūtingesnis nei bet koks per pastaruosius 25–30 metų mūsų matytas karinis konfliktas.
