Dažnas keliautojas, skubantis link pajūrio, pravažiuoja Kretingą, Darbėnus ir kitus netoli jūros esančius miestelius ir kaimus. Tie, kas nusprendžia apsilankyti Kretingoje, randa labai tvarkingą ir gyvą miestą, turintį turtingą istoriją. Kretingoje daug visko seniausio ir didžiausio Lietuvoje.
Jono Karolio Chodkevičiaus iniciatyva, kaip padėka už laimėtą mūšį prieš švedus Kircholmo mūšyje, 1617 metais pastatyta Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia yra seniausia išlikusi mūrinė bažnyčia Žemaitijoje, joje išlikusios dvejos seniausios medinės, gausiai dekoruotos durys, o bažnyčios bokštas – vienas aukščiausių, bažnyčioje yra seniausi veikiantys datuoti vargonai Lietuvoje.
Tikintieji čia atvyksta tikėdamiesi stebuklų ir, sprendžiant pagal votų skaičių prie Šv. Antano Padujiečio paveikslo bažnyčioje, jų yra įvykę – daugiau votų Lietuvoje esu matęs tik Aušros Vartų koplyčioje.
Šalia bažnyčios esančiame pranciškonų vienuolyne yra fragmentai seniausio saulės laikrodžio, o miestelio kapinių vartai yra aukščiausi ir, matyt, patys puošniausi Lietuvoje. Abejose gatvės pusėse esančiose kapinėse trys senos koplyčios, puošniausios ir didžiausios Tiškevičių giminės. Miestas yra rimtas religinis centras: penki veikiantys vienuolynai, pranciškonų gimnazija, Lurdo kopija, pranciškonų svečių namai ir kelios kitos piligrimų nakvynei skirtos vietos.
Tikintieji čia atvyksta tikėdamiesi stebuklų ir, sprendžiant pagal votų skaičių prie Šv. Antano Padujiečio paveikslo bažnyčioje, jų yra įvykę – daugiau votų Lietuvoje esu matęs tik Aušros Vartų koplyčioje. Dar Kretingoje yra didžiulis šviečiantis kryžius, pagamintas iš matinio stiklo, metalinės konstrukcijos ir lempų. Žinomiausias miesto objektas yra Tiškevičių dvaro pastatų kompleksas, jame kelios puikiai atrinktos ekspozicijos – ne per daug eksponatų, parinkti įdomiausi, aiškūs eksponatų užrašai.
Dvaro žiemos sodas yra lankomiausias dvaro komplekso objektas, jame įsikūręs ir restoranas. 19 amžiaus pabaigoje, kai grafas Juozapas Tiškevičius rekonstravo dvarą ir įrengė sudėtingą šildymo sistemą turintį žiemos sodą, jis tuo metu buvo didžiausias privatus žiemos sodas Europoje. Dvaro teritorijoje buvo įrengta viena pirmųjų elektrinių Lietuvoje, pirmoji elektros lemputė Kretingos Tiškevičių dvare įsižiebė1892 metais. Iš šio dvaro į Palangą buvo nutiesta viena pirmųjų telefono linijų Lietuvoje.
Iš bunkeriams skirtų statybinių medžiagų kalinių pastatyta bažnyčia
Važiuojant iš Kretingos link Darbėnų, Tūbausių kaime, laukuose, stovi Šv. Andriejaus bažnyčia. Antrojo pasaulinio karo metais jos statybas organizavo Kretingos vienuoliai pranciškonai. Bažnyčios statybai buvo panaudotos Molotovo gynybinei linijai skirtos, bet taip ir nepanaudotos statybinės medžiagos. Gynybinė linija buvo pradėta statyti, netoliese yra išlikę bent penki pastatyti, bet iki galo neįrengti ir pagal paskirtį taip ir nepanaudoti bunkeriai.
Dalis statybinių medžiagų, pagamintų iš akmens, buvo pagaminta Dimitravo dvaro komplekse įkurtame kalėjime ir, pasitraukus sovietams, liko nepanaudotos gynybinės linijos statybai. Tarpukario pabaigoje įkurtoje Dimitravo priverčiamojo darbo stovykloje kalėjo komunistai ir kriminaliniai nusikaltėliai, jų darbas buvo iš aplinkiniuose laukuose surinktų riedulių tašyti įvairius akmens gaminius – trinkeles, pakelių stulpelius, blokus, postamentus ir pan.
Sovietams užėmus Lietuvą, komunistai ir dauguma kriminalinių nusikaltėlių buvo paleisti į laisvę, o kalėjime įsikūrė karinis dalinys, kalinti asmenys, neįtikę ir priešinęsi sovietinei valdžiai.
Vokiečiams užėmus teritoriją, kalinių kontingentas nuolat keitėsi: pirmieji į kalėjimą pateko trumpai gyvavusios sovietų valdžios atstovai ir kolaborantai; netrukus trumpam buvo atvežtos Skuodo ir apylinkių žydų moterys ir vaikai – visi netrukus buvo sušaudyti. Vėliau trumpai kalėjo pabėgusių sovietinių karininkų šeimų nariai, kuriems nepavyko pasitraukti į Rytus: didžioji dalis moterų buvo išvežtos priverstiniams darbams į Vokietiją, dalis išdalinta tarnauti aplinkinių sodžių ūkininkams.
Taip pat kalėjo ir sovietinės armijos kariai belaisviai. Po jų didžioji kalinių dalis buvo apylinkių valstiečiai, kurie atsisakė ar nesugebėjo atlikti vokiečių okupacinės valdžios nustatytų prievolių. Pastarieji dirbo ir Tūbausių bažnyčios statybose, naudodami karo išvakarėse sovietų bunkerių statyboms paruoštas medžiagas.
Buvusio dvaro pastatuose įrengto kalėjimo sienos išlikusios, likęs ir pastatas, kuriame gyveno kalėjimo administracija, teritorijoje galima rasti ir kalinių pagamintų akmeninių pakelės stulpų ir grindinio trinkelių.
„Keliaujantis“ Lazdininkų malūnas
Šalia Darbėnų esantis Lazdininkų kaimo medinis vėjo malūnas prieš 21 metus buvo įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro sąrašą. Tikėtina, kad tai daugiausia „keliavęs“ vėjo malūnas Lietuvoje. Kultūros paveldo dokumentuose nurodoma, kad malūnas pastatytas 19 amžiaus pabaigoje ar 20 amžiaus pradžioje, tačiau, sprendžiant iš 1846 metų datos ant malūno sparnus sukančios metalinės ašies, jis gali būti ir senesnis, arba ašis yra atkeliavusi iš kito malūno.
Malūno kepurė unikali, specialia konstrukcija ir mechanizmais ji buvo pasukama į tą pusę, iš kurios pučia palankesnis vėjas. Pirminė malūno vieta buvo šalia Vilniaus. 20 amžiaus pradžioje malūnas buvo parduotas ir kažkokiu būdu atgabentas į kitą Lietuvos pusę – į Padvarius, esančius šalia Kretingos dvaro. 1907 metais malūną įsigijo ir į dabartinę jo vietą Lazdininkuose atgabeno Darbėnų vaistininkas žydas Švatelis (Schweitel arba Szwetel).
Nuo to laiko malūnas buvo keletą kartų perparduotas, kol 1925 metais jį iš Kazio Lenkausko nupirko Jurgis Končius. Sovietmečiu malūnas buvo nacionalizuotas, o buvęs savininkas J. Končius liko jame dirbti iki gyvenimo pabaigos. J. Končiaus dukra, šiuo metu jau mirusi prezidento Gitano Nausėdos motina, po Nepriklausomybės atgavimo malūną susigrąžino ir restauravo. Malūnas šiuo metu neveikia, nes neišliko didžioji dalis vidaus mechanizmų, tačiau iš išorės yra sutvarkytas.
Erškėtynas – Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta
Upelio slėnyje, miškuose už Darbėnų, link Palangos, yra neogotikinė koplytėlė. Aplinkui kalvos, keli seni ąžuolai, dideli akmenys ir šaltinis, kurio vanduo, tikima, yra stebuklingas. Spėjama, kad šioje vietoje būta pagoniškos kuršių ir žemaičių šventyklos, kuri buvo sunaikinta tik apie 1700 metus. Akmenys sudėlioti ne atsitiktine tvarka ir kartu su šaltiniu tarnavo kaip astronominis kalendorius.
Panaši vieta su atidengtais akmenimis ir aiškia struktūra yra Jonionyse, šalia Merkinės. Dabartinė Erškėtyno koplytėlė pastatyta 1930 metais, ketveri metai po to, kai vietinei moteriškei ant vieno iš šio astronominio kalendoriaus akmenų, šalia šaltinio, apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Pradžioje buvo pastatyta medinė koplytėlė, kurios vietoje po ketverių metų pastatyta dabartinė mūrinė koplyčia. Šiuo metu tai piligrimų lankoma vieta.
Darbėnai
Darbėnuose anksčiau nebuvau buvęs ir vykdamas apie juos beveik nieko nežinojau. Išgirdus šį pavadinimą, pirmoji asociacija būdavo vaikiškos Richardo Scarry knygutės apie darbščius žvėrelius. Pasirodo, miestelis savo vardą gavo nuo per jį tekančio Darbos upelio, o augti pradėjo 18 amžiaus pabaigoje, pastačius bažnyčią. Dabartinį pavidalą Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia įgavo po 1842 metų rekonstrukcijos.
Šalia Darbėnų esančiame Mažučių kaime yra didelę teritoriją užimantis ir turintis vieną didžiausių bonsų medelių kolekcijų Europoje japoniškas sodas.
Įdomu, kad miestelio sinagoga stovėjo visai šalia bažnyčios, šiandien jos vietą žymi tik grindinyje įrengtas ženklas. Darbėnuose gimė ir žymus žydų veikėjas Dovydas Volfsonas, sukūręs dabartinę Izraelio vėliavą ir pasiūlęs šekelio pavadinimą šalies valiutai, dar likus maždaug pusšimčiui metų iki Izraelio valstybės atsiradimo.
Keliaudamas ieškau vietų, kur būtų galima paragauti senųjų vietinių patiekalų, dažniausiai nesėkmingai. Darbėnuose pasisekė, abi aplankytos vietos puikios – pirmoje radau „šmakalą“ – keptos silkės, rūgpienio, svogūnų, krapų šaltsriubę su bulvėmis. Šį tradicinį žemaitišką patiekalą iki tol buvau ragavęs tik Latvijoje.
Antroje vietoje – šviežiai iškeptos focaccia duonos sumuštiniai su skirtingais įdarais, rūkyti šonkauliai, baskiškas sūrio pyragas, naminiai limonadai. Šalia Darbėnų esančiame Mažučių kaime yra didelę teritoriją užimantis ir turintis vieną didžiausių bonsų medelių kolekcijų Europoje japoniškas sodas.
Laukžemė
Kretingos apylinkėse, visai šalia Latvijos pasienio, yra nedidelis bažnytkaimis gražiu pavadinimu Laukžemė. Apie šį bažnytkaimį neseniai sužinojau, apsilankęs Kazio Varnelio muziejuje vykstančioje parodoje „Laukžemės madona“. Paroda buvo apie seniausią Lietuvoje rastą, 1420 metais datuojamą, gotikinę skulptūrą – sakyčiau, detektyvinė istorija.
Pati skulptūra ne Lietuvoje sukurta, matyt, atkeliavusi iš Čekijos, kurios nors Vokietijos kunigaikštystės ar kitos Vidurio Europos vietos. Šv. Andriejaus bažnyčia pastatyta 1850 metais, dešimtmečiu vėliau – varpinė. Netoliese esantis dvaras apleistas, nors aplinkiniai dvaro komplekso pastatai sutvarkyti ir gyvenami. 19 amžiaus pradžios grūdų sandėlis „magazinas“ irgi nupirktas, tvarkomas.
Pakeliui iš Kretingos link Laukžemės verta apžiūrėti tradicines žemaitiškas medines koplytėles – čia jų nemažai išlikę: jas radau aplink Darbėnus, Laukžemę, Benaičius, Senąją ir Naująją Impiltį. Sovietmečiu nemažai jų buvo sunaikintos ar apleistos, dabar dalis jų atkurtos po Nepriklausomybės atgavimo, dalis restauruotos senosios. Koplytėlių viduje senųjų skulptūrėlių reta – dauguma jų seniai dingusios ir pakeistos naujomis ar masinės gamybos dirbiniais.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
