Prieš porą savaičių Lietuvoje paskelbus oro pavojų, išryškėjo daug tinkamo pasirengimo tokioms situacijoms pavyzdžių, bet taip pat ir vietų, kurias būtina tobulinti. Nemažai kritikos dėl netinkamo reagavimo sulaukė ugdymo įstaigos. Tačiau tai gal ir neturėtų labai stebinti. Mokyklų, darželių ir kitų ugdymo įstaigų yra labai daug.
Toje pačioje įstaigoje gali būti ugdomi labai skirtingi žmonės – nuo visai mažų vaikų iki paauglių. Jų poreikiai ir reagavimo ypatumai taip pat labai skirtingi. Be to, dar yra papildomų iššūkių – tėvų informavimas ir jų reagavimas. Dar vienas aspektas – aplink ugdymo įstaigą gyvenantys žmonės, kurie atėjo čia slėptis. Taigi, ugdymo įstaigoms tenkančių iššūkių tikrai nemažai.
Aš savo komentaru noriu atkreipti dėmesį į vieną reagavimo aspektą. Ar siekiant nuraminti vaikus galima jiems šiek tiek pameluoti? Viename LRT „Panoramos“ reportaže apie reagavimą mokyklose į oro pavojų buvo pasakojama, kad mokytojai pasakė vaikams, jog vyksta pratybos ir dėl to reikia eiti į priedangą. Kitas pavyzdys – Nacionalinio krizių valdymo centro vadovas Vilmantas Vitkauskas politika.lt tinklalaidėje sakė: „Aš žinau pavyzdžių, kada vaikams buvo sakoma: žiūrėkite, artėja audra, bus lietus ir pan.“ Sveikas protas sako, kad taip, tikrai, vaikus nuraminti reikia. Tačiau ar tinkama raminti sakant, kad bus lietus arba kad vyksta pratybos, kai iš tiesų paskelbtas oro pavojus?
Tokioje situacijoje norint nuraminti vaikus svarbiausia yra ramus pačių suaugusiųjų reagavimas. Jeigu jie nepanikuoja ir žino, ką daryti, tai ir šalia esantiems vaikams bus ramiau. Svarbu nemeluoti, kalbėti to amžiaus vaikui suprantama kalba.
Manau, kad toks „raminimas“ nėra tinkamas ir yra potencialiai žalingas. Dėl to, kad taip vaikai po truputį praranda pasitikėjimą suaugusiaisiais. Jeigu vaikui sako viena, o paskui paaiškėja visai kas kita, vaikas pradeda nepasitikėti tuo, kas jam sakoma. Net ir visai maži vaikai pajėgūs pastebėti, kad jokios audros nebuvo. Taip pat grįžę iš priedangos jie mokykloje, gatvėje ir namuose girdi susirūpinusius suaugusiuosius, kalbančius apie kažkokį oro pavojų ir dronus. Net jei tėvams pavyktų apsaugoti vaiką nuo šios informacijos, kaimynų vaikas ar klasės draugas būtinai paklaus: o tu girdėjai apie dronus, kurie buvo atskridę vakar?
Būtent tokiose krizėse vaiko pasitikėjimas suaugusiaisiais, taip pat ir institucijomis (mokykla, policija ir kitomis), yra itin svarbus, jei norime, kad būtų paisoma nurodymų. Po kelių pasakų apie lietų ir pratybas niekas už gryną pinigą nebepriims, ką ten tie mokytojai paisto. Ir tada nebūtinai jų klausys, kai klausyti būtina.
Tokioje situacijoje norint nuraminti vaikus svarbiausia yra ramus pačių suaugusiųjų reagavimas. Jeigu jie nepanikuoja ir žino, ką daryti, tai ir šalia esantiems vaikams bus ramiau. Svarbu nemeluoti, kalbėti to amžiaus vaikui suprantama kalba. Darželinukui ar pradinukui tai bus kažkas labai paprasto ir konkretaus: „Gavome svarbų pranešimą, kad lauke ir klasėje dabar nesaugu, todėl nusileidžiame į rūsį ir būsime kartu, kol pasidarys saugu.“ Paskui galima paaiškinti daugiau ir atsakyti į vaikams kylančius klausimus. Kiek vyresniems vaikams bus suprantama ir sudėtingesnė žinia: „Paskelbtas oro pavojus, į mūsų šalį įskrido dronas, kariuomenė mus saugo, tačiau mes taip pat privalome saugotis ir eiti į saugią vietą.“ Psichologai yra paruošę nemažai puikių rekomendacijų, kaip su vaikais kalbėti karo grėsmių tema.
Kviečiu saugotis ne tik išorinių pavojų, bet taip pat saugoti vaikų pasitikėjimą mumis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
