Praėjusią savaitę atsisveikinome su profesoriumi Rimantu Kočiūnu, kuris mirė po sunkios onkologinės ligos. Rimas Kočiūnas buvo vienas pirmųjų psichologų ir psichoterapeutų Lietuvoje, jis nuveikė nepaprastai daug šios profesijos labui. Daug psichologų kartų išaugo su jo „Psichologinio konsultavimo“ ir „Grupinės psichoterapijos“ knygomis.
Jis su kolegomis įkūrė Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutą, kuris tapo pagrindine egzistencinės psichoterapijos mokykla ne vien Lietuvoje, bet ir aplinkinėse šalyse. Nors buvo labai gerai žinomas psichologų ir psichoterapeutų bendruomenėje, plačiajai visuomenei mažiau pažįstamas. Nesivaikė populiarumo ir buvo susikoncentravęs į savo profesinę veiklą. Vis dėlto jo idėjos bei gyvenimiška laikysena gali būti aktualūs labai daug kam, todėl keliomis mintimis noriu pasidalinti šiame komentare. Žinoma, R. Kočiūno palikimas yra žymiai didesnis, negu įmanoma sutalpinti į kelių minučių komentarą.
Būdamas gerai susipažinęs su įvairiais psichoterapijos būdais ir technikomis, pirmenybę teikė gilaus ryšio kūrimui tarp psichoterapeuto ir kliento. Savo pavyzdžiu mums rodydamas, kad būtent tokiame ryšyje atsiranda erdvė pokyčiams. Labiau būnant, nei darant. Galbūt mes visi laimėtume žymiai daugiau, jei rūpintumėmės ryšių kūrimu, o ne desperatiškai ieškotume vis naujų patarimų ar metodų, dažnai iliuziškai žadančių greitus rezultatus.
R. Kočiūnas turėjo gebėjimą priimti labai skirtingus žmones. Nebūtinai pritarti jiems, bet priimti. Tai yra ne bandyti juos kaip nors pakeisti, pakoreguoti elgesį, ištaisyti „neteisingą mąstymą“, bet priimti tokius, kokie jie yra. Ir čia kalba eina ne tik apie psichoterapijos klientus. Man atrodo, kad tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių Rimas buvo toks mylimas jo studentų ir kolegų. Labai daug žmonių jautėsi jo iš tikrųjų priimti.
Tačiau kaip kurti ryšį su tais, kurie man nepatinka ar yra nepatogūs? R. Kočiūnas turėjo gebėjimą priimti labai skirtingus žmones. Nebūtinai pritarti jiems, bet priimti. Tai yra ne bandyti juos kaip nors pakeisti, pakoreguoti elgesį, ištaisyti „neteisingą mąstymą“, bet priimti tokius, kokie jie yra. Ir čia kalba eina ne tik apie psichoterapijos klientus. Man atrodo, kad tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių Rimas buvo toks mylimas jo studentų ir kolegų. Labai daug žmonių jautėsi jo iš tikrųjų priimti.
Šiuolaikinėje populiariojoje psichologijoje daug dėmesio yra skiriama „raudonoms vėliavoms“, t. y. kaip atpažinti žmones, su kuriais santykis „neįmanomas“, ir kaip nuo jų kuo greičiau atsiriboti. O kas, jei daugiau pastangų skirtume ne tokioms vėliavoms, o kito kitoniškumui suprasti? Ir savo gebėjimui priimti galbūt labai nepatogų kitą? Vėlgi, priimti nereiškia pritarti, ir juo labiau nereiškia leisti elgtis su savimi nepagarbiai.
Vienas iš paskutinių R. Kočiūno pranešimų, skaitytų konferencijose, vadinosi „Aš mirsiu šiandien: pabaigos idėja gyvenime“. Žmonės dažnai bėga nuo minčių apie mirtį ir yra linkę manyti, kad ji ištiks kada nors vėliau, ne šiandien. Tačiau šiame pranešime jis argumentavo, kad jei mes kasdienybėje leidžiame sau pabūti su mintimi, jog galime mirti šiandien, atsiranda galimybė labiau sąmoningam gyvenimui. Tai tarsi pasitikrinimas, ar tikrai dabar gyvenu taip, kaip norėčiau? Ar tikrai savo veiksmais skiriu dėmesį tam, kas man svarbiausia? Toks galutinis pasitikrinimas atėjo Rimui onkologinės ligos pavidalu. Kiek vėliau sužinojęs, kad serga nepagydomai ir iki mirties turi daugiau ar mažiau metus, jis iš esmės nepasikeitė. Nepuolė į neviltį, bet ir negyveno iliuzijose apie stebuklingą pagijimą. Nekeitė savo prioritetų, nepradėjo su aplinkiniais bendrauti kažkaip kitaip. Tuo tarsi patvirtindamas, kad ir iki šiol gyveno taip, kaip buvo pasirinkęs.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
