Birželio 4 d. kultūros komplekse „Sodas 2123“ atidaroma antroji sezoninių žaidimų aikštelių ir edukacijų programos erdvė – „tik tak tok“. Tai menininkės Beatričės Mockevičiūtės sumanyta ir kartu su architektu Justinu Dūdėnu įgyvendinta žaidimo „Kryžiukai–nuliukai“ adaptacija saulės šviesai, rašoma „Sodas 2123“ pranešime žiniasklaidai.
Tęsdama programos kvietimą permąstyti standartizuotas vaikų žaidimų aikšteles, šių metų erdvė kviečia tyrinėti šviesą kaip medžiagą, leidžiančią naujai patirti laiką ir aplinką. Šia proga – pokalbis su B. Mockevičiūte ir J.Dūdėnu apie šviesą, žaidimą ir edukaciją kaip patyrimo bei tyrinėjimo erdvę.
– Kadangi saulės šviesa yra svarbi veikėja jūsų projekte, pradėsiu nuo klausimo – kada paskutinį kartą stebėjote šviesą?
B. Mockevičiūtė: Vakar vakare, aštuonios trisdešimt.
J. Dūdėnas: O aš vakar Vilniaus dailės akademijoje tarp peržiūrų, vaikščiodamas koridoriais, pamačiau šalia lango stovintį stiklinį gaubtą, dengiantį maketą. Ir pastebėjau, kaip tas gaubtas atspindi pro langą krintančią šviesą lubų link, kai tuo tarpu tiesioginė šviesa pro langą krinta ant grindų. Ir atspindys ant lubų nebuvo daug silpnesnis už tą, kuris krito ant grindų. Susimąsčiau, negi skaidraus stiklo atšvaitas atspindi tiek daug energijos?
Ir nors skubėjau, pasidėjau raktus ant to gaubto, pasitikrinau, koks yra šešėlio aštrumas, nufotografavau ir pagalvojau, kad reikės išsimatuoti kada nors šį santykį ir tai, kiek energijos eina kiaurai, o kiek atsispindi.
– O kaip pradėjote šviesą matyti ir naudoti kaip medžiagą savo veiklose? Tavo, Beatriče, kūryboje tai jau ilgametė tema. Ir čia pirmiausia į galvą ateina „Asuko“ projektas – skulptūrų ir objektų, savo formomis atkartojančių saulės šviesos atspindžius, serija.
B. Mockevičiūtė: Intuityviai jau nuo pirmųjų savo kūrinių šviesą laikiau kūrybos ašimi. Pamėginau miestą pamatyti kaip trafaretą saulės šviesai, ėmiau įdėmiau mąstyti apie tai, kad šviesos atspindžiai žymi laiką, kad aš, eidama pasikartojančiais maršrutais, atpažįstu tam tikrus atspindžius tarsi personažus. Taip pradėjo rastis ir graži jungtis, apimanti įvairiapusį santykį su šviesa. Čia turiu omenyje ir cirkadinį ritmą, šviesos veikiamus mūsų elgesio pasirinkimus, tarp jų ir konfliktą su mėlyna ekranų šviesa.
Apskritai, kiek save prisimenu, man labai įdomu tyrinėti žmogų kaip cheminį ir fizikinį reiškinį. Mąstydama apie visa tai, sukūriau minėtąjį „Asuką“ ir kitus kūrinius. Atrodo, šis procesas niekada nesibaigs, nes jis panašus į atspindintį paviršių – jeigu paviršius atsiranda naujoje vietoje, atsiranda ir naujas atspindys. Ir šioje užsisukusioje optikos kilpoje mes ir susitikome su Justinu. Ir labai įdomu apie visus šiuos dalykus kalbėtis iš skirtingų perspektyvų. Man atrodo, Justinas turi labai gražią intelektualią architektūrinę prieigą šviesos tema, gykinio matematinio ir fizikinio smalsumo.
– Kaip šviesa atsirado tavo, Justinai, praktikoje? Šiuo metu esi ir architektūros krypties meno doktorantas, savo meniniame tyrime „Architektūros užsakymas Saulei“ tyrinėji saulės šviesą architektūroje, o per tai – ir kitus dalykus: spalvą, spektrą, atspindžius.
J. Dūdėnas: Tikriausiai viskas užsimezgė iš santykio su saulės šviesa – jos žaismingumu ir nepastovumu. Atrodytų, Saulė yra pats stabiliausias dalykas, koks tik gali būti, o Žemės sukimasis aplink Saulę yra mūsų laikrodis. Tačiau užtenka užslinkti debesėliui ir viskas pasikeičia. Kaip viskas yra stabilu, suvokiame, tik pakilę lėktuvu virš debesų. Yra ir saulės zuikučių žaismingumas – mano sesuo miško takelius, kai saulės šviesa prasiskverbia pro medžių lapus ir krinta šešėliai, ką japonai vadina komorebi, vadina laimės takeliais.
Šiuose reiškiniuose – daug emocijos ir lengvumo. Man visa tai tapo svarbu tada, kai supratau, kad šviesa yra ir labai rimtas dalykas – Saulė per porą valandų į Žemę perduoda tiek energijos, kiek žmonija sugeba pagaminti ir suvartoti per metus. Europoje apie 80 procentų buityje sunaudojamos energijos tenka šilumai. Kompiuteriai, lemputės ar net šaldytuvai sudaro palyginus nedidelę dalį – didžioji energijos dalis skiriama šildymui, maisto gaminimui ir panašiems poreikiams.
Kitaip tariant, to, ko mums iš tikrųjų reikia, t. y. šiluminės energijos, turime perteklių. Todėl man atrodo, kad svarbiausias darbas čia yra ne technologinis, o kultūrinis – išmokti suvokti, kad, pavyzdžiui, štai čia, mums po kojomis, šioje pievutėje, tiesiog guli didžiulis kiekis saulės energijos.
– Ar turi omenyje tai, kad mes gerai nemokame šios saulės energijos pasiimti?
B. Mockevičiūtė: Tarsi bandome tai padaryti, bet kol kas nerangiai.
J. Dūdėnas: Taip, gana nerangiai. Saulės energiją ir šviesą mes konvertuojame į elektrą, kaupiame ją baterijose, tačiau tokios sistemos efektyvumas tesiekia apie 20 procentų. O, pavyzdžiui, sode virš dušo pastatyta vandens bačka sugeria turbūt apie 80 procentų į ją patenkančios saulės šilumos. Man atrodo, tai susiję ir su mūsų įpročiu viską maniakiškai kontroliuoti.
Mums sunku priimti, kad užslinks debesėlis, ir kurį laiką šio energijos šaltinio neturėsime. Išteklius yra čia pat, tačiau kol nepradedame su juo žaisti, negalime iš tikrųjų mėgautis. Menininkai tai vadina tacit knowledge – neišreikštomis žiniomis. Tai tam tikras žinojimas, kad su šviesa, kuri dabar krinta ant mūsų, sėdinčių saulėje, galima labai daug nuveikti arba tiesiog ja mėgautis. Tad man šis santykis tarp technologijos, tarp stabilių ir nestabilių struktūrų ir žaismo yra įdomus.
– Visus šiuos dalykus tyrinėji architektūros kontekste ar plačiau?
J. Dūdėnas: Žinoma, galvoju apie architektūrą, bet meniniame tyrime galima daug eksperimentuoti. Aš šiek tiek mėgėjiškai filosofuoju, kaip galėtume į šį žaidimą labiau įtraukti savo namus ir architektūrinę aplinką. Viena iš tokių tyrinėjamų medijų yra veidrodėlis. Man patinka jo rimtumo ir kvailumo, patrauklumo bei blizgumo santykiai, taip pat atspindžių kuriamas efektas. Atspindžius stebėdavau dar mokykloje, o gal ir anksčiau.
– Ar turėjote vaikystėje vietą, kuri jums buvo įdomi ne todėl, kad buvo skirta vaikams?
B. Mockevičiūtė: Aš turėjau kelias tokias vietas. Viena labai svarbi žaidimų aplinka man buvo vandens žarnos ir vandens talpos, skirtos sodų laistymui. Apskritai šiltnamyje ir darže man labai gerai sekėsi. O kita mano mėgstama veikla, nuo kurios vydavo šalin, buvo vaikščiojimas labai arti televizoriaus ekrano – jo optikos, plaukų elektrinimosi stebėjimas. Net laižydavau televizoriaus paviršių ir stebėdavau, kaip kinta drėgnos vietos vaizdas. Svajojau išardyti mažą televizorių pavadinimu „Šilelis“ ir ten rasti mažą šilelį, koks galėtų būti gamtoje.
Dar labai mėgau kitą žaidimą – iš plastilino lipdydavau labai smulkius pasaulius, praktiškai užsiimdavau architektūra. Vėliau su staline lempa simuliuodavau dieną ir naktį. Panašu, kad šviesa ir jautrumas tam tikriems paviršiams man buvo svarbūs visada. Įdomu, Justinai, į kur tu buvai sulindęs?
J. Dūdėnas: Aš dabar bandau sulįsti į save mažą, bet jis kažkaip labai toli – nepasiekiu. Tikrai buvo tokių vietų ir veiklų, gal ne tokių ryškių kaip Beatričės, bet dabar jų neatkapstau. Matyt, nuo jų jau esu nutolęs.
– Kaip jums atrodo, kas yra gera žaidimų aikštelė šiandien? Beatriče, tu šia tema esi atlikusi nemažą tyrimą – neseniai išleista tavo sudaryta knyga „Kregždutės“, kurioje pristatomi skirtingų kartų menininkų prisiminimai apie vaikystės žaidimus. Juose dažnai pasikartoja situacijos, kai žaidimui pakanka labai nedaug – buityje esančio ar rasto daikto, pačios aplinkos ar paprastos taisyklės, o visa kita vaikas susikuria pats.
Šis klausimas šiandien įdomus ir dėl to, kad aplink tiek daug standartizuotų vaikų žaidimų aikštelių, suprojektuotų, regis, taip, kad jose nieko netikėta neįvyktų. Kiek vaikui svarbi instrukcija, o kiek – galimybė pačiam išrasti, atrasti ir kurti žaidimo taisykles?
B. Mockevičiūtė: Man atrodo, kad gera žaidimo aikštelė ir šiandien, ir anksčiau yra tokia, į kurią gali kažką atsinešti ir iš jos išsinešti. Turiu mintyje idėjas, ten praleisto laiko prisiminimus. O į minimą menininkų vaikystės žaidimų tyrimą įsitraukiau labai intuityviai. Pirmiausia, stebėdama ir žaisdama su savo dukra jos vaikystėje, pajutau, kad kai ką atsinešu ir iš savosios. Turbūt sporadiškai visada bandžiau sau pasakyti, kad tarp vaikystės ir brandaus amžiaus egzistuoja nenutrūkstantis ryšys.
Todėl labai standartizuotos žaidimų erdvės, o ir apskritai kategoriškas vaikų ir suaugusių atskyrimas jau pačia savo prigimtimi gali būti ne visai vykęs sumanymas. Tad ir šią žaidimų erdvę stengėmės kurti tokią, kurioje skirtingos amžiaus grupės galėtų atrasti unikalų santykį su šviesa ir ją atspindinčiais paviršiais. Šviesa mūsų žaidimų aikštelėje tampa įrankiu, kuris kiekvieno rankose gali būti pritaikomas individualiai.
– O tau, Justinai, kas yra gera žaidimų aikštelė?
J. Dūdėnas: Aš irgi jau labai seniai esu šio įvairovės kulto pusėje. Man atrodo, kad įvairovė yra esminė sąlyga smalsumui, o smalsumas – sąlyga augimui.
– Pasikalbėkime apie jūsų kuriamą žaidimų aikštelę daugiau. Kodėl pasirinkote būtent „Kryžiukų–nuliukų“ žaidimą? Man atrodo, kad čia esama ir labai gražios laiko linijos – tai labai senas žaidimas, kadaise dar Senovės Egipte ir Romos imperijoje žaistas ant akmens, sienų ar grindinio, vėliau persikėlęs ant popieriaus, o dar vėliau tapęs vienu pirmųjų žinomų videožaidimų.
Dabar jūs jį tarsi sugrąžinate į lauką – metaliniais diskeliais gaudant saulės zuikučius, ant vieno „Sodas 2123“ pastato sienos paviršiaus bus žaidžiama šviesa. Drauge tai – ir fiziškesnė žaidimo versija, nes panašu, kad tie objektai, kurie gaudys saulės atspindžius, galiausiai bus mobilūs. Tad žaidimas turbūt išeis ir už pirminio tinklelio ribų?
B. Mockevičiūtė: Iš tiesų prieš daugiau nei septynerius metus sugalvojau, kad „Kryžiukus–nuliukus“ būtų galima žaisti su atspindžiais. Buvau pasidariusi prototipą namuose naudodama skirtingas skaidres. Vėliau, laikui bėgant, vis kur nors aptikdavau šį žaidimą – tiek praktiškai, tiek ir teoriškai, pavyzdžiui, tyrinėjant šaltinius apie senovės civilizacijas. Man įdomu vaizduotėje sijoti, kiek tose istorijose yra mitų, o kiek – labai praktiškai įsivaizduojamos tikrovės.
Man pasirodė, kad šio žaidimo logika gražiai sujungia skirtingus laikmečius. Žavi pats dalyvavimo šiame žaidime principas, santykis su laimėjimu – iš tiesų niekam nėra labai svarbu, kas laimės, įdomiausia yra laukti kito ėjimo, dalyvauti procese. Sužaidi, nubrauki ir pradedi iš naujo. Man labai patinka šis tęstinumas, panašus į saulės cikliškumą.
Yra ir dar viena graži jungtis. Vilius Vaitiekūnas, inicijavęs šį projektą, sumanė „Sodas 2123“ teritorijoje kurti žaidimų aikšteles, kaip tam tikras bendruomenines erdves. Kai pradėjau konceptualiai mąstyti apie šį projektą, atradau labai gražų ryšį: langeliai sąsiuvinyje, langai pastate – patys nuolat gyvename tam tikruose kryžiukuose ir nuliukuose.
Man atrodo, kad edukacine prasme siūlome pastebėti ir tyrinėti atspindžius bei jų pokyčius. Visi metaliniai burbuliukai bus vienodo diametro, bet jų atspindžiai skirsis, nes skirsis paviršiai ir padėtys. Visa ši fizika, šviesos pokyčiai ir atspindžių „elgesys“ ima žaisti dar vieną žaidimą – tai jau gali veikti ne tik kaip žaidimas, bet ir kaip pamoka. Edukacija čia atsiranda per patyrimą.
– Šiam žaidimui reikia ir tam tikrų sąlygų – oro, saulės, sulaukti popietės laiko šioje erdvėje. Saulė čia iš tiesų yra tarsi draugas, kuris yra kieme, ir mes galime išeiti su juo pažaisti.
J. Dūdėnas: Man labai brangus šis santykio su saule atradimas – kai imi ją pastebėti ir suvokti, kad ji atveria tam tikras galimybes. Manau, tokį santykį galėtume labiau išsiugdyti gyvenime, kad išmoktume daugiau norėti ir iš pačios architektūros – tai jau mano tyrimo tema.
B. Mockevičiūtė: Žavu ir tai, kad saulės šviesa gali labai gražiai sudėlioti veiklas erdvėje ir teritorijoje. Kai pakviečiau Justiną dirbti kartu, sakiau: štai yra burbuliukai, čia bus kryžiukai ir nuliukai, reikia ant sienos sušviesti jų atspindžius. O jis atsidarė kompiuteryje programą, pasižiūrėjo, kaip saulės šviesa juda šioje teritorijoje, ir rado joje gabalėlį, kuriame galima žaisti. Tai labai gražus darbo su šviesa principas, kurį Justinas savo praktikoje jau yra ne kartą pritaikęs.
– Kaip šiandien sukurti žaidimą, kuris galėtų konkuruoti su ekranu?
B. Mockevičiūtė: Mes – ir vaikai, ir suaugusieji – esame skirtingų sensorinių tipų. Vienam būtinai reikia pačiupinėti, kad suvoktų objektą, kitam užtenka pamatyti iš tolo, trečiam reikia garso, o ketvirtam jo niekada nereikėjo ir nereikės. Ir šie skirtumai lemia labai skirtingus patyrimus. Neįmanoma sukurti žaidimo, kuris galėtų konkuruoti su ekranu, bet galima sukurti žaidimą, kuris galėtų atsirasti tada, kai kas nors nėra prie ekrano.
– Arba galbūt sukurti situaciją, kurioje vaikui būtų įdomu susikurti savo žaidimą?
B. Mockevičiūtė: Taip, tikiuosi, kad šis žaidimas keisis su kiekvienu žaidėju. Ir galbūt kam nors ši patirtis atsiras jų patirčių archyve šalia ekrano. Žinoma, yra ir tam tikri įgūdžiai, kuriuos įgyjame pasitelkę ekranus. Ir savotiškai žavu, kai kartais, atsivertę knygą, bandome prisiartinti raidę. Mūsų kūnai yra labai plastiški ir greitai prisitaiko prie naujų formų, o vėliau jas atkartoja. Man patinka apie tai galvoti nebūtinai iš negatyvios perspektyvos. Juo labiau, kai jau anksčiau įvardijau šį mūsų kuriamą žaidimą kaip įrankį.
– Užduodama šį klausimą, daugiau galvojau apie kūnišką žaidimo plotmę, kurios šiandien tiesiog mažiau. Ir nebūtinai todėl, kad vaikams tai neįdomu – greičiau todėl, kad tokių situacijų rečiau pasitaiko. Šis žaidimas, man atrodo, yra ne tiek instrukcija, kiek situacija tyrinėjimui, kurioje vaikai galėtų įtraukti ir kitas savo jusles.
Galbūt net Beatričės jau minėtą ekranų kultūros paveiktą matymą ir veikimą perkelti į fizinę plotmę. Čia kaip ir su pačia „Kryžiukų–nuliukų“ istorija – nuo akmens per popierių į ekraną, o tada per šviesą atgal į kūną.
J. Dūdėnas: Manau, čia veikia tie patys turinio įvairovės klausimai. Stebėdamas savo studentus Vilniaus dailės akademijoje, matau, kad ekranai jiems darosi nebe tokie įdomūs – jie juose neberanda nieko naujo. Studentai dabar neretai savo darbus atlieka rankomis, nes taip atranda tai, ko jiems galbūt trūksta. Arba renkasi kitas priemones nei tos, kurios jiems brukamos. Man atrodo, tai natūralus veiksmo ir atoveiksmio efektas. Tie, kurie turi smalsumo ir ieško įvairovės, tikrai gali čia ką nors atrasti arba pamatyti naują galimybę.
– Ko šis projektas išmokė jus pačius?
B. Mockevičiūtė: Vaizduotė ir tikrovė kartais draugauja, o kartais – nebūtinai. Iš praktinės pusės kiekvienas projektas, reikalaujantis materialaus rezultato, leidžia susidurti su nuolatiniu prisitaikymu ir kompromisų paieškomis. O galvojant apie visą procesą, labai džiugu, kad tokie kadaise paraštėse atsiradę sumanymai gali tapti aktualūs ir kurti pokalbį tarp skirtingų kūrėjų.
Čia noriu paminėti ir Nerijų Rimkų bei jo sumanymą „prakalbinti“ laikrodį projekto grafinio dizaino forma, ir, žinoma, darbą su Justinu. Nors žaidimo idėja kilo man, viso kūrybinio ir techninio proceso metu įvyko nemažai gražių atradimų mums visiems.
J. Dūdėnas: Būtų lengviau atsakyti į šį klausimą jau išbandžius žaidimą, nes dar esame finišo tiesiojoje. O kūrybiniai procesai, kaip Beatričė ir minėjo, patys šiek tiek primena žaidimą ar nuotykį. Gali pasidaryti projekto vizualizacijas, bet realybė vis tiek būna kitokia – ji nustebina. Ir nustebina būtent tuo, kad niekada nežinai, kaip tai įvyks.
B. Mockevičiūtė: Nors dabar Viliaus Vaitiekūno kvietimu įkurdinsime žaidimo versiją „Sodas 2123“, pati šio žaidimo idėja yra labai universali. Ji sukuria galimybių gausą vaizduotėje – dabar vaikščiodama visur matau galimas plokštumas ir situacijas tokiam žaidimui atsirasti. Ir tai galbūt yra didžiausia dovana – būti minčių, kurios viena kitą provokuoja, sraute.
Kultūros komplekso „Sodas 2123“ veiklas finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
