Žmonės vis dažniau naudoja dirbtinį intelektą, kad pagerintų savo emocinę savijautą. 2025 metų pabaigoje Džordžo Meisono universiteto Visuomenės sveikatos koledžo užsakymu atliktos internetinės reprezentatyvios JAV suaugusiųjų apklausos duomenimis, 54 procentai respondentų naudojo dirbtinio intelekto įrankius kaip pagalbos priemonę dėl streso, nerimo, depresijos ar kitų psichologinių problemų.
Panašų įspūdį susidarau ir iš savo psichoterapinės praktikos – dauguma žmonių, kurie lankosi psichoterapijoje, taip pat naudoja ir dirbtinį intelektą kaip konsultantą psichologiniais klausimais. Naudojimo paskirtis labai plati: diagnostiniai klausimai („kas su manimi vyksta?“), pagalba struktūruojant savo mintis ir aptinkant mąstymo klaidas, atsipalaidavimo būdų mokymasis, patarimai sprendžiant konfliktines situacijas ir t. t.
Ar tai padeda? Man atrodo, kad akivaizdžiausias atsakymas čia toks: jei žmonės nejaustų kažkokios naudos, tai ir nesinaudotų. Ar tai tolygu psichoterapijai? Aš į dirbtinio intelekto įrankius žiūrėčiau kaip į gerokai patobulintą interaktyvią savipagalbos knygą. Yra parašyta daugybė geresnės ar blogesnės kokybės savipagalbos knygų, kuriose užrašyta gausybė patarimų, kaip galima padėti sau. Dirbtinio intelekto atveju tie patarimai gali būti pritaikyti konkrečiam žmogui su konkrečiu klausimu. Nereikia ieškoti tinkamos knygos ir jos skaityti, nes tau bus pateikti gana trumpi ir konkretūs atsakymai į tavo klausimus.
Vis dėlto psichoterapijoje pagrindinis gydantis komponentas yra santykis tarp psichoterapeuto ir paciento. Nors yra daug psichoterapijos krypčių, kurios skirtingai supranta šio santykio svarbą, psichoterapijos tyrimai rodo, kad santykis yra esminis terapinis veiksnys. Tam, kad psichoterapinis santykis būtų gydantis, yra svarbus psichoterapeuto priėmimas, empatija, supratimas, pagarba. Tačiau taip pat labai svarbūs yra ir visokie žmogiški netobulumai: nesusipratimai, nesusikalbėjimai, konfliktai, įtampa, neįsisąmonintas anksčiau išmoktų elgesio modelių perkėlimas į terapinį santykį. Sąžiningas šių netobulumų aptarimas veda prie pakitusio buvimo tiek terapiniame santykyje, tiek kituose. Viso to nėra tariantis su dirbtiniu intelektu, todėl jo pagalba nėra tas pats kas psichoterapija.
Gerai žinoma problema, kad dirbtinis intelektas kartais haliucinuoja, tai yra užtikrintai pateikia pramanytą informaciją. Kita grėsmė – konfidencialumas. Viskas, kas patenka į interneto serverius, gali iš jų kada nors ir nutekėti. Be šių akivaizdžių grėsmių noriu atkreipti dėmesį į dar dvi.
O kokios yra grėsmės? Gerai žinoma problema, kad dirbtinis intelektas kartais haliucinuoja, tai yra užtikrintai pateikia pramanytą informaciją. Kita grėsmė – konfidencialumas. Viskas, kas patenka į interneto serverius, gali iš jų kada nors ir nutekėti. Be šių akivaizdžių grėsmių noriu atkreipti dėmesį į dar dvi.
Tuojau pat ir bet kuriuo paros metu pateikdamas reikalingus atsakymus ir atliepdamas kylančius poreikius, mums patiems neįdedant beveik jokių pastangų, dirbtinis intelektas elgiasi su mumis kaip lepinantis tėvas ar mama. Jokios frustracijos, kad tik tau būtų gerai. Tai nepadeda mokytis kurti lygiaverčių ir brandžių žmogiškų santykių, mažina savarankiškumą ir dar labiau didina egocentrizmą.
Dar viena grėsmė yra didelių korporacijų įtaka žmonių mąstymui bei vertybėms. Įsivaizduokime scenarijų, pagal kurį pagrindinės dirbtinio intelekto platformos susiduria su kokios nors galingos valstybės spaudimu, kad jų atsakymai jautriais psichikos sveikatos klausimais formuotų tam tikrą klientų mąstymą ir vertybes. Kitaip tariant, ateini pažeidžiamos būsenos ieškodamas pagalbos, o išeini jau praplautomis smegenimis. Skamba distopiškai? Galbūt. Tačiau jau dabar kinų dirbtinio intelekto modeliai cenzūruoja turinį, neatitinkantį socialistinių vertybių.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
