Lietuva vis dar atkakliai nejuda lengvųjų narkotikų dekriminalizavimo ar legalizavimo klausimais. Kiekvienas naujas skandalas, kai žymesnis žmogus pagaunamas su nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų, sukelia dviprasmiškų jausmų tiems, kurie supranta realią situaciją. Kiek dar ilgai apsimetinėsime, kad nejaučiame žolės kvapo?
Pradžioje užbrėžkime aiškias ribas. Šis tekstas nėra skirtas skatinti ar net pateisinti narkotikų vartojimą. Įvairūs narkotikai skirtingais lygmenimis yra kenksmingi sveikatai, kuria priklausomybę ir gali sužlugdyti ar atimti gyvenimus.
Šiuo tekstu bandoma užklausti moralinę dviprasmybę, kurioje atsiduriame vienas svaiginimosi priemones toleruodami, o kitas išstumdami į nulinės tolerancijos zoną, jų vartotojus paversdami baudžiamojo kodekso atsakomybę užsitraukiančiais subjektais.
Pirmoji tezė. Mūsų visuomenė pripažįsta legaliais tam tikrus svaiginimosi būdus. Gyvename valstybėje, kurioje nuo dešimtos valandos ryto iki aštuntos valandos vakaro, sulaukus tam tikro amžiaus, absoliučiai teisėta ir neribojama galimybė nueiti į parduotuvę ir nusipirkti ne tik silpnųjų, bet ir itin stiprių alkoholinių gėrimų.
Alkoholis yra tapęs socialinių ritualų ir kultūrinių tradicijų dalimi. Alaus ir kitų silpnesnių alkoholinių gėrimų vartojimas koegzistuoja šalia kulinarinių pomėgių ir šia prasme nelabai kuo skiriamės nuo visų likusių pasaulio valstybių. Turime savo gėrimo kultūrą, priežodžius, posakius, pokštus, kylančius iš girtumo vertinimo. Turime net įstatymus, kurie apibrėžia, koks alkoholio kiekis kraujyje dar yra leistinas.
Paprastai sakant, turime papročius, kurie pateisina ir net legitimuoja tam tikrus svaiginimosi būdus, kurie ne tik potencialiai, bet ir labai tikrai gali atvesti prie priklausomybės ar rimtos žalos sveikatai. Priimame tai kaip žmogaus egzistencijos palengvinimo ar palinksminimo priemonę, o žalą – kaip mokestį, kurį susimokame savo sveikata ir gerove.
Antroji tezė. Mūsų visuomenė gyvena itin griežtos narkotinių medžiagų politikos aplinkoje. Šalia šių tradicinių svaiginimosi būdų egzistuoja ir kitos medžiagos, kurios mūsų teisinėje sistemoje nesulaukia jokios tolerancijos.
Net už nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą ar gabenimą pagal Baudžiamojo kodekso 259 straipsnio antrąją dalį gresia viešieji darbai, laisvės apribojimas, bauda ar areštas. Suprantama, kad padarius kelis ar daugiau tokių nusižengimų, bausmė gali tapti dar griežtesnė.
Taigi, jei turėti šimtą butelių degtinės, nėra joks nusikaltimas, tai turėti tris gramus natūralių, ne sintetinių kanabinoidų jau yra potenciali nusikalstama veika, kuri, sulaukus pareigūnų dėmesio, tampa baudžiamąjį kodeksą piliečio atžvilgiu „įjungiančiu“ procesu.
Trečioji tezė. Kai kurios narkotinės medžiagos mažiau pavojingos ir rizikingos nei alkoholis. Pasaulio sveikatos organizacijos išplatintuose tyrimuose apie priklausomybes sukeliančias medžiagas galima įžvelgti aiškias skirtis tarp, tarkime, nuolatinio alkoholio vartojimo žalos organizmui ir nuolatinio kanabinoidų vartojimo.
Alkoholis gali nesugrįžtamai sužaloti vidaus organus, sukelti sunkių fizinių ir psichofiziologinių pasekmių. Priklausomybė nuo jo išsivysto per panašų laiką ir vartojimo dažnį kaip ir lengviesiems narkotikams. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad kanabinoidų poveikis psichikai, kas potencialiai gali sukelti psichozes ar kitus sutrikimus, yra sveikintinas. Bet akivaizdu tai, kad jei kalbėsime apie sąmoningą ar kontroliuojamą vartojimą, tai alkoholis gali būti žymiai pavojingesnė medžiaga.
Taigi, jei turėti šimtą butelių degtinės, nėra joks nusikaltimas, tai turėti tris gramus natūralių, ne sintetinių kanabinoidų jau yra potenciali nusikalstama veika, kuri, sulaukus pareigūnų dėmesio, tampa baudžiamąjį kodeksą piliečio atžvilgiu „įjungiančiu“ procesu.
Tradicinis skeptikų argumentas, kad kanabinoidai neišvengiamai veda prie stipresnių narkotikų vartojimo atsimuša į tokį patį teiginį, kad silpnųjų alkoholinių gėrimų vartojimas, sukuriant priklausomybę, neišvengiamai atveda prie poreikio vartoti didesnius kiekius ar stipresnio alkoholio. Viskas priklauso nuo priklausomybės slenksčio ir gebėjimo kontroliuoti vartojimą.
Tik vienai priklausomybei mes linkę suteikti rizikos galimybę, kai kitos atžvilgiu esame neracionaliai griežti.
Ketvirtoji tezė. Kriminalizavimas sukuria šešėlines rinkas ir padeda pelnytis nusikalstamoms grupuotėms. Dešimtmečius vykstanti kova su narkotikų prekyba pasiekia tarpinių pergalių, bet taip ir nepakeičia nuolatinio paklausos ir pasiūlos apykaitos rato.
Savaime suprantama, kad reikia kovoti su sunkiųjų narkotikų, stiprų poveikį turinčių psichotropinių medžiagų gamyba, kontrabanda ir platinimu. Kova su tokiais tinklais privalo sulaukti didesnio teisėsaugos dėmesio. Bet nesugebėdami atskirti narkotinių medžiagų pagal jų poveikį ir realias grėsmes, mes nustumiame visų nelegalių dalykų prekybą į šešėlį.
Minėtame pavyzdyje apie šimtą butelių degtinės ir tris gramus žolės galime pridėti papildomą lygmenį ir paklausti, ar dešimt gramų žolės gali būti lygu dešimčiai gramų kokaino? Suprantama, kad ne. Bet mūsų teisinė sistema funkcionuoja tokiomis narkotinių medžiagų apibrėžimo sąlygomis, kurios verčia vienodai traktuoti abi. Nepriklausomai nuo to, koks jų suvartojimo poveikis ar kokius skirtingus priklausomybių lygius jos gali išvystyti.
Penktoji tezė. Lietuva tampa sala kintančiame požiūrio į lengvųjų narkotikų vartojimą pasaulyje. Vis labiau plintant medicininių, o ir rekreacinių kanabinoidų vartojimo dekriminalizavimui, legalizavimui ir tai tampant socialine norma, mūsų valstybė vis dar laikosi itin griežtos politikos.
Tai reiškia, kad užsienyje gyvenantys ar dažnai į ją keliaujantys mūsų piliečiai susiduria su dviem skirtingomis socialinėmis realybėmis. Vis labiau platėja visuomenių ratas, kuriose nedidelio kiekio marichuanos rūkymas yra tapatus kelių alaus butelių nusipirkimui vakarėliui su draugais.
Grįžus į Lietuvą tenka susidurti su griežta teisine tikrove, kurios racionalumu nebūtinai tikima. Vis sparčiau kuriasi pilkosios socialinės-kultūrinės zonos, kuriose pagal nutylėjimą ar susitarimą tiesiog praktikuojama tai, kas pasaulyje tampa vis labiau legalu, o pas mus ne. Paprastai sakant, kuriasi pasaulietinė ir lietuviškoji realybės. Vienoje žolės parūkymas yra tapatus kitiems savanoriškiems svaiginimosi būdams, kitoje – tai baudžiamojo kodekso nusikaltimas.
Turime pripažinti, kad gyvename dvejopos moralės sąlygomis.
Keliaujant po pasaulį dažnai tenka renginiuose ar tiesiog gatvėje pro kažkieno atvirą langą užuosti daug kam atpažįstamą žolės kvapą. Pastarąjį dešimtmetį tai vis dažniau patiriamas jausmas ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Tylus ženklas, patvirtinantis, kad kažkas nelegalu, bet praktikuojama.
Tas kvapas kiekvieną kartą primena, kad nekeičiama mūsų teisinė tikrovė tolsta nuo socialinių normų, nuo to pasaulio, kuriame gyvena daugelis jaunesnių ar net ir vyresnio amžiaus žmonių. Vis labiau tolsta nuo tų tendencijų, kuriomis žengia Europos valstybės, naujai reglamentuojančios moksliškai pasvertas praktikas – ne pagal nusistovėjusius stereotipus, o pagal potencialią įtaką sveikatai.
Turime pripažinti, kad gyvename dvejopos moralės sąlygomis. Kai kuriuos, net ir labai pavojingus svaiginimosi būdus esame normalizavę ir bandantys sukontroliuoti prekybos ribojimais, o kai kuriuos – keliančius mažesnes rizikas – nustūmę į teisines paraštes. Tai nėra teisinga tų potencialių įstatymo pažeidėjų atžvilgiu. Teisėta, bet neteisinga.
Nustokime apsimetinėti, kad nejaučiame aplink tvyrančio žolės kvapo. Arba kriminalizuokime bet kokį svaiginimąsi, arba pripažinkime, kad šalia tradiciškai susiformavusių būdų ir medžiagų yra kitos, kurias galime įtraukti į savo teisinę sistemą. Bandyti apibrėžti ir valdyti, o ne nematyti.
