Šiluma mums yra pažadėta. Jau gerus trisdešimt metų šis pažadas, visuotinio atšilimo pavidalu nusėdęs lietuvių mintyse, vis gamina būsimos laimės hormonus. Toks pažadas – ne juokas. Neištesėtas jis virsta burbėjimu, nepasitenkinimu ir abejonėmis. Kai kas įtaria klastą, apgaulę ar sąmokslą. Kai šiluma atsitraukia, kartu ima svyruoti ir pasitikėjimas to pažado tikrumu.
Sezono pobūdį puikiausiai nuspėjo sparnuota fraze virtusi eilutė iš dainos apie „žiauriai gražią žiemą“. Žiema tikrai buvo ne tik graži, bet ir žiauroka, o jos nuožmumą kiekvienas išgyvenome savaip. Per kasdienį susidūrimą su šalčiu, per šildymo sąskaitas ar pavojus keliuose. Kiti tiesiog pabėgo į vasarošilčius kraštus. Be abejo, neįprastai šalta žiema kirto pasitikėjimui mokslu ir jo prognozėmis. Greta to išryškėjo ir klasikinis šiltėjančio klimato dvilypumas.
Pragmatiškai žiūrint, šiltesnės žiemos mums tiesiog ekonomiškai naudingos ir daug patogesnės, nors ir tamsios bei purvinos. Ypač kai prie jų jau pripratome ir jos nebesukelia išskirtinio nerimo. Konfliktas čia tas, kad nuolat girdime, kokia pavojinga klimato kaita pasauliui, bet gyvendami šiaurėje trokštame šilumos. Prieš tai drėgna ir nešilta vasara, dabar du mėnesiai, primenantys ledynmetį. Už ką mums ir už ką dabar, kai gyvenimas ir taip sudėtingas?
Pastaruoju metu sąmokslo šalininkai net pasičepsėdami čiulpė ledinuką pavadinimu „Kur tas jūsų klimato atšilimas?“ ir jautėsi pagaliau demaskavę visus pasaulio mokslininkus, kurie apie tą atšilimą neva išsijuosę meluoja. Srities profesionalai kelis mėnesius bandė paaiškinti, kodėl įsismarkavus globaliniam atšilimui taip šalta. Bėda ta, kad tie paaiškinimai klampūs ir gana sudėtingi. Jie reikalauja įsigilinimo ir vaizduotės, o kartais net ir geografijos bei fizikos žinių. Kalbėta apie poliarinį sūkurį, stratosferos šilimo įvykius, blokuojančias oro mases ir dar visokias plika akimi nematomas meteorologines pabaisas.
Neigėjai piktinosi, žiemos entuziastai buvo apimti euforijos, o daugelis tiesiog iškentėjo visus nepatogumus. Bet klimatas nėra vieno sezono anekdotas. Jis labiau primena ilgą romaną, kuriame keli šalti puslapiai nepanaikina bendros siužeto krypties.
Šie paaiškinimai sudėtingi ir abstraktūs, o šaltis labai realus. Todėl daug patogiau besti pirštu į termometrą, o ne bandyti suprasti priežastinius ryšius. Tai senas ir negudrus neigėjų triukas, kurį mėgsta ir svarbiausias planetos klimato skeptikas Donaldas Trumpas. Ypač skeptikus pradžiugino tai, kad buvo fiksuoti šalčio rekordai, net iki minus 34 laipsnių. Bet pavasaris spriegė sprigtą jiems atgal. Paskutinę kalendorinės žiemos dieną sulaukėme pirmojo šilumos rekordo 2026-aisiais. Taigi šių metų rekordų santykis kol kas 3:1. Pernai šis santykis siekė 2:23. Nesudėtinga interpretuoti tokią statistiką, juk bendras tendencijas visada geriau parodo įvykių dažnumas. Šilumos rekordų pernai buvo 23, o šalčio – 2, tad kryptis akivaizdi.
Ką tik išgyvenome šalčiausią žiemą ir norisi visus pasveikinti su pavasariu. Neigėjai piktinosi, žiemos entuziastai buvo apimti euforijos, o daugelis tiesiog iškentėjo visus nepatogumus. Bet klimatas nėra vieno sezono anekdotas. Jis labiau primena ilgą romaną, kuriame keli šalti puslapiai nepanaikina bendros siužeto krypties. Pastarieji du mėnesiai tik priminė, kad lietuviška žiema dar geba parodyti dantis. Tačiau rekordų statistika ir bendros tendencijos kalba aiškiau už bet kokį termometrą prie virtuvės lango. Pažadas dėl šilumos niekur nedingo ir jis tikrai bus ištesėtas. Kartais kaip malonumas, o kartais kaip išbandymas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
