Viešojoje erdvėje dažnai diskutuojama, ar valstybės finansinės injekcijos gali pakeisti šeimų apsisprendimą turėti vaikų. Nors minimi nesėkmingi Pietų Korėjos ar Vengrijos pavyzdžiai, Estijos, Švedijos ir Austrijos patirties analizės pateikia kitokias išvadas: dosnios išmokos ir apgalvoti jų terminai duoda apčiuopiamą rezultatą.
Estija: 100 proc. pajamų kompensacija kaip saugumo garantas
Ar gali būti, kad susilaukus vaiko šeimos finansinė padėti nepablogėtų, o pagerėtų?
Estijoje tapo įmanoma. Ši šalis žengė dar vieną žingsnį, kuris leidžia tėvams, pradėjus auginti vaikus ne tik gauti 100 proc. buvusio atlyginimo (iki dviejų vidutinių atlyginimų dydžio), bet ir dirbti bei gauti visą atlyginimą, dėl to nemažėjant išmokai.
Vietoj pasirinkimo „vaikas arba karjera“, Estija sako: „rinkitės abu“. Tai ypač aktualu vidurinei klasei ir aukštos kvalifikacijos specialistams. Tai naudinga ne tik šeimos biudžetui, bet ir šalies ekonomikai, nes tėvai nepraranda įgūdžių, o valstybė toliau gauna mokesčius iš jų darbinės veiklos.
Dabartinė tėvų išmokų sistema Estijoje buvo įvesta 2004 m. sausio 1 d. priėmus Tėvų išmokų įstatymą, Estija tapo viena pirmųjų šalių (o gal ir pirmoji?), pasiūliusių pilną (100 proc.) ankstesnių pajamų kompensavimą vaiko priežiūros laikotarpiu.
Nuo pat sistemos sukūrimo 2004 m. buvo nustatyta maksimali išmokos riba („lubos“), kad būtų užtikrintas valstybės biudžeto tvarumas. Iki pat 2025 metų maksimali išmoka siekė tris vidutinius šalies darbo užmokesčius. Pavyzdžiui, 2025 m. ši riba buvo maždaug 5 265 eurai per mėnesį.
Nuo 2026 m. sausio 1 d. maksimali riba sumažinta nuo trijų iki dviejų vidutinių darbo užmokesčių. Vyriausybė šį sprendimą priėmė siekdama optimizuoti valstybės išlaidas. Nuo šių metų maksimali išmoka siekia apie 3 806 eurus (neatskaičius mokesčių). Tėvams, kurie neturėjo pajamų arba jos buvo labai mažos, garantuojama minimali mėnesinė išmoka (2026 m. – apie 886 eurai).
Tačiau kartu su sumažintomis išmokų „lubomis“ buvo panaikinti pajamų ribojimai. Tai reiškia, kad tėvai gali dirbti pilnu etatu ir gauti visą tėvų išmoką, nepriklausomai nuo to, kiek jie uždirba. Anksčiau, viršijus tam tikrą uždarbio ribą, išmoka būdavo proporcingai mažinama.
Estijoje laikas, kurį mokama buvusi visa alga, nuosekliai ilgėjo: 2004 m. – 365 dienos (iki vaikui sueis 1 metai). 2006 m. trukmė prailginta iki 455 dienų. 2008 m. prailginta iki 575 dienų (apie 1,5 metų arba 18 mėn.). Dabar iš viso išmokos laikas gali būti iki 605 dienų (dirbusioms motinoms).
Estijoje vaiko priežiūros išmokos (vadinamasis „tėvų atlyginimas“) yra apmokestinamos 22 proc. pajamų mokesčiu. Taigi maksimali išmoka į rankas yra apie 3 122 eurai, minimali išmoka į rankas – apie 886 eurai.
Ir dirba, ir gauna visą išmoką
Estijos sistema susideda iš trijų pagrindinių blokų, už kuriuos mokama 100 proc. tėvų išmoka (remiantis ankstesniu uždarbiu ir neviršijant nustatytų „lubų“).
Motinos tėvų išmoka (100 dienų) skirta išskirtinai motinai. Ji gali būti pradedama mokėti likus iki 70 dienų iki numatomo gimdymo. Šių dienų tėvas perimti negali – tai motinos individuali teisė.
Tėvo tėvų išmoka (30 dienų) yra vadinamasis „tėčio mėnuo“, ši dalis yra neperleidžiama motinai. Jei tėvas šių dienų nepanaudoja, jos tiesiog prapuola, o bendras apmokamas laikotarpis šeimai sutrumpėja. Bendra tėvų išmoka (475 dienos) yra pagrindinis blokas, kurį tėvai gali dalintis tarpusavyje pagal savo poreikius. Tik šią dalį (apie 15,5 mėnesio) gali pasiimti tėvas, jei šeima taip nusprendžia.
Tėvas iš viso gali gauti apmokamas atostogas už 505 dienas (30 savo individualių dienų + 475 bendras dienas). Tai yra, tuo pačiu metu dirbti ir gauti išmoką.
Taip pat skiriamos universalios vaiko išmokos: už pirmą ir antrą vaiką – po 80 eurų per mėnesį, už trečią ir paskesnius vaikus – po 100 eurų per mėnesį. Daugiavaikės šeimos priedas (3–6 vaikai) – papildomi 450 eurų per mėnesį.
Aukščiausias gimstamumo taškas Estijoje buvo pasiektas 2008 m. ir 2010 m. (1,72), o tai buvo siejama su palankia šeimos politika ir ekonominiu pakilimu prieš 2009 m. krizę. Suminis gimstamumo rodiklis (vaikų vienai moteriai) 2024 metais buvo apie 1,3.
Mokslininkai: išmokos davė efektą
Įvertinti „kas būtų, jei būtų“ scenarijų demografijoje yra sudėtinga, tačiau mokslininkai yra atlikę Estijos modelio tyrimus. Jų išvados leidžia daryti prielaidas, kaip būtų pasikeitęs gimstamumas be 100 proc. pajamų kompensavimo.
Mokslininko Allano Puuro su kolegomis tyrimas šia tema: „Parental Leave and Fertility: Individual-Level Responses in the Tempo and Quantum of Second and Third Births“ paskelbtas 2023 m. žurnale „European Journal of Population“.
Tyrimas patvirtino, kad 2004 m. reforma turėjo realų poveikį – ji ne tik paskatino tėvus greičiau susilaukti kito vaiko (tempo efektas), bet ir padidino bendrą vaikų skaičių šeimose (quantum efektas). Didžiausias pokytis pastebėtas planuojant antrą ir ypač trečią vaiką. Tikimybė susilaukti antro vaiko po reformos išaugo apie 6 proc., o trečio – apie 4 proc.
Dėl sistemoje numatytos „greičio premijos“ (išmokos dydis nemažėja, jei kitas vaikas gimsta per 2,5–3 metus), intervalai tarp gimdymų sutrumpėjo vidutiniškai 12–15 proc.
Poveikis buvo ryškesnis moterims, turinčioms didesnes pajamas ir aukštesnį išsilavinimą, nes joms pajamų praradimas auginant vaiką be valstybės paramos būtų buvęs skaudžiausias.
Prieš reformą (2003 m.) bendrasis gimstamumo rodiklis Estijoje buvo žemas – apie 1,37 vaiko vienai moteriai. Įvedus dosnias išmokas, rodiklis pakilo iki 1,72.
Pokyčiai turėjo tiesioginę įtaką gimstamumo rodikliams: tikimybė susilaukti antrojo vaiko padidėjo 6 procentiniais punktais, o trečiojo – 4 procentiniais punktais, todėl vidutinis vaikų skaičius moteriai išaugo nuo 1,83 (1970 m. gimusios moterys) iki 1,91 (1977–1978 m. grupėje).
A. Puuras pastebėjo, kad 2009–2010 m. ekonominės krizės metu gimstamumas Estijoje nesmuko (išliko ties 1,70), nes šeimos naudojo išmokas kaip saugumo garantą – užuot bijojusios nedarbo, moterys rinkosi gimdyti kitą vaiką ir gauti stabilias pajamas iš valstybės.
Modeliavimas parodė: tikimybė, kad šeima nuspręs turėti antrą vaiką, dėl reformos padidėjo maždaug 15 proc. Tai buvo viena efektyviausių priemonių skatinant trečio vaiko gimimą, ypač tarp aukštesnį išsilavinimą turinčių moterų, kurioms 100 proc. algos kompensacija yra finansiškai reikšmingiausia. Šeimos, ypač aukštesnio išsilavinimo ir didesnių pajamų, būtų linkusios atidėti vaikus vėlesniam laikui, kol sukaups pakankamai santaupų finansiniam „saugumo pagalvės“ efektui.
Viena sėkmingiausių Estijos sistemos dalių buvo taisyklė: jei kitas vaikas gimsta per 2,5 metų (vėliau pratęsta iki 3 metų), tėvai gauna tokią pačią 100 proc. išmoką, net jei tarp vaikų nespėjo grįžti į darbą.
Investicija ar sąnaudos mažėjančiai tautai?
Nuleidus išmokų „lubas“ nuo trijų iki dviejų vidutinių darbo užmokesčių (VDU), Estijos biudžetas per metus sutaupys apie 15,8 mln. eurų. Tai lėšos, kurios anksčiau tekdavo pačias didžiausias pajamas gaunančiai mažumai (apie 3,5 proc. visų gavėjų), o dabar gali būti nukreiptos kitoms socialinėms paslaugoms stiprinti.
Net ir po optimizavimo, Estija tėvų išmokoms kasmet skirs apie 370–400 mln. eurų. Tai milžiniška suma mažai valstybei, tačiau ji vertinama kaip investicija, o ne sąnaudos.
Panaikinus pajamų ribojimus dirbantiems tėvams, valstybė sukuria „dvigubos grąžos“ efektą. Kai tėvai dirba gaudami išmoką, jie į biudžetą grąžina 22 proc. pajamų mokestį bei socialinio draudimo įmokas nuo savo darbinio atlyginimo. Skaičiuojama, kad tai gali padėti kompensuoti iki 10–15 proc. visų tėvų išmokoms skiriamų išlaidų.
Trumpalaikės reformos pasekmės pasireiškė tėvų reakcija trumpinant tarpus tarp vaikų gimimo, pavyzdžiui, intervalas iki antrojo vaiko sutrumpėjo 12 proc., o iki trečiojo – 15 proc. Žvelgiant į ilgalaikes pasekmes, išaugo galutinis pagimdytų vaikų skaičius, o tai padėjo kompensuoti didėjantį bevaikių šeimų skaičių.
Įdomu tai, kad Estijos modelį vėliau perėmė Vokietija – pakeitus strategiją į Estijos tipo modelį, perėjus prie su alga susietų išmokų bei masiškai investavus į darželius, gimstamumas Vokietijoje pakilo iki 1,5–1,6.
Švedija ir „greičio premijos“ fenomenas
Švedijos patirtis atskleidė, kaip jautriai tėvai reaguoja į nustatytus terminus. Čia taikoma „greičio premija“ garantuoja, kad vaiko priežiūros išmoka (siekianti apie 80 proc. algos) nemažės, jei kitas vaikas gimsta per tam tikrą laiką. Kai 1986 m. šis terminas buvo pratęstas nuo 24 iki 30 mėnesių, tyrimai užfiksavo staigų gimstamumo šuolį būtent šio intervalo grupėje.
Akivaizdus gimstamumo intensyvumo padidėjimas užfiksuotas būtent tais atvejais, kai intervalas iki kito vaiko buvo mažesnis nei 30 mėnesių. Tai patvirtina, kad šeimos planavo vaikus atsižvelgdamos į finansines paskatas. Reforma sukėlė akivaizdų „pagreičio efektą“ – tėvai pradėjo planuoti kitą vaiką greičiau, kad patektų į 30 mėnesių lengvatos langą.
Didžiulė 1993 metų tyrimo apimtis: vieną vaiką turinčių tėvų (šeimų) grupėje įvyko 460 tūkst. antrųjų gimdymų, du vaikus turinčių tėvų grupėje įvyko 157 tūkst. trečiųjų gimdymų.
Analizuojant 460 tūkst. antrųjų gimdymų duomenis pastebėta, kad aukščiausią išsilavinimą turinčios poros turėjo net 1,77 karto didesnę tikimybę susilaukti antrojo vaiko nei turinčios tik pradinį išsilavinimą. Tai paneigia mitą, kad išmokos aktualios tik mažas pajamas gaunantiems: finansiškai reikšmingiausia 100 proc. ar 80 proc. algos kompensacija yra būtent aukštos kvalifikacijos specialistams.
Kaip nurodoma, ilgainiui šis poveikis elgsenai ir greitesnis vaikų planavimas išliko stabilus net ir tada, kai bendras šalies gimstamumas dešimtajame dešimtmetyje fiksavo mažėjimo tendencijas.
Austrija: ilgesnės atostogos be žalos karjerai
2009 metų tyrimas Austrijoje atkleidė panašias išvadas. 1990 m. vaiko priežiūros atostogos buvo pailgintos nuo vienerių iki dvejų metų. „Automatinio pratęsimo“ terminas, leidžiantis atnaujinti teises į atostogas negrįžus į darbą, taip pat pailgėjo nuo 15,5 iki 27,5 mėnesio.
Tai lėmė, kad trumpuoju laikotarpiu gimstamumas padidėjo apie 12 papildomų vaikų 100-tui moterų, iš kurių 5 gimė dėl pratęstos esamo vaiko priežiūros trukmės, o 7 – dėl būsimo vaiko paskatų.
Nors trumpalaikės pasekmės parodė, kad motinos gerokai atidėjo sugrįžimą į darbą (sugrįžusių dalis per pirmuosius 3 metus sumažėjo 10 proc. punktų) ir sumažėjo jų einamosios pajamos, teigiamas ilgalaikis poveikis išliko.
Praėjus 10 metų po reformos, 3 iš 100 moterų susilaukė kito vaiko, kurio nebūtų gimdžiusios be šių pakeitimų, o ilgesnis pasitraukimas iš darbo rinkos neturėjo neigiamos įtakos jų ilgalaikiam uždarbiui ar užimtumui.
Apibendrinant tyrimų įžvalgas, galima teigti, kad sėkmę lėmė trys elementai:
1. „Greičio premija“. Galimybė išlaikyti socialines garantijas gimus kitam vaikui per 2,5–3 metus yra viena efektyviausių priemonių. Intervalai tarp gimdymų Estijoje dėl to sutrumpėjo 12–15 proc.
2. Sistemos lankstumas. Galimybė dirbti ir gauti nemažinamą išmoką (kaip naujajame Estijos modelyje) neleidžia tėvams prarasti kvalifikacijos ir neša „dvigubą grąžą“ valstybei per mokesčius.
3. Dosnumas. Gimstamumą labiausiai skatina ne simboliniai „vaiko pinigai“, o su buvusia alga susietos išmokos, leidžiančios šeimai išlaikyti įprastą gyvenimo standartą.
Žinoma, vien tik finansinės priežastys nepaskatins porų susilaukti daugiau vaikų, tačiau būtų neteisinga teigti, kad tai įtakos neturi.
Tad verta pagalvoti, ar nereikėtų pasinaudoti patirtimi tų šalių, kuriose finansinės paskatos suveikė. Nepadės? Valstybės pinigai bus skirti auginantiems vaikus. Ar tai blogai? Nemanau, jei sutiksime, kad kiekvienas Lietuvos vaikas yra aukso vertės.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
