Pirmą kartą naujausioje Lietuvos istorijoje, ypač po sėkmingai susiklosčiusios narystės Europos Unijoje ir NATO istorijos, išgyvename kritinę situaciją. Veikti reikia jau dabar.
Rusijos agresija Ukrainoje, sukritusios nepalankios geopolitinės tendencijos, baigiant rytinio kaimyno „balionų karu“ ir „kalio keliu“, sukūrė milžinišką vidaus ir užsienio politikos iššūkį. Suprantamas visuomenės sutrikimas ir netikrumas dramatiškai pakitusios realybės akivaizdoje.
Užuot ieškoję sprendimų ir susitelkę bei nuraminę visuomenę, stebime neįtikėtiną susipriešinimą ir pavojingą žaidimą su esminiais demokratijos principais. Dešimtmečius puoselėtą saugumą ir visuomenės pasitikėjimą valstybe gresiame paaukoti ant trumpalaikių politinių interesų laužo.
Donaldo Trumpo administracija pristatė naują JAV saugumo strategiją, kurioje Europa traktuojama nebe kaip transatlantinis partneris ir bendra saugumo architektūros dalis, o kaip kritiškai vertinamas potencialus konkurentas. Ir tai veikiausiai net ne dėl ekonominės konkurencijos, o dėl ideologinių veiksnių, kai dešimtmečius deklaruojamas ir realizuojamas politinis pasitikėjimas staiga dingsta kaip pernykštis sniegas.
Dešimtmečius puoselėtą saugumą ir visuomenės pasitikėjimą valstybe gresiame paaukoti ant trumpalaikių politinių interesų laužo.
Europos Unija vis dar neranda bendro sprendimo dėl ateities ir, nors pokyčiai kartais įgyvendinami, nesugeba suformuoti konkretaus ateities plano, įtraukiančio ir Ukrainą potencialios Rusijos grėsmės fone. Žinome, ką daryti, bet darome per lėtai.
Artimiausi metai gali gerokai sumažinti ekonominius lūkesčius. Gali tekti susiveržti diržus ir dar labiau išgryninti prioritetus. Užtikrinti būtiną krašto apsaugos finansavimą, bet ir ne mažiau svarbias investicijas į šalies pažangą.
Šiuo metu vietoj diskusijų ir rimtų parengiamųjų žingsnių potencialioms dar gilesnėms krizėms spręsti stebime politinę sumaištį. Visuomenė poliarizuojasi ir esantys galios pozicijoje, užuot ieškoję platesnio konsensuso ir inicijavę prasmingą diskusiją, siekia sprendimų konfrontacijos didinimo keliu.
Būtina greitai ir principingai išjudėti iš šio akligatvio. Viena vertus, privalome nedelsdami investuoti į sritis, kurios užtikrins valstybės atsparumą ir jos ateitį. Kartu turime aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigoti demokratijai, pirmiausia dėl pačių savęs, bet kartu ir demonstruodami savo partneriams, kad ir toliau esame patikimi sąjungininkai kovoje prieš laisvės ir demokratijos priešus, taip išsaugodami ilgai kurtą politiškai stabilios ir ekonomiškai veržlios šalies reputaciją.
Visuomenė poliarizuojasi ir esantys galios pozicijoje, užuot ieškoję platesnio konsensuso ir inicijavę prasmingą diskusiją, siekia sprendimų konfrontacijos didinimo keliu.
Grįžkime į politinę tikrovę ir susitelkime į esminius dalykus – valstybės ateities strategija, saugumas ir atsparumas. Metas atrasti ir įsipareigoti temoms, kurios mus vienytų ir suteiktų naują kryptį, – nacionalinės valstybės atsparumas, Europos Unijos integralumas, NATO tvarumas.
Galimas ilgalaikis šios diskusijos rezultatas – susitarimas Lietuvai, t. y. esminių tikslų ir veikimo principų įvardijimas, kuriuos saugotų visos atsakingos partijos ir politikai. Suprantama, kad siekiant plataus konsensuso būtinas dialogas su aktyviomis ir valstybės pažanga besirūpinančiomis visuomenės grupėmis.
Bet kuriuo atveju norime matyti politinius lyderius prie vieno valstybinio stalo – diskutuojant, ginčijantis ir sprendžiant tai, kas svarbu čia ir dabar. Tai nesusiję su pažiūromis ar krypčių pasirinkimais, o su tuo, kad negalime grįžti atgal, bet žvelgti į perspektyvą.
Universitetai pasiruošę būti šio proceso dalimi – pagal savo kompetenciją telkti, moderuoti, teikti siūlymus ir analizę, siekiant sutarimo esminiais valstybės ateities klausimais.
Galiausiai, kilus tokiai įtampai, verta tiesiog trumpam sustoti, padaryti pertrauką, nes iš ryto, o šiuo atveju Naujaisiais Metais, galva šviesesnė.
