Žiniasklaidos priemonių svarba atidengiant įvairiose krikščioniškose bažnyčiose bei kitose religinėse institucijose dangstomą nusikalstamą veiklą, tokią kaip nepilnamečių seksualinis išnaudojimas, dar nuo garsiojo filmo „Sensacija“ (angl. Spotlight) premjeros 2015 m. yra tapusi savotiška aksioma.
Būtent žiniasklaidos tyrimai, jų publikuotos aukų istorijos bei išviešinta bažnyčių tarnautojų nusikalstama veikla ir tikslingas hierarchų neveiklumas tapo akstinu įvairiose krikščioniškose denominacijose inicijuoti pokyčius, kurie apgintų mažamečius vaikus, o Romos katalikų bažnyčioje, kuri atsidūrė šių publikacijų centre – ir inicijuoti tyrimus pačioje bažnyčioje bei glaudžiau bendradarbiauti su teisėsauga.
Suvokimas, kad nusikaltimų pripažinimas, ištyrimas, užkardymas ir didesnis skaidrumas yra vienintelis kelias pamėginti išgelbėti Bažnyčios reputaciją į Vatikaną atėjo dar Jono Pauliaus II popiežiavimo dienomis. Atsakomybę už šių nusikaltimų tyrimą jis patikėjo Tikėjimo mokymo kongregacijai, o 2001 m. atsakingu asmeniu paskyrė tuomet dar kardinolą Josephą Ratzingerį. Jo reformas tęsė ir po jo išrinktas popiežius Pranciškus, kuris viešai atsiprašė aukų, susitiko su nukentėjusiais žmonėmis ir kitaip ėmėsi taisyti sistemą, kuri leido pedofilijai bažnyčioje prisidengti nebaudžiamumu.
Suvokimas, kad nusikaltimų pripažinimas, ištyrimas, užkardymas ir didesnis skaidrumas yra vienintelis kelias pamėginti išgelbėti Bažnyčios reputaciją į Vatikaną atėjo dar Jono Pauliaus II popiežiavimo dienomis.
Tiesa, tie, kurie patyrė kunigų prievartą, teigia, kad tai, kas daroma, nors ir teisinga linkme, bet yra per mažai ir per vėlai, ypač todėl, kad net ir aukščiausius bažnyčios vadovus pasiveja kaltinimai dangsčius ar užglaisčius pedofilijos atvejus.
Tačiau, kad ir kas bevyktų Vatikane ar kitose šalyse, rodos, į Lietuvą ateina labai nenoromis ir iš lėto. Bažnyčios vadovai kalbėti šia tema ar prisiimti aktyvaus vaidmens siekiant didesnio skaidrumo neskuba. Vilniaus rajono garbės piliečiu tebesančio kardinolo Henriko Gulbinowicziaus atvejis – puikus to pavyzdys. Jis buvo apkaltintas ir nubaustas ne tik dėl pedofilijos, bet, kaip paaiškėjo vėliau, ir dėl to, kad bendradarbiavo su komunistinės Lenkijos saugumo struktūromis.
Žiniasklaidos atstovams neseniai vėl iškėlus klausimą, kodėl nesiimama pokyčių, Vilniaus rajono meras Robertas Duchnevičius teigė, kad jis negali nieko keisti, nes dauguma tarybos narių yra Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškos šeimų sąjungos nariai (LLRA-KŠS), kurių tyla ir atsisakymas reaguoti į šį klausimą yra jų pozicijos atspindys.
Bažnyčios vadovai kalbėti šia tema ar prisiimti aktyvaus vaidmens siekiant didesnio skaidrumo neskuba.
Nors čia būtų galima kalbėti apie tai, kad LLRA-KŠS nenori prarasti savo rinkėjų, kurių dauguma yra katalikai, balsų, tačiau vertėtų pakalbėti ir apie tai, kad šiuo atveju pati Katalikų Bažnyčia galėtų imtis lyderystės ir, viešai kalbėdama apie Gulbinowicziaus nusikaltimus, siekti pokyčio. Kad pati Bažnyčia galėtų inicijuoti jo vardu pavadintų gatvių pervadinimą pasiūlydama tinkamesnius kandidatus – kad ir kitus Vilniaus kraštui svarbius katalikų hierarchus.
Kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje galėtų siekti bent priartėti prie to minimalaus skaidrumo ir atgailos standarto, kurį matome Vatikane. Tačiau kol kas to nematyti – šiuo klausimu ji nedrumsčia vandens ir atsitveria tylos siena.
Tik vargu, ar tai jai pačiai į naudą – nes kaimyninėje Lenkijoje, kur gyveno ir pats Gulbinowiczius, o Bažnyčia irgi neskubėjo dalyvauti tokiuose pokalbiuose, pasitikėjimas Bažnyčia per pastaruosius dešimt metų smuko nuo 53 iki 35 proc. (IBRiS duomenys).
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
