Jei koks nors politikos ar visuomenės veikėjas šiandieniame Lietuvos politiniame ir socialiniame kontekste norėtų greitai ir be skrupulų pasididinti žinomumą ir susikrauti politinį kapitalą, jam ar jai užtektų kur nors viešai pasisakyti apie rusų kalbos paplitimo pavojų Vilniuje.
Auditorijos įsitraukimas būtų garantuotas: pasidalinimų, patiktukų ir palaikančių komentarų skaičius, skaitomumas ir visi kiti rodikliai šautų į aukštumas. Tokia taktika jau suveikė ne vienam komentatoriui, nes dirbtinai sukelta moralinė panika realios geopolitinės grėsmės akivaizdoje visada atrodo labiau legitimi ir pagrįsta.
Argumentai apie tai, kaip mes esame tikslingai kolonizuojami per rusų kalbą siekiant mus išnaikinti, ar kad kitakalbės mokyklos yra Vilniaus getai, ugdantys Lietuvai priešiškus absolventus, greičiausia nerastų savo auditorijos, jei neprisiliestų prie istorinių žaizdų.
Rusų kalba išties buvo naudojama kaip Rusijos imperijos įrankis, kuriuo siekta nutautinti prisijungtas Abiejų Tautų Respublikos – ir kitas – žemes, ypač po 1830–1831 ir 1863–1864 metų sukilimų ir sovietmečiu. Taip, rusiškai kalbančių ir prievarta surusintų gyventojų atkraustymas į Baltijos šalis buvo Stalino naudotas kaip nutautinimo priemonė, ypač po masinių trėmimų į Sibirą. Rusakalbės mokyklos, kurios dažnai buvo geriau aprūpintos ir sudarydavo mokiniams geresnes sąlygas mokytis prestižiniuose Sovietų Sąjungos universitetuose, išties buvo vienas iš Stalino įrankių siekiant įtvirtinti rusų kalbą kaip vienijančią ir turinčią išskirtinį statusą visoje šalyje. Ir taip, jos pasitarnavo tam, kad kitos mažumos būtų nutautintos. Tokie yra istoriniai faktai ir su jais ginčytis būtų tolygu perrašinėti istoriją.
Tačiau interpretuoti dabartinius įvykius ir šiandienes realijas išskirtinai per šią istorinę prizmę reikštų perrašinėti ir iškreipti dabartinę situaciją paminant demokratines vertybes. Visų pirma, dirbtinai eskaluojamas pasibaisėjimas dėl rusų kalbos paplitimo, ypač Vilniuje, nėra nauja tendencija. Trumpa skaitmeninės archeologijos ekspedicija po Lietuvos žiniasklaidos portalus bet kuriam ieškančiam pasufleruotų, kad tokie bandymai sukelti ažiotažą, ypač pasitelkiant iš regionų į sostinę atvykusių žmonių reakcijas į daugiakalbiškumą ir įvairovę, kuria pasižymi visos sostinės, yra gerokai ankstesni nei pirmoji Rusijos agresijos banga prieš Ukrainą 2014 m. Tokiu būdu, sąmoningai ar ne, normalizuojamas požiūris, kad naratyvas „Lietuva lietuviams“ turėtų būti norma, nepaisant to, kad ypač Vilnius istoriškai visada buvo daugiakalbis, daugiakultūris ir visaip kaip labai margas miestas. O kai užtildoma ši istorija, „sostinės vadavimas“ iš kitataučių tampa vos ne patriotine pareiga, nors daugelis tautinių mažumų Vilniuje gyvena daug ilgiau nei geriausiu atveju trečios kartos lietuviškai kalbantys vilniečiai.
Tokia priešistorė padeda pamatus tam, kad dabartiniame geopolitiniame kontekste rusų kalba taptų viso to, kas priešiška Lietuvai, ženklu, nedarant jokių skirčių ir netgi nesigilinant, kokia slaviška kalba, dialektu ar akcentu kalba tas nuasmenintas, šaržuotas atpirkimo ožys svetimtaučio pavidalu. O tame „rusakalbiame“ svetimtautyje telpa ir Baltarusijos ir Rusijos opozicija, ir ukrainiečių pabėgėliai, ir vietiniai „po prostu“ – Vilniaus krašto dialektu kalbantys gyventojai, ir nuo seno čia gyvenę sentikiai, ir daugelis kitų. Tačiau aiškintis, kas ir kaip ar kodėl žmonės eidami gatve tarpusavyje kalbasi savo gimtąja kalba, niekam nebesvarbu. Mes bijome, kad mus užpuls, bet nežinome, kada ir kaip, tad patys užpuolame tuos, kurie yra šalia ir kurie yra kitokie.
Neigti, kad pastaraisiais metais slaviškai kalbančių ir rusiškai į mus besikreipiančių užsieniečių ženkliai padaugėjo, būtų kvaila. Migracijos centro duomenimis, 2024 metais leidimą gyventi Lietuvoje turėjo daugiau nei 75 tūkstančiai Ukrainos, 62 tūkstančiai Baltarusijos, 15 tūkstančių Rusijos, apytiksliai 10 Uzbekijos ir po maždaug 6 700 Kirgizijos ir Tadžikijos piliečių; prie jų dar galėtume pridėti ir mažesnes migrantų grupes iš Kaukazo ir kitų buvusių Sovietų Sąjungos šalių. Dauguma visų į Lietuvą atvykusiųjų apsistoja Vilniuje – čia jų gyvena daugiau nei 73 000. Tad natūralu, kad keičiasi miesto demografinis ir lingvistinis paveikslas. Kaip tokius pokyčius suvokiame ir ką juose įžvelgiame, yra kitas klausimas.
Dauguma visų į Lietuvą atvykusiųjų apsistoja Vilniuje – čia jų gyvena daugiau nei 73 000. Tad natūralu, kad keičiasi miesto demografinis ir lingvistinis paveikslas. Kaip tokius pokyčius suvokiame ir ką juose įžvelgiame, yra kitas klausimas.
Visų pirma, iš visų šių atvykėlių, tik Rusijos piliečiams rusų kalba yra ne tik gimtoji be istorinių nuosėdų. Tai, kad ja kaip gimtąja kalba dalis baltarusių ir ukrainiečių, yra nuoroda į mūsų bendrą istoriją, nes ta pati Rusijos imperija, kuri atkakliai siekė rusifikuoti mus, rusifikavo ir juos; tačiau dėl istorinių atsitiktinumų, skirtingų rašmenų, ilgiau trukusios Lietuvos kaip tautinės valstybės istorijos ir su ja siejamos politinės ir kultūrinės atminties mums pavyko išlaikyti savo gimtąją kalbą sėkmingiau nei rytų ukrainiečiams ar baltarusiams. Tie, kurie ilgesnį laiką praleidžia su slavakalbiais žmonėmis ir išmoksta atskirti akcentus ir kalbos ypatumus, daug geriau girdi istorinėmis traumomis pažymėtus skirtumus, tokius kaip ukrainietiškasis suržykas – rytų Ukrainos dialektas, kuriame persipina literatūrinė ukrainiečių kalba su rusiškomis gramatinėmis struktūromis ir žodynu, ar jidiš gramatines struktūras perėmęs Odesos rusakalbių dialektas. Išryškėja ir ilgus dešimtmečius, jei ne šimtmečius niekintas baltarusių kalbos ypatumus perėmęs kaimynų kalbėjimo būdas.
Apie tai, kad iš Kaukazo ar Centrinės Azijos atvykę darbo migrantai rusų kalba kalba su ryškiu akcentu, dažnai sustodami paieškoti tinkamų žodžių ar pasakymų, nereikia nė kalbėti: tiems, kurie klausosi, tai tampa akivaizdu. Anot vieno mane pavežėjusio vairuotojo iš Azerbaidžano, jo karta neturėjo galimybės išmokti angliškai, o lietuvių kalbos pernakt išmokti niekaip neišeina, ypač jei dirbi po 60 valandų per savaitę, tad rusų kalba tampa tuo laikinu ramsčiu, kuriuo jis pasiremia tam, kad padėtų išgyventi savo šeimai ir paremtų savo skurstančius tėvus.
Tai, kad aš ir mano pavežėjas galėjome susikalbėti rusiškai, ne visada lengvai, abu su ryškiu akcentu, su sustojimais ir pagalvojimais, su kartais šlubčiojančia gramatika, yra ne ženklas, kad Vilnius yra kolonizuotas ar kolonizuojamas, bet ženklas, kad mus sieja bendra ankstesnės kolonizacijos istorija, kad mes abu, ir aš, ir jis, savyje, savo šeimos istorijose, savo tautos istorijose nešiojamės tremties, nutautinimo, žudynių, karo ir karo baimės, teroro žymes. Mums kalbėti rusiškai yra beveik tas pats, kas Pietų Amerikos indigenams kalbėti ispaniškai ar portugališkai, vakarinės Afrikos šalių gyventojams kalbėti angliškai, ar Ramiojo vandenyno salų gyventojams – prancūziškai. Rusų kalba yra imperijos, kuri vėliau įgavo Sovietų Sąjungos pavidalą, reliktas – primenantis kruviną istoriją, bet vis dar esantis čia, kuriantis nebe dirbtinai primestą vienybę, bet tam, kas jo ieško, pokolonijinį solidarumą. Imperinis įrankis, kurį to norintys gali bent laikinai panaudoti imperinei grėsmei griauti.
Mums kalbėti rusiškai yra beveik tas pats, kas Pietų Amerikos indigenams kalbėti ispaniškai ar portugališkai, vakarinės Afrikos šalių gyventojams kalbėti angliškai, ar Ramiojo vandenyno salų gyventojams – prancūziškai.
Tačiau po raginimais išgrūsti rusų kalbą iš Vilniaus nerūšiuojant, nemąstant, neskaičiuojant glūdi ne tik atsisakymas rusų kalbos vartojime įžvelgti niuansus. Jei pasektume tų, kurie garsiausiai šaukia apie kolonizaciją, įrašus ir pasisakymus, pamatytume, kad jie toli gražu nereiškia tik pasipriešinimo Rusijos režimui ir jo dabar vykdomai rusifikacijos politikai Ukrainoje ar galimai okupacijai, o su ja ir rusifikacijos grėsmei, kuri kyla ir mums. Daug dažniau čia rasime raginimų nukabinti Ukrainos vėliavas, nes jos užgožia Lietuvos valstybinę vėliavą, ir kitokių antiukrainietiškų pareiškimų (jau nekalbant apie antibaltarusiškus, nukreiptus prieš Baltarusijos opoziciją). Jiems Ukrainos kova tėra tik Ukrainos kova, o ne mūsų bendra kova. Solidarumas ir bendrumas su Rusijos grėsmę patiriančiomis šalimis jiems yra grėsmė Lietuvos suverenumui, o ne būtina bendro pasipriešinimo sąlyga, jau nekalbant apie kažkokį supratimą, kad esame saistomi bendros istorijos. Čia rasime tik antislavišką, izoliacinę ideologiją, kuri siektų užtvirtinti kažkokį mitinį Lietuvos tyrumą, apsaugotą nuo bet kokios išorinės įtakos iš Rytų ir Vakarų, o jei pažvelgtume dar giliau – elementarų egzistencinių baimių ir grėsmių išnaudojimą savo įtakai didinti.
Šitai sakydama nenoriu nuneigti to, kad mes susiduriame su realiomis problemomis, kurios yra gerai pažįstamos bet kuriai šaliai, kuriai per trumpą laiką teko priimti didelius pabėgėlių ir darbo migrantų srautus. Ne visi, kurie atvyksta į Lietuvą bėgdami nuo karo ar siekdami užsidirbti (ir aprūpinantys mus pigia darbo jėga), yra dori, kilnūs ir gero linkintys žmonės. Bombos krinta vienodai ant dorųjų ir piktavalių; samdant statybininkus ir ilgųjų reisų vairuotojus, nevykdomos ideologinės ar moralinės patikros. Tad tarp atvykusiųjų visada rasime ir tų, kurie į Lietuvą žiūri iš aukšto, paniekinamai ir net nemano bandyti čia pritapti ar integruotis. O blogieji pavyzdžiai mūsų atmintyje išlieka daug ilgiau nei gerieji. Tarp Lietuvoje gyvenančių naujai atvykusiųjų rasime ir tų, kurie, kaip ir daugelis didžiųjų buvusių ir esamų imperinio mąstymo šalių gyventojų, tiki, kad visas pasaulis turi mokėti jų kalbą, ir laiko įžeidimu, kai kas nors tikisi, kad jie mokysis vietinės kalbos.
Tačiau lygiai taip pat galime ir klausti savęs, kaip esame pasiruošę priimti žmones, kurie mums padeda krautis tiek simbolinį demokratinį kapitalą, tiek realų ekonominį kapitalą. Mes norime būti matomi kaip demokratiški, kaip Ukrainą remiantys ir turintys tvirtą moralinį stuburą. Tarp mūsų gyvenantys ukrainiečiai ir baltarusių opozicijos atstovai yra mūsų demokratiškumo įrodymas. Mūsų pramonėje, statybose, logistikos įmonėse dirbantys ir didelius mokesčius mokantys atvykėliai kuria Lietuvos klestėjimą ir prisideda prie mūsų socialinio gerbūvio išlaikymo, kad ir kaip norėtume tą nuneigti. Bet ką mes jiems siūlome mainais, kad jie galėtų tapti Lietuvos visuomenės dalimi?
Ar užtenka ne tik kalbos mokyklų ir mokytojų, bet ir orių darbo sąlygų užtikrinimo, kad jie turėtų laiko ir jėgų mokytis mūsų kalbos ir kultūros? Ar esame atviri jų dalyvavimui socialiniuose dialoguose bei viešajame diskurse ir pasiruošę rasti vertėjų ir geros valios savyje, kad juos išgirstume ir išklausytume? Ar juos tiesiog tyliai nemačiomis pusiau toleruojame tol, kol vieną dieną socialinis atstumas tarp mūsų ir jų išauga tiek, kad juos imame matyti kaip grėsmę? Būtent šiuos namų darbus mums ir reikia pasidaryti prieš šūkaujant apie tai, kad mus kažkas kolonizuoja. Nes darydami namų darbus suprasime, kad kolonizuoti mes jau buvome, o dabar atėjo laikas ne skaldytis, o solidarizuotis, kad tikroji, o ne išgalvotoji kolonizacija nepasikartotų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
