Kai viešai rašau ar kalbu apie jaunus žmones, ypač savo studentus, neretai sulaukiu klausimų, ar ši auganti Lietuvos karta, kuri galbūt tik neseniai pirmą kartą gavo teisę ateiti prie balsadėžių, kuri įstatymiškai jau matoma kaip turinti visas pilietines teises ir pareigas, kuriai iš įvairių pusių sakoma, kad ji yra ne tik Lietuvos ateitis, bet jau ir dabartis, yra ta karta, kuria galime pasitikėti.
„Ar jie stovėtų Baltijos kelyje?“
„Ar jie eis ginti mūsų, jei to prireiks?“
„Ar jie išvis domisi tuo, kas vyksta?“
Mes nesame nei pirmi, nei paskutiniai, kurie užduoda tokių klausimų, nerimas dėl ateities kartų yra turbūt toks pat senas, kaip ir pati žmonija. Štai Platonas savo žymiajame veikale „Valstybė“ Sokrato lūpomis klausia, ar jaunieji atėniečiai užaugs teisingais valstybės valdovais, ar pasiduos demagogijai ir prasisiekėliškumui.
Senovės Egipte kai kurie būsimųjų raštininkų – valstybės tarnautojų – mokytojai buvo tiek sunerimę, kad šie tiek nenori mokytis ir tinginiauja, kad net sukūrė satyrą apie tai, kaip jei mokiniai dorai nesimokys, turės sunkiai vargti dirbdami kitus darbus.
Net ir šumerai nerimavo dėl savo jaunimo – vienoje iš išlikusių molio lentelių, išraižytų apie 2000 m. pr. m. e., ir dabar žinomoje pavadinimu „Dienos mokykloje“, randame pokalbį tarp tingaus mokinio, jo tėvo ir mokytojo. Šiame pokalbyje atsispindi tas pats nerimas, kad iš jaunimo nieko gero neišaugs.
Tačiau aš norėčiau apie jaunus žmones, kurie šiandien susirenka klasėse ir auditorijose, užduoti kiek kitokį klausimą. O ar mes jiems sukuriame tokios Lietuvos paveikslą, ar mes ne tik savo praeitimi, bet ir dabarties poelgiais jiems įkvepiame tokią vaizduotę, kuri leistų jiems matyti save šios šalies dalimi ir dėl jos stengtis?
Aš to klausiu, nes patriotiškumas nėra vien tik abstraktus jausmas, kuris užgimsta savaime ir užgimęs niekad nebeišblėsta. Taip, patriotiškumą gali įkvėpti šalies istorija, jos iškilūs vyrai ir moterys, šeimos pasakojimai apie tai, kiek kainavo laisvė ir Nepriklausomybė, kiek dėl jos aukotasi. Patriotiškumas gali kilti ir iš apmąstymo, kiek galime prarasti iškilus realiam pavojui mūsų šaliai, ypač dabar, kai šis pavojus nėra teorinis ir mes kasdien matome vaizdų iš Rusijos niokojamos Ukrainos.
Tačiau vienas iš svarbiausių įkvėpimų patriotizmui yra kasdienis gyvenimas, kuriame jauni žmonės susiduria su mumis, vyresniaisiais. Mes esame tie, kurie savo kasdieniais pasirinkimais nuolatos transliuojame jaunimui, kokia yra ta Lietuva. Tai, kaip mes renkamės būti, ypač krizių ir įtampų akivaizdoje, yra didžiausias ekranas, kuriame jauni žmonės mato, ko jie gali tikėtis iš Lietuvos tiek dabar, tiek ateityje. Mūsų bendras buvimas visuomenėje, medijose, tarpusavio santykiuose atsako jiems į klausimą, ar jie gali tikėtis sąžiningumo, principingumo, atsakomybės, rūpesčio, pagarbos, ar priešingai – cinizmo, korupcijos, paniekos, kaltinimų, abejingumo. Mes dažnai tikimės, kad jaunimas įkūnys pirmąsias savybes, ypač mūsų atžvilgiu, tačiau ne visada pasižiūrime į save ir paklausiame, ką mes atspindime jiems ir vienas kitam.
Tai, ką mes, kaip vyresniosios kartos, ištransliuojame, yra dalis to, kas suformuoja ir jaunų žmonių, ir mūsų pačių moralinę vaizduotę: gebėjimą įsivaizduoti visuomenę, kurios bendrasis gėris įkvepia mus peržengti savanaudiškus interesus. Amerikiečių filosofė Martha Nussbaum apie moralinę vaizduotę kalba kaip apie gebėjimą įsijausti į kito žmogaus pasaulį ir pažvelgti į visuomenę ir mums rūpimus klausimus jo ar jos akimis. Be šių gebėjimų, demokratija, anot jos, lieka tik tuščiu kiautu.
Priešindamasi technokratiškam požiūriui į švietimą, ji kalba apie tai, kad mums reikia literatūros, meno ir nesudaiktinto santykio vieno su kitu, kad tokia vaizduotė galėtų klestėti ir kurti demokratišką visuomenę. Jos tezes galime perkelti iš klasių ir auditorijų, nors šiandien, švenčiant mokslo metų pradžią, jos mintys švietimo kontekste atrodo dar svarbesnės, nukreiptos į platesnę areną. Nes švietimas klasėse ir auditorijose tik prasideda, o plėtojasi ir pasiekia savo tikslą pilietinėje visuomenėje. O jei tai tiesa, atsakomybės už pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymą negalime permesti tik ant mokytojų pečių. Mes visi tampame mokytojais, atsakingais už jų ugdymą. Tad kiek jauni žmonės mumyse mato gebėjimo įsijausti, suprasti, priimti, įsiklausyti, išgirsti ir gerbti vienam kitą? Ir jei tai yra pilietinės visuomenės ir demokratijos širdis, kiek jie turi pagrindo tikėti mūsų demokratija?
Pirmiausia tai, kad jie eitų, stovėtų, gintų, kovotų, darytų ir būtų. Mūsų jaunimas yra nepaprastai šviesus, nors tai ne visada atsispindi antraštėse.
Visuomenė, valstybė ar demokratija yra abstrakčios sąvokos, kurias labai lengva atskirti nuo mūsų pačių, nes čia susiduriame su tuo, kad jos visada yra didesnės nei dedamųjų suma. Kitaip tariant, šių sąvokų ir už jų esančios tikrovės mes niekada negalime visiškai paaiškinti tik išskaidę jas dalimis. Visuomenė yra daugiau nei pavieniai jos nariai; valstybė yra daugiau nei jos institucijos ir piliečiai; demokratija yra daugiau nei teisiniai procesai ir įstatymais įtvirtintos teisės ir vertybės. Tačiau tai nereiškia, kad dedamosios dalys nėra svarbios.
Kai jauni žmonės stebi visuomenę ir klausia, ar joje yra vietos jiems, kaip jie bus priimti, kaip bus reaguojama į jų iniciatyvas, rūpesčius, klausimus, poreikius, jie žiūri į konkrečius žmones, konkrečius poelgius, konkrečius atvejus. Žiūri ir klausia, ar verta rizikuoti, ar verta įsitraukti, ar verta eiti ir bandyti kuo nors prisidėti. Kai jie žiūri į valstybę, jie žiūri ne tik į politikus, bet ir į jų palaikytojus bei kritikus, į socialinių medijų paskyras ir pasisakymus eteryje, į kasdienius pokalbius ir į viešus pareiškimus, į priimamus įstatymus ir į jų vykdytojus. Kai klausia savęs, ar verta ginti demokratiją, jie klausia ir to, ar ta demokratija ir jos įstatymai gina ir juos.
Kalbėdamasi su savo studentais, klausydama jų istorijų, stebėdama jų gyvenimus matau du dalykus.
Pirmiausia tai, kad jie eitų, stovėtų, gintų, kovotų, darytų ir būtų. Mūsų jaunimas yra nepaprastai šviesus, nors tai ne visada atsispindi antraštėse.
Ir antra yra tai, kad jie tokie yra ne tik todėl, kad mes jiems visa tai ištransliavome, o dažnai nepaisydami to, ką ištransliavome. Nemažai tos šviesos ir tikėjimo, to patriotizmo, kurį jie turi savyje, yra mums suteikiamas demokratijos ir pilietiškumo kreditas; jie mums suteikia tą pasitikėjimą avansu. Jie nori tikėti, kad gali būti kitaip net ir tada, kai mūsų moralinė vaizduotė juos visiškai nuvilia.
Šiemet grįžtu į auditoriją kaip niekad jausdama moralinę skolą savo studentams, su įsipareigojimu bandyti parodyti, kad mes – Lietuva, kaip šalis, kaip visuomenė, kaip demokratija, galime būti tie, kurie verti jų patriotiškumo ir pasitikėjimo. Kad ne tik prašysime jų, kad jie mus gintų, bet ir patys ginsime ir gerbsime juos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
