„Smegenys nelaukia, kol kažkas suveiks. Jos pradeda elgtis taip, lyg tai jau veikia“, – apie placebo efektą LRT RADIJO tinklalaidėje „Smegenų DNR“ pasakoja neuromokslininkė Laura Bojarskaitė. Anot jos, smegenys veikia kaip prognozavimo mašina, o tam tikri žmogaus lūkesčiai, pavyzdžiui, tikėjimas, kad vaistai numalšins skausmą, yra ne tik mintys, bet ir biologinis organizmo pasiruošimas.
Įrašo klausykite LRT RADIJO tinklalaidėje „Smegenų DNR“:
Neuromokslas šiandien aiškiai sako – smegenys ne tik reaguoja į realybę, bet ir nuolatos prognozuoja, kuria versiją to, kas tuoj įvyks, o tada tikrina, ar ši versija teisinga.
„Štai čia atsiranda labai svarbus momentas. Kai jūs kažko tikitės, smegenys pradeda ruoštis tam iš anksto. Ne psichologiškai, o biologiškai. Tai ir yra placebo efekto esmė. Ne „netikras pagerėjimas“, o tikras neurobiologinis pokytis, kurį sukelia tikėjimas“, – sako L. Bojarskaitė.
„Įsivaizduokite, kad jums duoda tabletę ir pasako, jog tai – stiprus skausmą malšinantis vaistas. Jūs ją išgeriate ir po kelių minučių skausmas sumažėja. Tik yra viena detalė – tabletėje nėra jokio veikliojo ingrediento. Bet skausmas vis tiek mažėja“, – aiškina ji.
Tuomet, pasak neuromokslininkės, suaktyvėja smegenų dalis, vadinama striatumu, kuri padeda išskirti dopaminą.
„Dopaminas nėra tiesiog „geros nuotaikos“ medžiaga, o signalas – „tai suveiks – ruoškis pokyčiui“. Ir svarbiausia, jog tai vyksta dar prieš realų efektą. Vos tik atsiranda tikėjimas, smegenys pradeda keisti savo veiklą“, – pažymi L. Bojarskaitė.
Jos teigimu, tai labai dažnai galima pastebėti Parkinsono ligos tyrimuose.
„Sergant šia liga trūksta dopamino, ir vienas pagrindinių simptomų yra susijęs su apsunkintu judėjimu – judesiai tampa lėti, sustingę, patiriami nevalingi kūno dalių drebėjimai. Tačiau kai pacientams duodama placebo – tabletė be jokios veikliosios medžiagos – ir pasakoma, kad tai vaistai, didinantys dopamino kiekį, jų smegenyse padidėja dopamino išsiskyrimas. Bet dar svarbiau – pacientai ima judėti lengviau, greičiau, sklandžiau“, – pasakoja neuromokslininkė.
„Kitaip tariant, smegenys nelaukia, kol kažkas suveiks. Jos pradeda elgtis taip lyg tai jau veikia“, – akcentuoja L. Bojarskaitė.
Antras, dar įspūdingesnis mechanizmas – endogeniniai opioidai arba natūralūs organizmo „nuskausminamieji“. Pasak neuromokslininkės, kai tikima, jog skausmas sumažės, smegenys išskiria endorfinus ir skausmo signalai išties sumažėja.
„Tyrimuose skausmą jutusiam žmogui, buvo duotas placebas ir pasakyta, kad tai – nuskausminamieji. Jis po to jautė mažiau skausmo. Tuomet kartu su placebu buvo duota ir medžiaga, kuri blokuoja natūralių organizmo nuskausminamųjų endorfinų efektą, ir staiga žmogui skausmas nebesumažėjo. Tai vienas stipriausių įrodymų, kad placebo nėra iliuzija – tai yra biologija“, – sako ji.
L. Bojarskaitės teigimu, visa tai prasideda dar priekinėje smegenų dalyje – prefrontalinėje žievėje. Ten gimsta žmonių lūkesčiai, interpretacijos ir „istorija“ apie tai, kas vyksta.
„Ši istorija siunčia signalus žemyn į skausmo centrus, emocines sistemas, net į autonominę nervų sistemą, kuri reguliuoja kvėpavimo greitį ir gylį, širdies ritmą bei kraujospūdį. Kitaip tariant – tai, kaip jūs suprantate situaciją, tampa komandiniu centru jūsų biologijai“, – aiškina neuromokslininkė.
Anot jos, anksčiau placebas buvo laikomas triukšmu – kažkuo, ką reikia eliminuoti, tačiau per pastaruosius metus mokslo požiūris pasikeitė. „Dabar tai mechanizmas, kurį galima tirti, prognozuoti o svarbiausia – naudoti“, – pabrėžia L. Bojarskaitė.
„Pavyzdžiui, atsirado vadinamasis „atviras placebas“. Žmonėms tiesiogiai pasakoma: „Čia placebas.“ Ir vis tiek jis veikia. Dar vienas pavyzdys – personalizuotas placebo efektas. Tai bandymas suprasti, kam kas veikia stipriau ir kaip jį galima panaudoti gydyme, sporte ar net kasdieniame gyvenime“, – sako L. Bojarskaitė.
Pasak jos, visa tai iliustruoja vieną esminę idėją – smegenys veikia kaip prognozavimo mašina, o lūkesčiai yra ne tik mintys, bet ir biologinis pasiruošimas.
„Gėrimas su etikete „daug kofeino“ veikia stipriau – net jei jo kiekis tas pats. Sportininkai pagerina rezultatus, jei tiki, kad vartojo fizinį aktyvumą gerinantį produktą. Jei žmogui pasakai, kad jis gerai išsimiegojo, jo kognityviniai rezultatai pagerėja, net jei realybėje miegas buvo prastas“, – pabrėžia neuromokslininkė.
Vis dėlto ji atkreipia dėmesį, jog placebo efektas nėra magija ar stebuklingas vaistas nuo visų ligų – jis geriausiai veikia nuotaiką, skausmą, suvokimą ir funkcionavimą, tačiau negydo infekcijų, neatstato kaulų lūžių bei neištraukia iš depresijos.
„Tikėjimas nekeičia realybės, bet keičia tai, kaip smegenys ją apdoroja. Mes turime daugiau įtakos savo patirčiai, nei galvojome. Bet tuo pačiu tai reiškia, kad mūsų smegenys gali mus apgauti, nes smegenys nereaguoja į realybę – jos reaguoja į tai, ką tikisi patirti“, – teigia L. Bojarskaitė.
Parengė Vaida Račkauskaitė
