Besitęsiant diskusijoms dėl Mykolo Saukos skulptūros „Liudytoja“, kurią, vos pastačius Zarasų pasaže, prie sovietmečiu veikusios KGB būstinės, nepatenkintas vyras padegė, gretimai rutuliojasi ir dar vienas pokalbis: apie Lietuvos regionų tariamą provincialumą. Kadangi vandalizmas įvyko mažame šiaurės rytų Lietuvos miestelyje, daug kalbama apie tai, kad žmonėms provincijose dar neužtenka kultūrinio ir visuomeninio švietimo, kad jie būtų pasirengę priimti tokį provokuojantį šiuolaikinio meno kūrinį.
Iš dalies su tuo sutinku. Visokeriopos atskirties Lietuvos regionuose, ir ypač Zarasuose, tikrai yra daugiau nei sostinėje ar didmiesčiuose. Vien vidutinių gyventojų pajamų skirtumas yra įspūdingas: „Sodros“ duomenimis, antrąjį šių metų ketvirtį vidutinės Vilniaus miesto gyventojų pajamos neatskaičius mokesčių buvo 2 675,5 eurų – didžiausios visoje šalyje, tuo tarpu Zarasuose šis rodiklis atsiliko daugiau nei tūkstančiu eurų ir siekė vos 1 235,3 eurų bei buvo žemiausias visoje šalyje. Čia galime pridėti ir tokius struktūrinius dėmenis kaip nedarbas, kuris Zarasuose perkopia dviženklio skaičiaus ribas (10,2 proc.) ir lenkia ne tik Vilniaus (8,8 proc.), bet ir visos Lietuvos (9 proc.) nedarbą. Tad nieko nuostabaus, kad Zarasuose itin žymus ir skurdo rizikos lygis (27,9 proc.), o, kaip rodo į Utenos regiono plėtros planą įtraukta situacijos analizė, švietimo, sveikatos apsaugos ir visų kitų socialinių paslaugų kokybė ir prieinamumas taip pat nėra patenkinamo lygio. Atrodytų, turime paveikslą, kuris atitinka visus mūsų įsivaizduojamos „provincijos“ kriterijus.
„Eurostat“ taip pat pateikia gana iškalbingus duomenis apie sąsają tarp skurdo ir kultūros: 2022 m. atlikto tyrimo, apėmusio septyniolika ES šalių, duomenimis, turintieji aukštesnes pajamas dukart dažniau dalyvavo kultūrinėse veiklose, nei turintys mažas pajamas. Kitaip tariant, menui reikia pinigų: išvykos į muziejus, bilietai į koncertus, ėjimas į teatrą yra prabangos dalykas. Net ir jei tokias išvykas organizuoja mokykla, o bilietai vaikams tekainuoja kelis eurus, yra šeimų, kurios ir to neįstengia. Juolab kad daugelis menkai apmokamų darbų yra emociškai ir fiziškai sekinantys, tad ir patiems suaugusiesiems nebelieka laiko ir noro kažkur eiti ar vestis vaikus. O nesibaigiantys klausimai, kaip išgyventi iki kitos algos, taip pat emociškai išvargina tiek, kad dažnam mažas pajamas gaunančiam žmogui vakarais ir savaitgaliais jau būna „ne iki meno“.
Tad tokiame kontekste tikrai galima suprasti tuos, kurie Saukos skulptūros padegimą traktuoja kaip žemo kultūrinio raštingumo, gimstančio iš socioekonominės ir kultūrinės atskirties, apraišką. Visiškai suprantamas ir ypač didmiesčiams būdingas impulsas gelbėti „provinciją“ per švietimą. Aš ir pati manau, kad daugiau pokalbių apie šiuolaikinį meną, apie viešas erdves ir jų paskirtį, apie atmintį – ką ir kaip galime atsiminti ir įprasminti, ir ar tam reikia paminklų, ar kitų meno formų, apie vaikų kultūrinį bei socialinį švietimą – visada yra gerai. Kuo daugiau tokio formalaus ir neformalaus švietimo, kuo aktyviau vietos bendruomenės įtraukiamos į tokius pokalbius ir procesus, tuo daugiau laimi visi: patys žmonės, bendruomenės, švietimo ir kultūros įstaigos, menininkai, meno kuratoriai ir visi kiti šių procesų dalyviai.
Tačiau yra vienas „bet“.
Tas bet – tai itin „vilnocentriškas“ požiūris, kad tai yra išskirtinai provincijos problema, kuriai sprendimą turi sostinė ar kažkuris kitas didmiestis. Tikrai neteigčiau, kad taip mąsto visi, pasisakantys už gausesnį kultūrinį švietimą, bet tokio mąstymo tonų ir pustonių tikrai pasigirsta diskusijose apie „Liudytojos“ padegimą.
Tokį vilnocentrišką požiūrį sugriauna patys Zarasai. Nepaisant iškalbingų skaičių, bylojančių didelę – vieną iš didžiausių visoje šalyje – socioekonominę atskirtį, Zarasai pagal Lietuvos kultūros tarybos užsakymu atliktą Savivaldybių kultūrinį indeksą atsiduria trečioje vietoje. Šis Kristinos Mažeikaitės sukurtas indeksas atsižvelgia į tokius dėmenis, kaip savivaldybėse veikiančios kultūros organizacijos, jose kuriantys kūrėjai, kultūros finansavimas ir makroekonomika, dalyvavimas kultūriniuose renginiuose, kultūros paveldas, esantis savivaldybės teritorijoje, ir kitus faktorius. Pagal kultūros finansavimo indeksą Zarasai atsiduria antroje vietoje, aplenkdami Vilnių; pagal kūrėjų skaičių – šeštoje; pagal dalyvavimo kultūriniuose renginiuose indeksą – septynioliktoje, vėlgi lenkdami Vilnių, esantį devynioliktoje vietoje. Be abejo, indeksas neatspindi finansavimo išraiškos eurais ar žmonių dalyvavimo skaičiais, bet greičiau proporcingumą – kaip skiriamos lėšos ar žmonių dalyvavimas gali būti vertinamas proporcingai visam biudžetui, gautam finansavimui ar gyventojų skaičiui.
Ir štai čia susiduriame su tuo, ką labai norėtųsi vadinti „Zarasų akibrokštu“.
Nors Vilnius ir didmiesčiai galbūt ir turi didesnę kultūros įstaigų, meno profesionalų ir kitokio kultūrinio kapitalo koncentraciją, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad, nepaisant struktūrinių kliūčių, kultūrinis gyvenimas regionuose nevyksta. Tebūnie tai ne naujausių parodų Šiuolaikinio meno centre lankymas ir ne pačių avangardiškiausių bienalių kuravimas, tačiau nuneigti, kad Lietuvos regionuose žmonės ne tik aktyviai domisi, bet ir kuria meną bei gali turėti apie jį nuomonę ir pajautimą, tikrai negalima. Ar būtų tikslu sakyti, kad visi Zarasų gyventojai yra šiuolaikinio meno gurmanai? Turbūt ne daugiau, nei teigti, kad visi didmiesčių gyventojai yra nišinio kino ar vaizdo ir garso instaliacijų žinovai.
Galbūt svarbiausias dėmuo kalbant apie „Liudytojos“ skulptūros atsiradimą Zarasų pasaže yra tai, kad pati idėja ir jos įgyvendinimas buvo pačios Zarasų savivaldybės iniciatyva, bendradarbiaujant su skulptoriumi. Tai nebuvo vilnocentriškas projektas, kurį į mieguistą regiono miestelį kažkas atvežė iš didmiesčio. Ir pati diskusija – pasitenkinimas, pasipiktinimas, klausimai, kaip, kada ir kur įtraukti ar neįtraukti miestelio bendruomenę – vyko Zarasuose. Tad tai savaime yra liudijimas apie tai, kad Lietuvos regionų kultūrinio raštingumo pernelyg nuvertinti tikrai nereikėtų. Aišku, diskusijos apie tai, kiek visuomenė turėtų ar galėtų bendradarbiauti su savivaldybėmis ir kultūros įstaigomis formuojant miesto kraštovaizdį, ypač jei kalbame apie vietas, susijusias su jautria atmintimi, visada yra svarbios. Tačiau didesnis visuomenės įtraukimas į šiuos klausimus galėtų būti lygiai aktualus ir Vilniui ar Klaipėdai, ir ypač Kaunui, kur per pastaruosius metus viešose vietose išdygo ne vienas paminklas, kurio meninė ir estetinė vertė yra lygiai diskutuotina.
O kaipgi su vandalizmu? Ar tai, kad skulptūrą nepatenkintas vietinis gyventojas padegė, nėra provincialumo ar tamsumo ženklas?
Aš, tiesą sakant, teigčiau priešingai.
Vyrų vandalizmas prieš skulptūras ar paminklus, ypač, kuriuose pavaizduota moteris ir jos kūnas, kuris neatitinka tam tikrų patriarchalinių estetikos normų, yra pakankamai dažnas ir būdingas ne tik regionams, bet ir didmiesčiams.
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Pajūrio Bekshilio (Bexhill-on-Sea) miestelyje, „De La Warr“ paviljone esanti Tschabalalos Self skulptūra „Sėdinti“ (angl. „Seated“) vaizduoja išdidžiai sėdinčią aptakių formų juodaodę moterį. 2023 m. vandalai ją nupurškė baltais dažais, užmaskuodami jos nevaržomą juodaodį moteriškumą.
Londone esanti Maggi Hambling „Skulptūra Mary Wollstonecraft“ (angl. „Sculpture for Mary Wollstonecraft“) nuolat yra kieno nors ištepama ar kitaip sugadinama. Joje feminizmo pradininkė pavaizduota kaip eilinė moteris – niekuo neįspūdinga, vidutinio kūno sudėjimo, neryškių bruožų – stovinti ant postamento. Tačiau kažką nuolat sudirgina jos nuogumas, paprastos moters iškėlimas (ko ir siekia feminizmas), jos visiškas nesidrovėjimas nei savęs, nei savo nuogo kūno.
Tarp daugybės kitų pavyzdžių dar būtų verta išskirti Shahzios Sikander skulptūrą tokiu pat pavadinimu kaip ir Saukos darbas – „Liudytoja“ (angl. „Witness“). Ji vaizduoja galingą, išdidžią moterį, kurios ažūrinį sijoną dabina į arabiškus rašmenis panašūs ornamentai, kurios drabužiai daugiau išryškina, nei pridengia jos kūną ir kurios plaukai susukti į ožio ragus primenančias kasas, sukurdami beveik raganišką moteriškumo jėgos visumą. Kai skulptūra iš Niujorko buvo perkelta į Teksaso valstiją, Hjustono universiteto studentų miestelį, ultrakonservatyvūs protestuotojai prieš abortus jai nukirto galvą. Apžiūrėjusi sudarkytą skulptūrą, kūrėja nusprendė palikti ją neremontuotą, taip dar labiau paryškindama tą nepatogumą ir netgi įsiūtį, kurį moters kūniškumas sukelia tam tikrose visuomenės grupėse.
Tad smurtas prieš moters kūną – tiek simbolinį, tiek tikrą – nėra išskirtinai regionų problema. Tai ne tik Zarasų, ne tik Lietuvos, ne tik kurios nors kitos šalies bėda. Tai – globali maišto prieš moters kūną, kūniškumą, atvirą, nepridengtą, nesakralizuotą pažeidžiamumą ir galią, prieš kūną kaip režimų, visuomenių (net ir laikančių save demokratiškomis) ir atskirų asmenų, ypač vyrų, smurto prieš jas liudijimą.
Tad Zarasai per „Liudytoją“ ką tik tapo ir pasaulinio fenomeno dalimi, peržengdami „provincijos“ ribas bei skatindami ir mus pačius apmąstyti, kam ir kieno yra menas, ir ką reiškia protestai prieš moterį meno kūriniuose.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
