Šių metų birželio 22 d. socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė, išklausiusi Seimo kontrolierių ataskaitą apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, kurioje buvo akcentuojama moterų patiriamo smurto artimoje aplinkoje problema, teigė, kad visuomenė vis tik dar nėra pasiruošusi Stambulo konvencijai. Anot jos, kad mes, kaip tauta, būtume jai pasiruošę, gali reikėti netgi kartų pasikeitimo, nes jaunesnioji karta yra žymiai atviresnė tokioms idėjoms.
Ši retorika Lietuvoje nėra nauja. Ją dar 2018 m. naudojo tuo metu valdžioje buvusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, vėliau ir prezidentas Gitanas Nausėda bei daugybė kitų politikų. Kada ir ar išvis visuomenė bus pasiruošusi pripažinti, kad moterys savo namuose ir visur kitur negali būti mušamos, užgauliojamos, engiamos ar kitaip išnaudojamos, nė vienas politikas pasakyti negali.
Dėl argumento, priimkime šią tezę, kad visuomenė yra nepasiruošusi. Tuomet galėtume ieškoti panašių atvejų kituose kontekstuose. 1964 m. JAV visuomenė nebuvo pasiruošusi ir visų pilietinių teisių suteikimui juodaodžiams. 1947 m. Britanijos visuomenė nebuvo pasiruošusi Indijos nepriklausomybės paskelbimui, o šeštajame dešimtmetyje Prancūzija – antikolonijiniam judėjimui Afrikoje. Jei ieškotume pavyzdžių, artimesnių mūsų kontekstui, 1918 m. Lietuvos visuomenė nebuvo pasiruošusi ir balsavimo teisės suteikimui moterims. Kaip savo daktaro disertacijoje pastebi Indrė Karčiauskaitė, pasipriešinimo ir netgi šio įvykio bei tolesnių moterų bandymų dalyvauti politikoje šaržavimo netrūko nei tarp konservatyvių katalikų kunigų, nei tarp žiniasklaidos atstovų, o lygiateisiškumo supratimo trūko ir platesnės visuomenės, ir netgi pačių moterų.
Kad ir kokį svarbų teisinį proveržį, garantuojantį lygybę, imtume, daugumoje atvejų, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, matytume tą pačią tendenciją: visuomenė niekada nėra tobulai pasiruošusi; opozicija visada itin aštriai reaguoja ir iš oponavimo kraunasi sau politinį kapitalą, o iškart po pokyčio kylančios socialinės pasekmės gali būti labai skausmingos. Tačiau iš istorinės perspektyvos matyti, kad „pasiteisina“ moralinis įsipareigojimas teisingumui, o ne pataikavimas miniai.
Būtent todėl demokratijose įstatymų, konvencijų ir kitų esminių politinių sprendimų pagrindu negali būti vien tik minios apmaldymas. Įstatyminės bazės tikslas yra ne tik ginti daugumos piliečių interesus, bet ir apsaugoti mažumas arba mažiau teisių ir galių turinčias grupes nuo daugumos diktato ir smurto.
Tad dabartinė Lietuvos Vyriausybė stovi prieš tą pačią dilemą kaip ir prieš tai buvusios: ar joje atsiras pakankamai ministrų, o Seime – Seimo narių, kurie dėl moralinio teisingumo ir įsipareigojimo laikyti moteris visateisėmis Lietuvos pilietėmis, kurias reikia ginti nuo smurto, ryšis trumpalaikiam populiarumo ar rinkėjų simpatijų praradimui, ar įeis į istoriją kaip oportunistinė koalicija, pataikaujanti žemiausiems smurtautojų ir jiems atstovaujančių bei juos ginančių politikų instinktams.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
