Vasaros pradžioje Rokas Zubovas paskelbė, kad Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150 metų jubiliejui skirta koncertinė programa „Čiurlionio dainų banga“ nebus pristatyta katalikų bažnyčiose, nes, vyskupų teigimu, kūriniai „nėra tinkami atlikti bažnytinėje erdvėje“.
Pasak R. Zubovo, pradžioje visi klebonai mielai sutiko priimti menininkus, „išskyrus vieną naujai paskirtą kleboną, kuris nusprendė uždaryti bažnyčios duris bet kokiai kultūrinei veiklai... nuo to viskas ir prasidėjo“. Jis kreipėsi į Vilniaus arkivyskupą, kuris paklaustas, ar galima tikėtis „klausimo dėl programos tinkamumo maldos namams pergalvojimo“, atsakė ne.
Hierarchų reakcija nustebino ne vieną, į vyskupus kreipėsi Vyriausybės atstovai, savivaldybių merai, kultūros skyrių vadovai: „Visus šokiravo atsakymo kietumas ir nesileidimas į jokias diskusijas.“ Oficialų atsaką lydėjo dvasininkų komentarai, tokie kaip „tokioms dainuškoms ne vieta bažnyčioje“.
Ir Druskininkų bažnyčia užtrenkė duris garsiausiam savo kraštiečiui, nors lig šiol joje vykdavo festivalis „Druskininkų vasara su Čiurlioniu“. Kodėl Čiurlioniui skirtais metais jo muzika prarado sakralumą?
Vilniaus arkivyskupijos kurijos atsakymas: „2001 m. vasario 14 d. išleistoje instrukcijoje pabrėžiama, kad bažnyčia visų pirma yra šventa vieta, skirta liturginėms pamaldoms, maldai ir dvasiniam susikaupimui. Bažnyčios nėra socialinio, politinio ar kultūrinio susibūrimo vietos. Jos išimtinai yra skirtos Eucharistijai švęsti, skelbti Dievo žodį, teikti sakramentus, todėl negali tarnauti pasaulietinio pobūdžio renginiams. Kanonų teisės kodekso 1210 kanonas įtvirtina, kad „šventoje vietoje leidžiama tik tai, kas tarnauja kulto, pamaldumo ir religijos praktikavimui bei platinimui, ir draudžiama visa, kas yra svetima vietos šventumui“.
Kadangi Bažnyčia yra „šventa vieta“ ir nevykstant liturginėms apeigoms, „instrukcija nustato, kad bet kokie koncertai bei kiti renginiai, vykstantys Lietuvos bažnyčiose ir koplyčiose, turi atitikti sakralinės bei religinės muzikos kriterijų, tai yra bažnyčiose leidžiama atlikti muziką, sukurtą pagal liturginius tekstus, taip pat religinę muziką, paremtą bibliniais ar Mišių tekstais, skirtą Švč. Trejybės Asmenų, M. Marijos, šventųjų garbei.“
Dokumente pabrėžiama, kad „Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartyje dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų nurodoma, kad Lietuvos Respublika garantuoja bažnyčių ir koplyčių, taip pat tiesiogiai su šiomis kulto vietomis susijusių statinių, jų teritorijų ir religinio kulto objektų sakralumo gerbimą (7.1 str.). Remiantis šiuo principu, nustatomi koncertų bei kitų renginių Lietuvos bažnyčiose ir koplyčiose kriterijai, kurie lemia, kad bažnyčiose ir koplyčiose skambanti muzika turi būti sakralinė“.
To nekvestionuoja ministro pirmininko patarėjas Matas Drukteinis: „[Sprendimą] gerbiame. Apgailestauju ir atsiprašau, jeigu nuoširdus noras suprasti situaciją ir rūpestis projekto sėkme sukėlė neigiamų emocijų. Suplanuoti renginiai įvyks kitose erdvėse – koncertų salėse, kultūros namuose.“
Ir Druskininkų bažnyčia užtrenkė duris garsiausiam savo kraštiečiui, nors lig šiol joje vykdavo festivalis „Druskininkų vasara su Čiurlioniu“.
Be to, kadangi „pasitaiko, jog bažnyčiose atliekamo repertuaro metu įpinami teatralizuoti ir šokio momentai“, tad jei „šie renginiai ir būtų religinio pobūdžio, jie nesiderina su bažnyčios pastato paskirtimi. Bažnyčią privalu palikti tik religinėms apeigoms atlikti“, todėl „koncertų organizatoriai pirmiausia turi paduoti raštišką pareiškimą vietos ordinarui, nurodydami koncerto datą, taip pat programą, išvardydami visus kūrinius ir jų autorius ir tik gavę ordinaro leidimą susitarti su koncertuojančiais“.
2001 m. instrukcijas patvirtino 2022 m. lapkričio 7–9 d. plenariniame posėdyje Lietuvos vyskupai: „Ši instrukcija tebegalioja, o sakralioje bažnyčių erdvėje turi skambėti tik sakrali muzika.“
Arkivyskupijos atsakymo pabaigoje rašoma: „Tikime, kad Čiurlionio kūryba ras tinkamą kultūrinę erdvę, kurioje ji galėtų atsiskleisti visa savo grožybe, kartu išsaugant bažnyčių išimtinį religinį, sakralų identitetą.“ „Vasara su Čiurlioniu“ programa tikrai rado ne vieną „kultūrinę erdvę“, o debatai patraukė ir nesidominčių Bažnyčia dėmesį.
Hierarchų reakcija kelia ne vieną klausimą. Paklausus Europos Sąjungos šalių dvasininkų, ar jų vyskupijose yra panašios „instrukcijos“, šie nesuprato klausimo. Vadinasi, tai mūsų bažnytinės struktūros išskirtinumas arba vakariečiai prarado sakralumo pojūtį ar suvokimą. Pasak lietuvių kalbos žodyno, „sakralus – (lot. sacralis < sacer - šventas) – susijęs su religijos šventenybėmis“. Lyg ir aišku, bet, kaip rodo instrukcijos, sakralumo kriterijus nustato dvasininkai.
Katalikų Bažnyčia yra visuotinė – laikosi visuotinai priimtos Tradicijos ir mokymo – bet kiekvienos šalies Bažnyčia veikia specifinėje geografinėje, istorinėje ir kultūrinėje aplinkoje, jos nariai yra tos visuomenės dalis. Ši įvairovė išlaikant tikėjimo vienybę su Vatikanu ir kitomis katalikų bažnyčiomis yra bažnytinės tradicijos turtas – apie tai rašė pirmųjų amžių teologai ir dvasininkai, priminė II Vatikano susirinkimas, raginęs stebėti laikmečio „ženklus“.
Paklausus Europos Sąjungos šalių dvasininkų, ar jų vyskupijose yra panašios „instrukcijos“, šie nesuprato klausimo. Vadinasi, tai mūsų bažnytinės struktūros išskirtinumas arba vakariečiai prarado sakralumo pojūtį ar suvokimą.
Inkultūracija bažnytinėje tradicijoje nereiškia asimiliacijos, bet vertinimą ir priėmimą to, kas neprieštarauja tikėjimo tiesoms. Sunku įsivaizduoti Žemaitijos kaimo parapijos mišiose grigališkąjį choralą, nors ši monastinė liturginė tradicija įsitvirtino gerokai anksčiau, nei Lietuva priėmė krikštą.
Po krikšto ir iki jo atvykę misionieriai Evangelijos žinią skelbė žmonėms suprantama kalba (ne tik kalbine prasme), mūsų „karunkose“, „kantičkų“ ir kitose giesmėse girdėti senųjų lietuviškų dainų aidas, kurios daugiau ar mažiau susijusios su iki krikšto gyvavusiomis tradicijomis. Ar tai sakralu?
Bažnyčia skiria, kas siejama su tikėjimo tiesomis ir kas neprieštarauja bažnytiniam mokymui: Lurdo Dievo Motinos apsireiškimas oficialiai pripažintas (72 stebuklai), o Medžiugorjės apsireiškimas, nors Vatikanas pripažino šventovę piligrimystės vieta, laukia Bažnyčios sprendimo.
Panašiai dėl Turino drobulės – Bažnyčia oficialiai nepripažino jos autentiškumo, tik kaip pamaldumo objektą. Tad tikintieji gali praktikuoti šias pamaldumo tradicijas, vyksta piligriminės kelionės, o pasitelkus naujausiais technikas bandyta pagal Turino drobulę atkurti autentišką Jėzaus veidą, kuris esą atitinka Gailestingumo šventovės paveikslą. Vatikanas to nepatvirtino, bet filmas rodomas „bažnytinėse erdvėse“.
Kodėl panašaus skyrimo netaikyti muzikai ir menui apskritai? Taip, Čiurlionio kūryba negali skambėti liturgijos metu, nes ne tam kurta, bet ne vienas jo kūrinys išskirtinai krikščioniškos tematikos, tad ar giesmė „Kyrie eleison“ arba senosios, giesmes primenančios dainos, pažeis „vietos šventumą“? Ar dirbtinio intelekto kūrinys labiau sakralus nei ši muzika?
Jau trečią tūkstantmetį Bažnyčia skelbia Evangelijos žinią, bet šiandienos mišių ritualą atpažintų ir pirmųjų amžių krikščionys, tik kito liturginė išraiška, ypač muzika. Katalikų Bažnyčia čia gerokai aplenkė stačiatikių bažnyčias ir Rytų apeigų katalikų Bažnyčią, ypač po II Vatikano liturginės reformos.
Šių bažnyčių požiūriu, toks liturginis virsmas nepasižymi sakralumu, tam pritaria ir tradicinių lotyniškų mišių tradiciją tęsianti katalikų bendruomenė. Iš stačiatikių bendruomenių galima išgirsti ir griežtesnių katalikiškos reformos „sakralumo“ vertinimų. Liturginių tradicijų įvairovė neužkerta kelio bendrystei, krikščionių bendruomenės sutaria dėl esminių tikėjimo tiesų.
Taip, Čiurlionio kūryba negali skambėti liturgijos metu, nes ne tam kurta, bet ne vienas jo kūrinys išskirtinai krikščioniškos tematikos, tad ar giesmė „Kyrie eleison“ arba senosios, giesmes primenančios dainos, pažeis „vietos šventumą“?
Per popiežiaus Pranciškaus pontifikatą buvo priimti griežti sprendimai dėl tradicinių lotyniškų mišių ir sirų malabarų Bažnyčios liturginės schizmos, esą tai neatitinka tam tikrų kriterijų. Leonas XIV siekia atkurti ryšį su šiomis bendruomenėmis, vadinasi, jos nenusižengė bažnytinėms normoms ar sakralumo reikalavimams.
Šiandien populiari iš JAV protestantiškų bendruomenių kilusi charizmatiško šlovinimo forma 20 a. katalikų buvo vertinama skeptiškai, kaip netinkanti sakraliai bažnyčios erdvei. Situacija pasikeitė ir šlovinimas su gitaromis, plojimais ir viso kūno „įsijungimu“ tapo kasdienybe, nors prieš pusšimtį metų retas klebonas būtų tam atvėręs bažnyčios duris.
Nors ne tik grigališkojo choralo tradiciją tęsiančios monastinės bendruomenės tai vertina santūriai – ir dokumente pažymėta, kad „teatralizuoti ir šokio momentai“ gali pažeisti bažnyčios sakralumą.
Grįžkim prie Vilniaus arkivyskupijos atsakymo, kurį komentavo Kauno sakralinės muzikos mokyklos direktorius, kunigas, bažnytinės muzikos magistras dr. Vilius Sikorskas. Jis pakartojo, kad pagal 1210-ąjį kanoną „šventoje vietoje leidžiama atlikti tik tai, kas tarnauja kulto, pamaldumo ir religijos praktikavimui bei sklaidai, o kas yra nesuderinama – draudžiama.
Tokios veiklos leidimas paliekamas vietos vyskupo diskrecijai – jis gali suteikti leidimą naudoti šventą vietą kitiems tikslams“. Vadinasi, lemiamą žodį taria vyskupas.
Pasak kunigo, „bažnyčiose gali skambėti tik muzika, kilusi iš religinio įkvėpimo. Tai reiškia, kad galima atlikti šventųjų Mišių tekstus, biblinius ar kitus religinius liturginius tekstus. Tokia muzika gali būti įvairių formų, tačiau jeigu ji nedera liturgijai (pavyzdžiui, yra per ilga ar netinkamo pobūdžio), gali būti atliekama ne pamaldų metu – tada ji atlieka savo funkciją ir yra leistina pagal instrukciją“.
Be to, „sakralinė muzika <...> padeda bažnyčioje sukurti meditacinę atmosferą, pabrėžti dvasines vertybes, sustiprinti Dievo žodžio sklaidą, taip pat saugoti bažnytinės muzikos lobyną, kuris, nors ir netinkamas liturgijai, gali būti naudojamas kitais atvejais. Tai padeda lankytojams geriau suprasti sakralinės vietos paskirtį“.
Vadinasi, bažnyčioje gali skambėti ir liturgijai „netinkama“ muzika? Taip, jei gaus leidimą: „Kalbant apie Čiurlionio muziką, tai turėtų įvertinti Lietuvos vyskupų konferencija ir specialistai – tik jie arba vietos vyskupas gali suteikti leidimą šiai muzikai skambėti bažnyčioje. Juk greičiausiai Čiurlionio muzika nėra tiesiogiai įkvėpta liturginių tekstų ar pačios liturgijos, tačiau gali būti, kad ateityje ji bus taip priimama – kaip nutiko su Bachu.
Svarbiausia, kad muzika atitiktų harmoniją, nuotaiką, dvasingumą ir turėtų vietą bažnyčios erdvėje.“ Ir „Bacho muzika, nors nebuvo sukurta bažnyčiai, turėjo labiau mokomąją paskirtį, tačiau šiandien ji laikoma kanonine ir gali skambėti bažnyčiose“.
Kunigas pateikė vertinimo pavyzdį: „Kauno arkivyskupas per monsinjorą Vytautą Grigaravičių man atsiuntė visą programą – tai buvo pasaulinio lygio koncertas su filmavimu ir tarptautine transliacija. Mačiau visus kūrinius ir kiekvieną jų atskirai analizavau, kad įsitikinčiau, ar jie atitinka instrukcijos reikalavimus. Pasitaikė, pavyzdžiui, trys kūriniai, dėl kurių sprendimą galėjo priimti tik arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Nors jie turėjo religinį įkvėpimą, buvo paimti iš kitur. Visgi koncertas buvo ypatingo grožio – kai kurie kūriniai buvo išimti, o kiti palikti vietos vyskupui apsispręsti dėl tinkamumo.“
Vis dėlto panašu, kad pagrindinis sakralumo vertintojas yra kun. Vilius Sikorskas, kuris ne tik vadovauja sakralinės muzikos mokyklai, bet ir yra Išlaužo parapijos klebonas, išgarsėjęs per prezidentinę rinkimų kampaniją. Skaitant jo komentarą kyla klausimas, ar Igno Vėgėlės reklama mišių metu atitinka „sakralumo“ reikalavimus?
Ir arkivyskupijos dokumente rašoma, kad bažnyčios nėra „politinio susibūrimo vieta“ ir „išimtinai skirtos Eucharistijai švęsti“? Ar reklama per pamokslą atitinka nuostatą „skelbti Dievo žodį“ ir „tinkamo pobūdžio“? Ar jis buvo pagautas „religinio įkvėpimo“? Jei taip, gal jo kandidatui – kaip Donaldui Trumpui – skirta ypatinga misija? Bet ir brolis pranciškonas skelbė apie Remigijaus Žemaitaičio misiją. Ar Lietuva išties turi tiek daug misionierių?
Girdint hierarchų, dvasininkų ir pasauliečių diskusijas apie Čiurlionio kūrybos sakralumą – apie tai pasisakė nemažai dvasininkų, brolis Arūnas Peškaitis, Nida Vasiliauskaitė – kyla klausimas: kokia Bažnyčios vieta šiandien?
Ar užtrenkdami duris vienam garsiausių šalies menininkų hierarchai neužtrenkė jų ir tikintiesiems ar ieškantiems Tiesos? Ar atverdami duris nevienareikšmiškai vertinamų politikierių reklamai jie tikrai nepažeidė bažnytinių nuostatų, draudžiančių dvasininkams dalyvauti aktyvioje politinėje veikloje, ir „sakralios bažnytinės erdvės“ netapo rinkimų štabais?
Ne vienas šalies dvasininkas parapiją ar vienuoliją pavertė šiandienos Seimo daugumos rinkimų štabu. Evangelistas Jonas rašo: „Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ (Jn 2, 13–16). Įdomu, kaip reaguotų Atpirkėjas, patekęs į Išlaužo ar kito klebono reklamines mišias?
Ar užtrenkdami duris vienam garsiausių šalies menininkų hierarchai neužtrenkė jų ir tikintiesiems ar ieškantiems Tiesos?
Vis tik panašu, kad nemažai dvasininkų nėra susipažinę su 2001 ir 2002 metų instrukcijomis, nes jų bažnyčiose vyksta koncertai, įvairūs meniniai renginiai. Geriau neminėti jų vardų ir parapijų, nes instrukcijų nesilaikymas... Tiesa, Druskininkuose liepos 6 d., kai vyko koncertas „Tautiška giesmė aplink pasaulį: Čiurlioniška dvasia“, buvo atidengtas paminklas Justinui Marcinkevičiui. Kažin ar jo eilės ir pagal jas kurtos dainos neskamba miesto bažnyčioje?
„Čiurlionio dainų bangos“ koncerte dalyvavę bandė suprasti ar pajusti sakralumo stygių, bet skambančios dainos jiems daug labiau padėjo „dvasiškai susikaupti“ – sakralumo instrukcijų kriterijus – nei dažnoje bažnyčioje gitaros ritmu (rėžiančiu ir klausos neturinčių ausį) vykstantis šlovinimas. Ar muzikai sakralumo suteikia tik Jėzaus vardas?
Pabaigoje citata: „Grįžęs į Vilnių, Čiurlionis su kartėliu rašė: „Santykiai su broliais lietuviais labai sunkūs. <...> Kiekvienas, nors ir kvailas, dedasi daug išmanąs, o į pažangius žmones, kurie tikrai ką nors galėtų padaryti, žiūrima su įtarimu ir nepalankiai.“ Koncertas – pasvarstymas, kas yra sakralu.
