Balandžio 29-ąją, minint Tarptautinę šokio dieną, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyks šokio miniatiūrų koncertinė dviejų dalių programa, kurią scenoje įprasmindami teatro baleto trupės artistai išpildys choreografo Gintaro Visockio parengtus pasakojimus „Trupė“ ir „E-motion“, kurių libretų autorė, kūrybinė vadovė ir kostiumų dailininkė Viltė Kazlauskaitė-Visockienė.
Pirmajame miniatiūrų spektaklyje „Trupė“ (premjera – 2024 m.) kalbama apie baleto artistų kasdienį gyvenimą repeticijų salėje, kūrybines paieškas, savirealizacijos dilemų verpetus vėl ir vėl bandant pasiekti šokio meno tobulumą scenoje; antrajame „E-motion“, kurio premjera įvyks balandžio 29-ąją. Apmąstoma judesio prigimtis, emocinių ištakų priežastys ir raiškos pasekmės regint dirbtinio intelekto (DI) įtakas žmogiškumui, čiuopiant ribą tarp skaitmeninio ir jausminio prado, kuriuo pulsuoja kūryba.
– Gerbiamieji Vilte, Gintarai, kadangi mūsų pokalbis vyksta prieš Tarptautinę šokio dieną, tad pirmasis klausimas: kas jums asmeniškai ir abiem kartu yra šokis? Prašyčiau galvoti abiejų balandžio 29-ąją scenoje KVMT (Kauno valstybinio muzikinio teatro) baleto trupės narių išpildysimų miniatiūrų pasakojimų, refleksijų „Trupė“ ir „E-motion“ kontekste, mąstant apie trupės gyvenimo tikrovę, gyvenimą trupėje ir paties šokio autentišką prigimtį jums kiekvienam.
Gintaras: Man daug lengviau pastatyti šokį, nei atsakyti žodžiais. Matyt, dėl to tuo ir užsiimu. Šokis – mano gyvenimas. Mano meilė. Mano būtis. Su Vilte mus sieja ir meilė, ir šokis, ir kūryba. Didžiąją gyvenimo dalį šoku, tai tapo pačiu gyvenimu. Negaliu pasakyti, kad tai darbas, net galvodamas apie trupės kasdienybę. Aš neskirstau. Šoku – gyvenu. Net ir kai nešoku.
Viltė: Man tai toks pat būdas liudyti ir patirti gyvenimą, kaip ir kalbėti, rašyti, matyti, girdėti, skambėti. Visas gyvenimas yra judesys ir visata yra šokis. Šokis iš prigimties įrašytas kiekviename iš mūsų, tik nuo gimimo kiekvienas patiriame ir auginame skirtingą santykį su juo. Čia daug lygių ir sluoksnių – nuo primityvios fizinės iškrovos iki dvasinio absoliuto potyrio. Tai labai jautri kalba, kurioje egzistuoja tiek daug mikroniuansų, jiems žodžiai yra per grubūs ir netikslūs. Galbūt tai net nuoširdesnė žmogaus dvasios ir kūno sąsaja. Šokis neatsiejamas nuo emocijos, potyrio, būvio. Tiek savo gimsmo prasme, tiek potyrio ir poveikio.
Tai ne tik profesija, kasdienis prakaitas ir vis besisukantis teatro ratas, tai – kasdienis siekis pakilti, išjausti gyvenimą judesiu. Gimęs šokti, nešokti negali.
Šokis leido vienam kitą atrasti ir mus sujungti. Nors dabartiniame mūsų gyvenimo etape trūksta šokio poroje, bet turime galimybę kartu liestis prie šokio kūrybos.
Mano šokio kelias vedė nuo kolektyvo, poros iki individualios raiškos. Tačiau, būdama su Gintaru, trupės, kaip atskiro organizmo, gyvenimą galėjau stebėti ir jausti iš labai arti.
„Trupės“ kontekste šokis nagrinėjamas per profesionalių šokėjų prizmę. Tai ne tik profesija, kasdienis prakaitas ir vis besisukantis teatro ratas, tai – siekis pakilti, išjausti gyvenimą judesiu. Gimęs šokti, nešokti negali.
„E-motion“ šokis priartėja prie kiekvieno. Kalbu apie pirminį, giluminį, psichologinį impulsą, kuris priverčia žmogaus kūną judėti.
– „Trupės“ garso takelio idėja – Maxo Richterio Antonio Vivaldi ciklo „Metų laikų“ interpretacija, kurioje, kaip ir pačiame metų laikų cikle, justi tam tikras nuolatinis pasikartojimas, tėkmė iš to, kas jau buvo, į tai, kas nauja, bet vis tik tam tikra prasme ir ataidi, kitaip, naujai atsiliepia, atsiveria iš buvusio į būsimąjį. KVMT baleto trupės, apskritai paties teatro gyvenime, vienas pagrindinių elementų – cikliškumas, kiekvienas naujas sezonas yra kitas ir kitoks, bet kartu ir tapatus buvusiajam. Kaip jūs jaučiate, priimate, patiriate tą nuolatinį ir nepaliaujamą kūrybinį kelią, reikalaujantį atliepti praeitį ir taip pat ateitį, virsmą iš vieno į kitą?
Gintaras: Teatre dirbu jau daugiau nei 30 metų, tad tiek pat laiko ir gyvenimas sukasi teatro sezonų ritmu. Įsisuki, įgauni pagreitį. Ritmas kartojasi. Tampa tavo gyvenimo ritmu. Augi kaip žmogus, šokėjas, choreografas, kiekvienas naujas ciklas atneša ką nors nauja kūryboje, kitaip suvoki ir tai, kas buvo sena.
Viltė: Man tas cikliškumas trupėje labai ryškus, todėl ir statant „Trupę“ „Metų laikų“ interpretacija iškart atitekėjo kaip savaime suprantamas karkasas, ant kurio įsisuko visos kitos trupės gyvenimo prasmės. Žmogaus gyvenime daugybė ratų, ciklų, įkvėpimų ir iškvėpimų. „Trupė“ dedikuota pačios trupės kvėpavimui ir leidimui žiūrovui bent šį kartą žvilgtelėti į ją ne į kaip vis naujus jų vakarą teatre nuspalvinančius personažus, o kaip į žmones, besisukančius teatro rate, ir, žinoma, sąmoningai ar ne, bet kiekvieną rytą ir vakarą savo kūnais dainuojančius odę šokiui.
– „Trupės“ premjera įvyko 2024-aisiais, kaip galbūt naujai, kitaip pažiūrėsite į sukurtąsias miniatiūras, jas repetuodami prieš balandžio 29-osios šokio koncertą?
Viltė: „Trupė“ buvo statyta Gintaro 30-mečio scenoje jubiliejaus proga, su aiškiai apibrėžtu formatu – ne šokio spektaklis, bet ir ne eilinis koncertas. Tarptautinei šokio dienai skirtame renginyje formatas išlieka tas pats – tai daugiau nei atskiros šokio miniatiūros,tai apčiuopiamas vidinės dramaturgijos siūlas, miniatiūrų karkasas – „Metų laikai“ palydi skirtingą jausminį, darbinį trupės pulsavimą.
Nuo 2024 m. trupės sudėtis keitėsi, naujas žmogus ateina su savo energija ir charakteriu. Tad vien dėl to „Trupėje“ atsiras naujų atspalvių. Prabėgus laikui, lengviau apmąstyti, pastebėti, kur reikia pastiprinti kirčius, ką nors išgryninti. Kartais ir labai nedideli pokyčiai sukuria didelį poveikį žiūrovui.
Gintaras: Kaip jau minėjau, kiekvienas teatro ciklas atneša ką nors naujo. Tad ir idėjų, ir noro keisti, tobulinti yra daug. Nors, kaip sakoma, tobulumui ribų nėra, tai siekiamybė. Dirbame su daug naujų žmonių, statome naują pastatymą, visi kiti teatro repertuariniai spektakliai taip pat nesustoja. Teatro tempas didžiulis, didžiausia retenybė čia – laikas. Dažnai norai ir užmojai būna didesni, nei tam likęs laikas.
– „Trupės“ aprašyme šokėjai lyginami su Dievo atletais, taip pat su paukščiais, kurie, išmokę skristi, nebegali neskristi. Miniatiūrų programoje „E-motion“ judesių spalva tarytum aiškinatės, mąstote šokio prigimtį, jo emocinį pradą, kuris tarytum pranoksta ir paneigia skaitmeninį protą – dirbtinį intelektą, kurio vis didesnio įsigalėjimo, viena vertus, baiminamasi, kita vertus, suvokiama, kad niekada tai, kas sugeneruota kompiuterio, kas tėra padiktuota algoritmų, neprilygs ir nepakeis žmogaus širdies, sielos tiesos išraiškos. Pasidalinkite „E-motion“ miniatiūrų gimsmo ir kūrybinio proceso patirtimi, įspūdžiais, įžvalgomis, pajautomis, kas galbūt jums buvo netikėta, nuostabu?
Viltė: Kai jau žinojome, kad Gintarui patikėta paruošti Kauno valstybinio muzikinio teatro Tarptautinės šokio dienos programą ir pirmoje dalyje bus rodoma „Trupė“, gan ilgai diskutavome, kas tiktų „Trupei“ į porą. Visiškai nesinorėjo kokio tematinio inkliuzo, kad šokis būtų tik pasakojamoji forma. Visiems žmonėms būdinga srauto būsena, gal tik kuriantys žmonės drąsiau apie ją šneka. Bet būtent esant tokios būsenos atėjo mintis, klausimas: kokios emocijos žmoguje išlaisvina impulsą šokti? Tai tapo mums raktu.
Labai smalsu įžvelgti ledkalnio povandeninę dalį, daug plačiau ir giliau nei žiūrovas pajaus, išvys scenoje. Galėčiau sakyti, kad tai mano psichologijos magistro studijų palikimas, bet visgi manau, kad tas gilus tyrinėjimas man būdingas iš prigimties. Todėl pirmiausia sėdau prie mokslinių darbų, tyrinėjusių emocijas ir jų atlieptį šokyje.
Šiek tiek nerimavau, kad rasiu krūvą pozityvių emocijų, todėl teko nustebti, kad neigiamos emocijos smarkiai viršijo teigiamas. Tyrinėjau viską, kas vyksta žmogaus kūne, apėmus vienai ar kitai emocijai, kokie judesiai, fizinės reakcijos būdingos kūnui.. Žinoma, emocijas grupavome, atsirinkome, siekdami balanso, norėdami nesikartoti, tad pastatymas nėra mokslinio darbo meninė vizualizacija.
Dabartinio pasaulio kontekste žmonės vis labiau persikrausto į galvas, koncentruojasi į intelektą, protą, visa ko simuliaciją. Net ir tų pačių emocijų. Judesio.
„E-motion“ turi daugybę sluoksnių, kuriuos galima lupti ir lupti, nerti vis giliau ir giliau – iki neuropsichologijos, antropologijos, distopijos ir kitų sluoksnių, kurių nesinori atskleisti prieš premjerą. Čia kalbame ne tik apie emocijas, kaip judesio ištakas, kalbame, ar galbūt geresnis žodis – primename, kad žmogaus prigimčiai būdingas kūniškumas, viduje sukilusią energiją mes būdavome linkę išlaisvinti judesiu daug dažniau nei dabar, ar kalbėtume apie sielvartą, ar apie džiaugsmą, agresiją, ar meilę.
Dabartinio pasaulio kontekste žmonės vis labiau persikrausto į savo galvas, koncentruojasi į intelektą, protą, visa ko simuliaciją. Net ir emocijų. Judesio. (Todėl ir pavadinime atsiranda užuomina į elektroninį judesį ir į tam tikrą žaizdą – skilimą, atsiradusį žodyje „emocija“). Labai daug stimuliacijos per simuliaciją. Ir tai sukuria tobulas kontrolės sąlygas, neišsemiamus energijos resursus. Ir kaip bus, jei žmogus išties nutols nuo savo šventosios trejybės – kūno, dvasios ir proto harmonijos? Galbūt tai filosofinis klausimas, galbūt futuristų diskusijos. Bet tai dar vienas „E-motion“ sluoksnis. Todėl šiame pastatyme atsiranda ir nujaučiami personažai, kuriuos žiūrovas išgirs prabylančius Kauno nacionalinio dramos teatro aktorių – Rido Žirgulio ir Pijaus Narijausko – balsais.
– DI gali idealiai sugeneruoti judesį, atkartoti algoritmą, bet jis neturi priežasties šokti, jis nejaučia skausmo, nevilties ar euforijos. Žmogaus kūrybos ir judesio variklis yra būtent tas netobulas, pažeidžiamas jausmų pasaulis, kurio joks kompiuteris negali patirti.
Gintaras: Viltė gilinasi į koncepciją, pastatymo psichologiją, charakterius, emocijas, atrenka muziką, man lieka lengvoji dalis – choreografija.
Viltė: Tikrai nesutikčiau, kad tai lengvoji dalis.
Gintaras: Kai tiksliai žinai, kokia emocija reikalinga, ir pati muzika diktuoja choreografiją, kurti daug paprasčiau. Taip, gilinausi į kiekvienai emocijai būdingus judesius, man svarbu, kad žiūrovas atpažintų ir galėtų tapatintis savo jausmais. Bet parinkta muzika stipriai atspindi kiekvienos emocijos charakterius – tai labai padeda.
– Gerbiama Vilte, esate ir kostiumų dailininkė, tad papasakokite apie vizualinę abiejų miniatiūrų programų pusę, reikšmes ir prasmes, kurias transliuoja audiniai, jų faktūros, spalvos, kirpimai.
Viltė: Rūpinuosi ne tik kostiumais, bet visu vizualiniu pastatymų identitetu. Turiu omeny ir fotosesijas, plakatus. Man svarbu išlaikyti vientisumą. Dėl pastatymų formato, kai ką turime prisitaikyti, kai ką pasiūti. Renkuosi minimalistinį stilių, ne laiko atspindį, čia kostiumas neužgožia paties šokio ir šokėjo. Taip „Trupėje“ atsirado dar vienas šokėjas ir dar viena choreografija – sijonams pasirinkau šilką, kuris reaguodamas į šokėjų judesius, skleidžiasi erdvėje ir piešia papildomą choreografinę liniją.
Tai gan jautri medžiaga ir nėra tokia praktiška scenai, bet man tai buvo svarbu, pabrėžiant pasakojimą apie šokėjus ir patį šokį. Rinkausi ramias kūno spalvas bei pilkšvus atspalvius, siekdama didesnio intymumo, jautrumo ir žmogaus pamatymo. Kostiumų formos – artimos baletinei repeticijų aprangai.
„E-motion“ išlaiko minimalistinę stilistiką, tačiau dėl skirtingų emocijų ir to, kas jomis pasakojama, kartais atsiranda daugiau spalvų ir nuotaikų. Kiekvienoje miniatiūroje daug simbolių. Kostiumai papildo pasakojimą prasmėmis. Balti marškiniai nėra tik balti marškiniai, kelnės vietoj suknelių nėra tik kelnės, po paprastu vizualu slypi labai daug prasmės ir gylio. Rūbai simbolizuoja šventę, personažus, emocijų fone išsitrynusias lytis ar asimiliaciją, visišką žmogišką nuogumą, palikus vaidmenis ir kaukes, atgimimą, tikėjimą, viltį.
– Pasidalinkite scenografo Vaidoto Jakučio ir šviesų dailininkės Monikos Šerstabojevaitės kūrybine partneryste, įprasminant „Trupę“ ir „E-motion“. Kiek jie buvo, yra laisvi siūlyti savas idėjas, kiek labiau, daugiau turi atliepti jūsiškes?
Viltė: 2024-aisiais „Trupės“ scenografija rūpinosi Mindaugas Rusteika, šviesų daile – Deividas Miškinis, šiais metais „Trupę“ perima ir „E-motion“ scenografiją ir šviesų dailę kuria Vaidotas Jakutis ir Monika Šerstabojevaitė. Žinoma, mes su Gintaru atsinešame tam tikrą viziją, bet ji abstraktesnė, nedetalizuota – nusakome spalvas, erdvės pojūtį, jausmą, stilistiką, tam tikrus techninius pageidavimus, kurie reikalingi dramaturgine prasme, tuomet klausomės, kaip tai atliepia savo srities profesionalai. Prasideda dialogas. Ir jis tęsiasi tol, kol išsigryniname.
Gintaras: Duodame erdvės kurti. Čia svarbiausia susikalbėjimas. Galiausiai kiekvieno indėlis turi nesikirsti su kito, kartais tenka ieškoti kompromisų.
– Šokis visada daugiau mažiau gyvuoja muzikoje, gerbiami Vilte, Gintarai, papasakokite apie abiejų miniatiūrų programų skambesio paieškas, garsinį įprasminimą. Jūsų kūrybiniu atveju, kas yra pirmiau: muzika, kūrybinė idėja, šokio kalbos išraiška?
Viltė: Man rodos, kad muzikinis kraštovaizdis ir choreografinė kalbà kaupiasi ir vystosi visą gyvenimą, laukdami savo laiko. Su Gintaru kartu kuriame trečią kartą, visgi visais kartais pirmiausia gimė tema. Ji tarsi atiteka iš viršaus, staiga, galva lyg kompiuteris per sekundę prisipildo keliasdešimt gigabaitų informacijos. Atiteka srautas, svarbu tik viską fiksuoti. Pavyzdžiui, prieš statant „Meilę“, ir tik išsigryninus pastatymo temą, automobilyje užgrojo Wojciecho Kilaro muzika – buvo labai aišku, kad tai yra „Meilės“ tema, galvoje gimė paveikslas, pirmas judesys, kaip viskas prasideda. Tuomet choreografiją jau vystė Gintaras.
– Aš gan ilgai užsibūnu nerdama į temos gilumą. Kontempliuoju, medituoju... Taip po truputį renku muzikinį kraštovaizdį. Su Gintaru padiskutuojame, susidedame akcentus. Jam svarbu pagauti prasmes ir jausmus, girdėti muziką. Tuomet jis neria į tą srautą, kurdamas choreografiją. Susikalbėjimas svarbus, bet taip pat daug metų dirbdama įvairiose menų srityse išmokau kurti dialogo principu: kai kuri vienas kitam visuomet atsakydamas – būtent tame išsiskleidžia kūrybos grožis. Įnešu koncepciją, naratyvą, psichologinį gylį ir vizualinę estetiką, o Gintaras tą abstrakciją, jausmą paverčia kūnu, erdve, kalbėdamas choreografine kalbà.
Gintaras: Taip, šiuose pastatymuose pirmiausia gimė idėja, tada muzika, kuri ir padiktavo choreografiją. Dabar atrodo, kad „Trupę“ kurti buvo lengviau, bet tikriausiai tik žvelgiant iš laiko perspektyvos. „Trupėje“ daugiau klasikos, neoklasikos. „E-motion“ – šiuolaikiškesnė kalbà. Jos viena kitą papildo, atsveria. „E-motion“ daugiau kontrastingų emocijų, spalvų, charakterio.
– Tarptautinės šokio dienos proga jūsų mintys, širdies dūžiai, sielos atodūsis kiekvienam, kurio meninės raiškos forma yra judesių kalbà, pasakojanti žmogaus prigimtį, gyvenimo tikrovės viražus, būties prasmių slaptis.
Viltė: Linkiu branginti galimybę šokti, atrasti ją savyje kaip žmoguje, ne profesijoje, o prigimtyje. Kaip gyvenimo patyrimą, išjautimą, kaip priartėjimą prie ko nors daug didesnio už mus. Kaip galimybę labai nuoširdžiai ir nuogai patirti save. Tai yra labai didelė dovana.
Gintaras: Šokis, kaip ir meilė, mus visus suartina ir suvienija. Tad „E-motion“ kontekste norisi palinkėti šokti.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
