2024 m. pavasarį krikščionišką pasaulį nustebino žinia, kad per šv. Velykas Prancūzijos katalikų Bažnyčioje pakrikštyti 7 135 asmenys. 2025 m. Prisikėlimo liturgijoje pakrikštyta daugiau nei 17 800 katechumenų – 10 384 suaugę asmenys ir daugiau nei 7 400 paauglių (11–17 m.). Daugiausia nuo 2002 m., kai buvo pradėta statistika. Daugėja jaunų katechumenų, šiandien jie sudaro daugumą, suaugusiųjų (18–25 m.) grupėje didžioji dalis yra studentai ir profesionalai.
Per Prisikėlimo iškilmes krikštijami suaugę, sąmoningai apsisprendę asmenys. Nuo 2022 m. daugėja ne tik suaugusių katechumenų, bet ir konfirmantų, t. y. tų, kurie pakrikštyti vaikystėje dėl įvairių priežasčių, ypač paauglystėje, pasitraukė iš aktyvaus bendruomenės gyvenimo – Sutvirtinimo sakramentas patvirtina jų apsisprendimą jungtis prie Bažnyčios.
2024 m. daugiau nei 9 000 suaugusių asmenų per Sekminių šventę priėmė Sutvirtinimo sakramentą. Statistika svarbi, nes už skaičių slypi žinia, kad, nepaisant krikščionybės eros pabaigos prognozių, katalikų Bažnyčia gyva ir atgyja Europoje.
Žinia apie prancūzų bendruomenę kelia nuostabą, nes Europoje, Kanadoje ar JAV tradicinės krikščioniškos bendruomenės mažėja, nors naujai įsikūrusios auga (pvz., Donaldo Trumpo asmeninės pastorės).
Kodėl vyriausioji Bažnyčios duktė – 496 m. gruodžio 25 d. Prancūzijos karaliui Chlodvigui priėmus krikštą Reimso katedroje, šalis tapo Bažnyčios nare – vėl krikščioniškos Europos priekyje? Vyriausiosios dukters titulą (terminas atsirado 15 a.) ji gavo ne tik dėl krikšto, bet ir yra pirmoji šalis misionierė, siuntusi misionierius į visą pasaulį, čia nuo pirmųjų krikščionybės amžių kūrėsi dvasiniai centrai.
Katalikų bažnyčia išgyvena nelengvą metą – viešinami vis nauji faktai apie klerikalų nusikaltimus, ypač Prancūzijoje, kur neseniai atliktas kraujomaišos nusikaltimų tyrimas konstatavo, kad 70 proc. seksualinio nepilnamečių išnaudojimo atvejų vyksta artimoje aplinkoje – tai patiria kas penkta mergaitė, kas dvyliktas berniukas. Tad ar gali būti, kad šalyje, kur griūva pagrindinės moralės kolonos – šeima ir Bažnyčia, – gali gausėti krikščionių, ypač katalikų?
O gal tai atsakymas? Prancūzijos katalikų Bažnyčia – dvasininkai ir pasauliečiai – pirmoji viešai prabilo apie savo narių nusižengimus ir nusikaltimus: dvasinį ir seksualinį išnaudojimą, piktnaudžiavimą valdžia. Pasak statistikos, paskutiniais dešimtmečiais katalikų bendruomenė čia sumažėjo, ypač 2020–2021 m., tad kodėl 2022 m. šis virsmas?
Pastarąjį dešimtmetį buvo baigta ne viena žinomų ir sakralizuotų klerikalų byla: nusikaltėliai, kai kurie po mirties, įvardyti, priimtos sankcijos (pašalinimas iš kunigystės, vienuolystės), atsiprašyta aukų, stengiamasi atlyginti bent finansinę žalą. Moralinė žala išliks, bet kaltininko ir nusikaltimo pripažinimas grąžina pasitikėjimą institucija – tikintieji mato, kad hierarchai, dvasininkai, bažnytinėse struktūrose dirbantys pasauliečiai atstovauja Kristaus Bažnyčiai, o ne klerikalų profsąjungai.
Pasitikėjimas padeda atsiverti ir viešai ar privačiai pripažinus ilgus metus slėptas žaizdas ir nuoskaudas išsilaisvinti iš neapykantos prievartautojui ar sau, atgauti pasitikėjimą savimi ir kitais. Tiesa, nors ir skaudi, išlaisvina, o laisvi žmonės nori burtis, kurti – klerikalų aukoms padedančiose organizacijose dirba daug nukentėjusiųjų. Juos buria meilė Bažnyčiai, noras gydyti žaizdas, o ne, kaip teigia dangstantys nusikaltimus, siekis griauti.
Juk ligą diagnozavęs gydytojas linki gero pacientui, ypač žinant, kad pakeitus nesveiko gyvenimo įpročius galima pagyti. Diagnozės ar problemos neįvardijimas, chirurginės intervencijos ar medikamentinio gydymo atmetimas negydo, bet nemažai žmonių per vėlai supranta, kad vėžiui ar plaučių uždegimui pagydyti neužtenka žolelių arbatos ar rožinio maldos.
O gal tai atsakymas? Prancūzijos katalikų Bažnyčia – dvasininkai ir pasauliečiai – pirmoji viešai prabilo apie savo narių nusižengimus ir nusikaltimus: dvasinį ir seksualinį išnaudojimą, piktnaudžiavimą valdžia.
Šį virsmą lemia ir šiandienos situacija: kone kasdien žinia apie pasikėsinimą, žuvusius Ukrainoje ir Gazoje, grasinimai karu visuose žemynuose. Mirties akivaizdoje žmogus įvertina gyvenimą, klausia, kur jo prasmė, o žemei slystant iš po kojų ieško stabilumo, kurį dažnas randa dvasinėje erdvėje.
Viena tokių yra katalikų Bažnyčia atgaunanti pasitikėjimą ne tik tikinčiųjų akyse – problemos pripažinimas ir jos sprendimas rodo institucijos patikimumą, nors ši, priešingai nei naujieji dvasiniai judėjimai, nežada rojaus žemėje. Prancūzijos Bažnyčia rodo, kad valdžia neatsiejama nuo atsakomybės: kuo svarbesnės pareigos, tuo didesnė atsakomybė.
Bažnytinės hierarchijos vaidmuo svarbus valdant piktnaudžiavimo apraiškas: šalies hierarchai ir dvasiniai lyderiai – dvasininkai ir pasauliečiai – apsisprendė pripažinti institucijos narių klaidas ir prisiimti atsakomybę. Ir „skaityti laiko ženklus“ arba stebėti, kas vyksta, ir reaguoti kilus kritinei situacijai bet kurioje srityje.
Pavyzdžiui, prieš rinkimus dvasininkai ir pasauliečiai kreipėsi į piliečius, ragindami nebalsuoti už radikalias partijas ir judėjimus, prie jų kreipimosi prisijungė kitų krikščioniškų konfesijų atstovai. Vyskupai viešai sakė, kad radikalios idėjos kelia grėsmę demokratinei šalies santvarkai, o tradicinių vertybių gynyba nėra patikimas argumentas.
Taip, nemažai tikinčiųjų, ypač naujose bendruomenėse, rinkosi Marine Le Pen, bet Bažnyčios lyderių pozicija aiški – tik demokratinė santvarka garantuoja tikinčiųjų teises. Suvokdami savo atsakomybę ganytojai kartu su tikinčiaisiais ar jų paraginti pirmieji ėmėsi „Arkos“ bei „Tikėjimas ir šviesa“ įkūrėjo Jeano Vanier, šv. Jono, Betliejaus seserų ir kitų bendruomenių tyrimų, bendradarbiavo su popiežiaus Benedikto XVI vyskupais vizitatoriais. Net kilus prieštarai su Vatikanu jie yra su tikinčiaisiais.
Pavyzdžiui, metų pradžioje Lurdo vyskupas nusprendė uždengti šventovės mozaiką, sukurtą seksualiniu išnaudojimu kaltinamo slovėno jėzuito Marko Rupniko. Jis priėmė sprendimą išklausęs tikinčiuosius, jam tai svarbiau nei Vatikano atstovų raginimai nemaišyti menininko ir jo kūrybos. Tokį pat sprendimą dėl menininko darbų priėmė ir kitos Prancūzijos bei Anglijos ir Šveicarijos diecezijos, bet jo kūriniai puošia Vatikano koplyčią, interneto svetainę ir pontifiko apartamentus.
Krikščionybės vaidmenį prancūzams priminė ir Dievo Motinos katedros gaisras – ne tik tikintieji suvokė jos svarbą ir kaip galėjo prisidėjo prie atstatymo darbų. Prancūzai, net neigiantys krikščionybės žinią, pripažįsta jos svarbą.
Tik politinio ar ekonominio gyvenimo aktualijomis negalima paaiškinti Prancūzijos Bažnyčios atgimimo. Vidinė institucijos reforma – realybės pripažinimas ir pastangos spręsti per ilgus metus susikaupusias problemas – tapo regima. Pradžioje viešumas kėlė šoką, bet problemų sprendimas ar bandymas jas spręsti davė regimų vaisių. Tai džiugi naujiena bendruomenei, bet hierarchai ir tikintieji sako, kad negalima užsimiršti, nes laukia daug darbų ir reformų.
Neseniai paviešinti šalyje garsaus kunigo Abbe Pierre‘o nusikaltimai – jo įsteigta labdaros organizacija „Emausas“ pripažino faktus, atsiribojo nuo steigėjo ir tęsia veiklą. Sunku sakyti tiesą apie artimus ar sakralizuotus asmenis, bet sąmoningas ar nesąmoningas fakto neigimas to nepanaikins – priešingai.
Ne vienas šalies hierarchas pasitraukė iš pareigų ne todėl, kad jam būtų pateikti kaltinimai, o kad jautė kaltę dėl aplaidumo, nepastebėjo, kas vyksta diecezijoje. Atsistatydinęs Paryžiaus arkivyskupas sakė: „Nenoriu savo veidu uždengti Kristaus veido.“ Taip, ne visi Prancūzijoje tuo džiaugiasi, bet institucijos reformose aktyviai dalyvaujantys hierarchai, dvasininkai ir pasauliečiai liudija Evangeliją.
Tik politinio ar ekonominio gyvenimo aktualijomis negalima paaiškinti Prancūzijos Bažnyčios atgimimo. Vidinė institucijos reforma – realybės pripažinimas ir pastangos spręsti per ilgus metus susikaupusias problemas – tapo regima.
Lietuvoje „prancūziška“ naujiena sukėlė nemažai diskusijų: vieni ieškojo to priežasčių, kiti apverkė mūsų katalikų bendruomenės situaciją, dar kiti bažnyčių tuštėjime įžvelgė „piktojo veikimą“: juk bažnytinės struktūros puikiai veikia, negirdėti apie seksualinį išnaudojimą, dauguma tikinčiųjų nežino, kas yra dvasinis piktnaudžiavimas, o piktnaudžiavimas valdžia egzistuoja tik valdžios institucijose.
Pasirodžius kartūzų ordino generalinio prioro – jis ne vieną dešimtį metų padeda klerikalų aukoms – knygai apie dvasinį piktnaudžiavimą vienuolijose, mūsų vienuoliai nesuprato, apie ką šis kalba, o supratę užtikrino: „Pas mus to nėra.“ Na, taip, autorius prancūzas, o ten visko būna... Kai prieš porą metų mūsų katalikiškoje spaudoje pasirodė oficialus Vatikano dokumentas apie krizę išgyvenančią Lietuvoje esančią vienuoliją, pasigirdo pasipiktinimo šūksniai: „To negali būti.“
Tai lydėjo įvairūs epitetai ir grasinimai imtis egzorcizmo, nes tai griauna Bažnyčią, ir tai atsikartoja kaskart paviešinus klerikalų nusikaltimus. Tik prabilus žiniasklaidai hierarchams teko pripažinti, kad „tai gali būti“: ne vienas dvasininkas nušalintas nuo pareigų, bet dalies tikinčiųjų vyskupų sprendimas neįtikina ir jie nuoširdžiai palaiko „nuskriaustąjį“.
Panašiai su Vatikano sprendimais dėl žinomų asmenų – dėl informacijos stokos ar nenoro pripažinti ne vienas Jeano Vanier „Tikėjimas ir šviesa“ bendruomenės narys neigia bažnytinių tyrimų faktus, o katalikiški knygynai platina jo „biografinę“ knygą (išleista vykstant tyrimui).
Vatikano dokumentai „probleminėmis“ temomis pavėluotai pasiekia tikinčiuosius, tad dvasininkai ir toliau rekomenduoja problemiškas bendruomenes pašaukimo ieškantiems asmenims, platinami iš bažnytinių struktūrų pašalintų asmenų raštai.
Praeitais metais kilus diskusijoms apie homoseksualių asmenų „gydymą“, populiarų tarp JAV evangelikų, kunigai užmiršo, kad katalikų Bažnyčia – oficialus mokymas – nepraktikuoja ir nerekomenduoja „atvertimų maldos“ ar egzorcizmo seansų. Priešingai, pastaraisiais dešimtmečiais naujose bendruomenėse gausėjant tokių praktikų buvo atlikti tyrimai, ne vienas dvasininkas ir pasaulietis pripažinti kaltais dėl seksualinio išnaudojimo ar dvasinio manipuliavimo.
Šiuo metu vyksta prancūzų dvasininko, „Jeunesse et lumiere“ mokyklos įkūrėjo ir tokios „terapijos“ vykdytojo Danielio Ange‘o byla – jam pateikti kaltinimai dėl seksualinio išnaudojimo. 2023 m. vietos vyskupo sprendimu mokykla buvo uždaryta, bet dvasininko knygas galima rasti mūsų katalikiškuose knygynuose, o žinomi katalikų bendruomenės atstovai viešai neigia jo kaltę. Tiesa, ne vienas Vatikano įvardytų nusikaltėlių gynėjas pasirašė kreipimąsi į Lietuvos ganytojus, reikalaudamas tirti klerikalų nusikaltimus, ir yra „tyrimo grupių“ narys.
2024 m. išleista knyga „Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos metais“ pristato, kaip diktatūra išnaudojo net klasikų kūrinius – kas nepatiko, išbraukdavo arba koreguodavo. Mūsų krikščioniškos medijos puikiai įvaldžiusios šią techniką ir cenzūruoja net Vatikano informaciją, ką jau kalbėti apie pasaulio katalikišką spaudą ar literatūrą.
Kai Antanas Gailius viešai kreipėsi dėl vyskupijos cenzūros, atrodė, kažkas keisis. Ypač prabilus krikščioniškų medijų vadovams ir bendradarbiams.
Susidūrę su bažnytinių institucijų leidyklomis ar žiniasklaidos priemonėmis galėtų paruošti panašų leidinį su geltona spalva pažymėtomis „blogomis“ pastraipomis, „supoetintais“ ar „sulietuvintais“ teologiniais ir filosofiniais tekstais. Kai Antanas Gailius viešai kreipėsi dėl vyskupijos cenzūros, atrodė, kažkas keisis. Ypač prabilus krikščioniškų medijų vadovams ir bendradarbiams.
Bet dėl cenzūros į juos kreipęsi eiliniai tikintieji palaikymo nesulaukė, geriausiu atveju išgirdo: „Suprask, aš bendradarbiauju su...“ Lietuvoje viešėjusi prancūzė viktimologė Isabelle Chartier-Siben sakė, jog išgirdusi, kad pažįsta bylos įtariamąjį, iškart nusišalina. Lietuvoje klerikalų tyrimų imasi tai pačiai sistemai priklausantys – finansuojami ar dvasiniais ryšiais susieti – asmenys.
Dvasininkijos ir politikų bendradarbiavimas taip pat kelia dvejonių. Pastaraisiais metais daug kalbama apie Bažnyčios sinodinį kelią, apie a. a. popiežiaus Pranciškaus neturtą ir brolystę su vargingaisiais, bet žinia apie arkivyskupijos lyderių ir „Caritas“ vadovės vakarienę su dviprasmiškai vertinamu „Nemuno aušrai“ atstovaujančiu ministru „Stiklių“ restorane nustebino ne vieną.
Pastaraisiais metais daug kalbama apie Bažnyčios sinodinį kelią, apie a. a. popiežiaus Pranciškaus neturtą ir brolystę su vargingaisiais, bet žinia apie arkivyskupijos lyderių ir „Caritas“ vadovės vakarienę su dviprasmiškai vertinamu „Nemuno aušrai“ atstovaujančiu ministru „Stiklių“ restorane nustebino ne vieną.
Stebina ir aktyvus kai kurių dvasininkų dalyvavimas rinkimų kovoje, palaikant radikalias idėjas skelbiančius veikėjus. Prancūzijoje išgirdę apie dvasininko įsitraukimą į politinę veiklą, vyskupai reaguoja ir rekomenduoja daugiau dėmesio skirti Evangelijos skelbimui. Tą daro ir vienuolijų vyresnieji.
Stebina ir mūsų Bažnyčios narių noras ginti a. a. pontifiką dėl jo pozicijos dėl Ukrainos. Nors tai panašu į manipuliavimą Pranciškaus asmenybe – interpretuojami jo žodžiai, veiksmai, pasisakymai. Ir šiuo klausimu prancūzų tikintieji renkasi kitą kelią – eilinį kartą pontifikui atmetus kvietimą apsilankyti, jie tiesiog konstatavo faktą: „Popiežius nenori pas mus atvykti.“
Kai 2023 m. Vatikanas pranešė, kad Popiežius vyks į Marselį – bet ne į Prancūziją – susitikti su imigrantais – bet ne prancūzais, – vyskupai nusprendė, kad negalima veržtis ten, kur nesi kviečiamas. Vėliau Vatikano atstovas patikslino, kad jie gali prisijungti prie liturgijos šventimo, bet dauguma jau buvo suplanavę dieną.
Fakto konstatavimas, o ne interpretavimas rodo, kad tikintieji žino, jog popiežiaus neklystamumo dogma taikoma tik moralės ir tikėjimo klausimams. Atvirai diskutuojant sutariama, kad Pranciškus nuveikė daug gero atveriant Bažnyčią, bet kai kuriuos jo sprendimus sunku suprasti.
Prancūzams sukeltų šypseną mūsų tikinčiųjų noras įžvelgti stebuklą D. Trumpo ir Volodymyro Zelenskio susitikime Vatikane. Apie stebuklą būtų galima kalbėti, tik jei JAV prezidento siųsti kariai išlaisvintų „rosijanų“ užgrobtą Krymą – kaip Žana d‘Ark Orleaną.
Prancūzijos Bažnyčia liudija, kad išsilaisvinimas iš motinos sindromo – noro išsaugoti gerą šeimos veidą – grąžina ne tik tikinčiųjų pasitikėjimą. Tikinčiųjų infantilizacija sakant „nekišk nosies kur nereikia“ dažnai atstumia ištikimiausius ir infantilizuoja instituciją visuomenės akyse.
Gal Lietuvoje daugiau krikščionių, nei rodo statistika, bet nemažai ir tų, kuriems užtrenktos medinių ar akmeninių bažnyčių durys. Gal vis tik verta jauniausiai Bažnyčios dukrai – Lietuva paskutinė Europos šalis, priėmusi krikštą – pasekti vyriausios sesers pavyzdžiu? „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31).
