Birželio pradžioje Vilniuje vyko festivalis „Baltic Pride“. Įvairiose medijose buvo rašoma ir kalbama, kad visuomenė vėl susiskaldė. Bet ar išties festivalis skaldė jau suskaldytą Lietuvą?
Stebint diskusijas ir akcijas neatrodė, kad stovyklų padaugėjo: tradicines vertybes ginančios koalicijos partneriai, juos remianti opozicija ir jų rinkėjai griežtai kritikavo arba vengė aiškiai išsakyti nuomonę. Opozicija palaikė ar tiesiog pakartojo savo poziciją.
Panašiai ir medijos – koaliciją palaikantys kritikavo, o kritiškai ją vertinantys kalbėjo apie Konstitucinį Teismą, žmogaus teises, kalbino dalyvius, organizatorius, praeivius. Buvo ir emocingų grupių – vienos reiškė džiaugsmą, kitos pyktį, o tai kaitino ir taip karštą atmosferą. Tačiau dauguma ramiai stebėjo ar net nepastebėjo.
Istorija rodo, kad žmogaus teisių klausimai visuomet svarbūs: vergovė, komunizmas, fašizmas, įvairios religiniais elementais manipuliuojančios ideologijos ar grupuotės. Tai kūrė valdžios, šlovės ar turtų troškę žmonės ir jais įtikėję sekėjai. Gėrio ir blogio klausimas visais laikais domino filosofus, menininkus, tikinčiuosius – vieni tai įvardijo kaip dvasinį dalyką, kiti kaip žmogaus veiklos pasekmes, bet dauguma sutaria, kad žmogus gimsta su egoizmo genu.
Pasak krikščionybės, žmogaus prigimtis pažeista neklusnumo nuodėmės, bet protu ir laisva valia apdovanotas kūrinys gali valdyti savo veiksmus laikydamasis Dievo ir artimo meilės įstatymo. Bet Adomas nepripažino savo kaltės ir kaltino Ievą, ši – žaltį, ir kaltinimo tradicija tęsiasi lig šiol. Kaltinimais kitaip mąstantiems ar gyvenantiems vien todėl, kad jie „kitokie“, grįstos visos ideologijos.
Tokiais nežinia kuo grįstais kaltinimais dalis visuomenės įtiki lengviau nei faktais ar tai paneigiančiais teisiniais aktais. Emocijas keliantys kaltinimai lengvai įtikina tuos, kurie dėl vienos ar kitos priežasties atsisakė proto ir laisvos valios, jie visuomet pasiruošę vykdyti „teisingumą“. Gal „ant kryžiaus jį“ padeda nuslopinti sąžinės balsą, paneigti savas problemas? Rasės, tikėjimo ar lyties „grynumo“ principu grįstos ideologijos gyvos ir net stiprėja.
Dirbtinį intelektą kuria tebesinaudojantys natūraliu, tad komunistinės kinijos dirbtinis intelektas nežino apie Tiananmeno žudynes, uigūrus ar Tibeto kultūrą, bet puikiai pristato Si Dzinpingo „gerovės valstybę“. Panašu, kad rusijoje dirbtinis intelektas jau seniai pakeitė natūralų: rusai nedvejoja savo misija „išgryninti“ žmoniją nuo nacių, vakariečių ir visokių „iškrypėlių“, vadui tereikia nurodyti objektą.
Kaltinimais kitaip mąstantiems ar gyvenantiems vien todėl, kad jie „kitokie“, grįstos visos ideologijos.
Įtikėjimas – ne tikėjimas – daugiau ar mažiau apakina, minia negalvodama seka lyderį ir imasi spręsti problemą, kuri paprastai siejama su tautine, religine ar kita mažuma. Kartais tai patiria ir dauguma, pavyzdžiui, moterys: Antikos filosofai šlovino vyrų meilę, antikinių mitų ir legendų centre dievai ir vyrai karžygiai, reta deivė ar moteris yra jų herojė ar teigiamas pavyzdys. Izraelio karaliai galėjo atleisti žmonas, turėjo suguloves.
Ir Evangelijos žinią priėmusiems vyrams nebuvo lengva priimti santuokos neišardomumą, grįstą vyro ir moters lygybe, laikui bėgant Mariją Magdalietę vyrai teologai sutapatino su atgailaujančia nusidėjėle.
Dažnas vyras vis dar mato moteryje Ievos dukrą, net smurtaujantys ginasi gundymo argumentu – ji mane sugundė. Ir nors jau seniai paneigta tiesa apie skraidančias raganas, vis dar pasigirsta patarimų, kaip saugotis nuo su tuščiu kibiru kelią kertančios moters, primenama „Ievos nuodėmė“.
Panašiai su LGBTQ bendruomene, ir jiems tenka išgirsti ne vieną panašų kaltinimą. Gal Antikos laikais jiems nekilo problemų, bet šiandien jie kaltinami dėl įvairių problemų, pavyzdžiui, mažamečių ir nepilnamečių seksualinio išnaudojimo.
Bet statistika rodo, kad maždaug 70 proc. vaikų išnaudojimo atvejų vyksta šeimose – tėvai, seneliai, patėviai. Tai oficialūs skaičiai, nes ne visi drįsta pripažinti tiesą, gerą šeimos vardą ypač saugo moterys, gana dažnai apie tai prabilusį asmenį atstumia artimieji. Vadinasi, tiek emocijų keliantis kaltinimas nėra pagrįstas. Teigiama, esą bendruomenės nariai griauna šeimas, bet ar įmanoma užgesinti tradicines ar krikščioniškas vertybes praktikuojantį šeimos židinį?
Statistika rodo, kad dauguma šeimų skiriasi kitai pusei sutikus patrauklų tradicinės orientacijos asmenį. Tad ir šis kaltinimas atkrenta. Kas dar? Amoraliai elgiasi. Neaišku, kas slypi už šio kaltinimo, bet ar vaikus ir sutuoktinį paliekantis yra moralumo pavyzdys? Kaip ir iš meilės žmoną lupantis vyras? Kaltinimų daug, jie kinta priklausomai nuo konteksto ir dažnai padeda nukreipti dėmesį nuo išties rimtų problemų, pavyzdžiui, kraujomaišos.
Praeitos kadencijos Seime tradicines vertybes gynusi Agnė Širinskienė stojo į vieną gretą su Morgana Daniele, kad būtų atmestas kraujomaišos nusikaltimą kriminalizuojantis įstatymas. Griežti kaltinimai kitiems dažnai slepia asmenines ar artimųjų problemas, pavyzdžiui, karingo „Šeimų maršo“ dalyvio brolis pasirinko „netradicinę“ partnerystę.
Griežti kaltinimai kitiems dažnai slepia asmenines ar artimųjų problemas, pavyzdžiui, karingo „Šeimų maršo“ dalyvio brolis pasirinko „netradicinę“ partnerystę.
Šiose diskusijose dalyvauja ir religinės institucijos, daugumos pozicija LGBTQ atžvilgiu rezervuota. Pasak katalikų Bažnyčios mokymo, visi pakrikštytieji yra jos nariai ir niekas – nebent to nori pats asmuo – negali jo atskirti nuo Dievo. Dėl „gyvenimo būdo“ pozicija griežtesnė, kaip ir dėl tradicinių porų skyrybų: septintas Dievo įsakymas yra „Nesvetimausi“.
Svarbu priminti, kad Bažnyčia nevykdė ir nevykdo homoseksualių asmenų „atvertimo“ terapijos, o 20 a. antroje pusėje populiarėjant šiai JAV protestantiškų bendruomenių praktikai aiškiai išsakė poziciją: tokios „terapijos“ yra rizikingos, nes gali virsti manipuliavimo instrumentu ir atverti kelią piktnaudžiavimui. Tad psichoterapeutui Aleksandrui Alekseičikui paramą ar padėką dėl homoseksualių asmenų „gydymo“ ar terapijos išreiškę dvasininkai išsakė asmeninę nuomonę.
Be to, brolio Arūno Peškaičio minimas „prancūzų kunigas, parašęs daugybę lytiškumo pastoraciją aptariančių knygų“ ir „daugelį metų tarnavęs homoseksualių asmenų pastoracijos lauke“ Danielis Ange tikrai nėra autoritetas šiuo klausimu – jam pateikti kaltinimai dėl seksualinio išnaudojimo, vyksta Vatikano inicijuota byla.
Pasaulio šalyse LGBTQ veikla vertinama įvairiai, Prancūzija 2022 m. priėmė įstatymą, draudžiantį vadinamąsias atvertimo praktikas siekiant pakeisti asmens seksualinę orientaciją ar tapatybę – už tai gresia baudos ir nuobaudos. Įstatymą ruošusi teisininkė sakė: „Čia nėra ko gydyti.“
Medikų, teisininkų ir Bažnyčios argumentai įtikina ne visus, Katedros aikštėje rinkosi ir protestuojantys: „Prie paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui plevėsuoja krikščioniška atributika, apie 20 žmonių susirinko oponuoti LGBTQ+ idėjoms, kalba bendras maldas.“ Priešais katedrą su vėliavomis ir įvairiais plakatais – viename rašoma „tolerancija“ yra „keiksmažodis“ – stovėjo karingai nusiteikusių būrelis.
Žurnalistui paklausus, kodėl jų nedaug, vienas jų atkartojo kun. Ričardą Doveiką: „Mūsų gana mažai, nes Lietuvoje sėjama baimė. Žmonės bijo pareikšti, kad yra už tradicines vertybes, nes ką pagalvos kaimynai, kolegos ir kiti.“ Praeiviai – dalyviai nelabai kreipė dėmesį į protestuojančius – pašaipiai šyptelėdavo praeidami pro maldininkus ir pasipiktinę komentavo kovotojų už „tradicinę šeimą“ plakatus.
Panašu, kad maldininkai išties tikėjo galintys „atlyginti“ Dievui – taip rašyta kvietime jungtis prie maldos – už „paklydėlius“, nors joks žmogus negali „atlyginti“ Kūrėjui. Bet kodėl maldai už bendruomenės ar visuomenės narius nebuvo galima burtis parapijose?
Tuo metu Katedroje buvo nemažai tyliai sėdinčių ar klūpinčių žmonių, bet jie nekėlė šypsenos turistams ar užbėgusiems pasislėpti nuo saulės. Kodėl hierarchai nepatarė maldininkams susilaikyti nuo tokių viešų akcijų? Kodėl net garsiai apie vertybes kalbantys dvasininkai neprisijungė prie maldininkų grupelės? Retorinis klausimas.
Kovingosios grupės aiškinimas apie „prigimtines vertybes“, ėjimą „link degradacijos“, kad protestuoja „bendrai prieš LGBT organizaciją ir jos veikimą“, o tolerancija yra „keiksmažodis“, kėlė ne tik nuostabą, bet ir pasipiktinimą. Visa tai buvo priskirta Bažnyčiai, nors nežinia, kiek protestavusių praktikuoja penkis Bažnyčios įsakymus.
Leonas XIV primena, kad taika prasideda nuo mūsų pačių: kaip žiūrime į kitus, klausome kitų, ką sakome apie kitus. Galima turėti kitą nuomonę, nepritarti, bet tai galima daryti pagarbiai, nekaltinant nebūtomis nuodėmėmis ar kaltėmis.
Tikintiesiems reikia pripažinti realybę: LGBTQ+ bendruomenė egzistavo ir egzistuos, tad praktikuojantis Dievo ir artimo meilės įsakymą negali paneigti kito teisių. „Moraliniai“ klausimai negali užgožti esmės, o šūkis, esą tolerancija yra „keiksmažodis“, rizikuoja paneigti esmines žmogaus teises. Gal net teisę egzistuoti.
Prieš paskutinius rinkimus Prancūzijoje vyskupų konferencijos poziciją pristatęs vyskupas ragino tikinčiuosius balsuoti ne už žadančius drausti abortus, o už pasižadančius ginti demokratines vertybes, nes tik demokratinė sistema užtikrina religijos laisvę. Kiekvienas esam atsakingi už tai, kas bus rytoj, po metų ar dešimties.
Pasak prancūzų filosofo Jeano-Pierre‘o Dupuy, mūsų atsakomybė daug didesnė nei gyvenusių viduramžiais, nes žinome, kokios gali būti ekologinių ar karinių konfliktų sukeltų katastrofų pasekmės.
Tikintiesiems reikia pripažinti realybę: LGBTQ+ bendruomenė egzistavo ir egzistuos, tad praktikuojantis Dievo ir artimo meilės įsakymą negali paneigti kito teisių.
Išties, 20 a. pradžioje ne visi suvokė, kas yra komunizmas ar fašizmas, bet mes žinome, kaip baigėsi rasinio, ideologinio ar kito „grynumo“ paieškos, raginimai netoleruoti homoseksualių asmenų. Tad LGBTQ+ nariams taikomas „terapijas“ reikia vertinti ypač atsargiai, nes už to gali slypėti pavojingos ideologijos.
Deja, Lietuvoje vis dar yra įtikėjusių kremliaus propaganda, esą Ukrainą naikinantis putinas gina tradicines ir krikščioniškas vertybes, nes draudžia bet kokią LGBTQ+ veiklą. Šiandien privalome telkti jėgas bendrai kovai su realiai egzistuojančiu agresoriumi, kurio veiksmai nepalieka dvejonės, kokios galėtų būti jo pergalės pasekmės, ir mes už tai esame atsakingi.
Tad geriau tegu kovotojai už tradicines vertybes sąžiningai kursto šeimos židinį, tikintieji – dvasininkai ir pasauliečiai – rūpinasi ne tik dvasine savo bendruomenės sveikata, kiekvienas sąžiningai tevykdo savo užduotis ar pašaukimą gerbdamas kito laisvę ir pasirinkimą. Turime būti pasiruošę kartu – nesiaiškindami religinės, partinės ar kitos „priklausomybės“ – atremti įvairias tariamo tariamų vertybių gynėjo kariuomenės atakas.
